Liudo Parulskio nuotrauka

 

Žmoniją pagal įvairias elgsenas į grupes („yra dvi žmonių grupės: vieni daro tą, o kiti daro aną“) skirsto daugybė žmonių (va, dar vienas skirstymas – tie, kurie skirsto, ir kiti, neskirstantys), aš pats tokių grupavimų esu sugalvojęs gal net ir keliolika, todėl dar vienas nepakenks: yra dvi žmonių grupės – mėgstantys ekskursijas ir jų vengiantys. 

Į šią klasifikaciją save įdedu sunkiai. Kai veikiu kaip nepriklausomas turinio vartotojas, viską, ką man rodo, sužiūriu savarankiškai, o ekskursijas ignoruoju. Manau, tai susiję su priklausomybe grupei, netoleruojančiai fonetiniu keliu gaunamos informacijos – mes, šios grupės nariai, lengvai skaitom ir sunkiai klausom. Aš, pavyzdžiui, nuo kažką aiškinančio balso akimirksniu užmiegu. O iš kitos pusės žiūrint, pats kitiems pasakoju gana daug – radijuje, paskaitose ir diskusijose. Na, ir yra trečia pusė – kuruojant parodas stengiuosi pasakojimą organizuoti taip, kad ekskursijos taptų beprasmės, bet jų vis tiek prireikia ir aš jas galiausiai visai noriai pravedu gaudamas retkarčiais papildomos naudos, šitaip suformuodamas ketvirtą ekskursinės būsenos pusę, kuriai artikuliuoto pavadinimo nesugalvoju.

Šitaip antiekskursiškai elgėmės (kuravom kartu su Dalia Satkauskyte, Valdemaru Klumbiu ir Aurimu Švedu) rengdami parodos „Spąstai su centriniu šildymu“ ekspoziciją Lietuvos nacionalinio muziejaus filiale „Buvusi areštinė“. Pastate yra 20 kamerų, kiekvienai buvo skirta tema, kurią išsamiau papasakoja kelios vidinės istorijos su įvairių pavidalų artefaktais. Na, kad kameroje „Pavojingi pinigai“ viena iš istorijų, iliustruojančių galimybių papildomai užsidirbti sovietmetyje pasiūlą, kalba apie neilgai trukusią 8 dešimtmečio perukų madą. Parodos lankytojai viską sužinoti gali patys. Planšetėje sukasi KGB teisminio eksperimento metu nufilmuotos medžiagos fragmentas. Jame KGB majoras, liudininkai ir operatorius vaikšto paskui liūdną Klaipėdos uosto prekybinio laivo mechaniką, rodantį sekiotojams slaptas vietas, kuriose slėpė kontrabandą – skareles, lietsargius ir perukus.

Perukų mada į Sovietų Sąjungą atėjo šiek tiek pavėlavusi – Vakaruose perukų dėvėjimo pikas buvo maždaug 1968 m., o prasidėjo 1958 m., kai prancūzų dizaineris Hubert’as de Givenchy, išerzintas natūralių plaukų nepaklusnumo, užmovė savo modeliams perukus. Dirbtinių plaukų naudą ir grožį moterys įvertino teigiamai, o perukinis optimizmas apie 1970 m. persikėlė už Geležinės uždangos. Sovietų Sąjungoje pagrindiniais perukų tiekėjais buvo jūreiviai – atsargesni vežė po kelis, avantiūristai – dešimtimis. Į rinką patekdavo šateniniai perukai iš Pietų Korėjos, už juos tekdavo pakloti beveik visą vidutinį mėnesio atlyginimą – 90 rublių. Parodai pavyko gauti du puikius eksponatus – vintažinę grupės moterų su perukais nuotrauką ir originalų, puikiai išlaikytą peruką. Kaip ir Vakaruose, Sovietų Sąjungoje juos nešiojo ne dėl noro paslėpti silpnus plaukus, o kaip išdidžiai, neslepiant daikto funkcijos, dėvimą galvos apdangalą. Ketvirtu ekspozicinės istorijos artefaktu tapo 1975 m. išleistas „Lietkoopsąjungos“ reklaminis bukletas dėl vienos spalvotos nuotraukos: šalia atidaryto „Snaigės“ šaldytuvo (jį puošia vaza su rausvomis rožėmis) stovi maisto technologė, vienoje rankoje laikydama atidarytą stiklainį, kitoje – šaukštą su stiklainio turinio pavyzdžiu, t. y. žaliu marinuotu pomidoru, neįtikėtina bjaurastimi. Tik parodoje bukletas atsirado ne dėl maisto – technologė išdidžiai pozavo su brangia ir sunkiai gaunama puošmena – įmantriai putliai sušukuotu žilu peruku. 

Atrodytų, viskas aišku: pasakojimas skaidrus, atskleidžia uždarbiautojų tykančius pavojus ir madingumą palaikančių moterų stiliaus kovas, pademonstruoja perukų reitingą su apčiuopiamu įrodymu. 

Vesdamas ekskursijas perukų temą nutylėdavau, nes manęs ir ekskursijos dalyvių laukdavo šiek tiek komplikuotesnės temos, bet vieną dieną scenarijų pakeičiau stabtelėdamas prie plaukų. Kalbėdamas pasiskundžiau, kad labai norėčiau gauti žilą peruką ir tą pačią akimirką viena klausytoja pasakė, kad tokį peruką turi ir paskolins. Paskolino kartu su istorija – 1975 m. skolintojos močiutė gavo eilinį siuntinį iš JAV, su parduoti skirtais džinsais ir keliais perukais. Du iš jų ji padovanojo savo marčiai (skolintojos mamai), garsiai dailininkei. Liudininkė prisimena, kad mama peruką dėvėjo du kartus – vieną kartą eidama į Filharmoniją, antrą – į teatrą.

Aš irgi šitą peruką užsidėjau (o kas nebūtų?) ir nutariau, kad galvos aksesuarai dar atgims ir vėl sudalyvaus mados kaitos istorijoje.

 

Ernestas Parulskis – menotyrininkas.