Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

Prieš dešimtį metų australų mokslininkai po ilgų tyrimų paskelbė, kad 1978-ieji yra kone tobuliausi metai per visą žmonijos istoriją, kitaip sakant, savotiškas visos žmonijos aukso amžius. Anot mokslininkų, tada pasaulinė gyvenimo kokybė pasiekė aukščiausią tašką. Vėliau situacija pradėjo blogėti, negana to – kasmet vis labiau. Galima su tuo ginčytis, netgi reikėtų, bet šįkart nesu linkęs to daryti. Tais metais baigiau vidurinę aukso medaliu, o per išleistuves mokyklai pavyko pasamdyti „Hiperbolę“. Kaži, ar kokioje nors Anglijos mokykloje kada nors abiturientus varė iš proto „The Beatles“ ar „The Rolling Stones“. Mus varė lietuviškieji bitlai. Tą vakarą iki paryčių šokau su mergina, vilkinčia vasariška gėlėta suknele, merginos vardas irgi buvo vasariškas – Ramunė. „Saulė išdegusi / Meilė patrakusi / Vasara vasara“, – traukiau be balso ir be klausos. Po kelių dienų su draugais nutranzavau į Palangą, visų to meto abiturientų Meką, ten kelias dienas ieškojau ne paparčio žiedo, bet Ramunės, radau, laimingi vaikščiojome pro „Jūratės ir Kastyčio“ skulptūrą link jūros susikibę už rankų, o aš tyliai niūniavau: „Vasara vasara / Jūra atnešė man / Gintarą lyg tavo ašarą.“ Gal ir ne visai taip buvo, tačiau atmintis yra menininkė, kartais piešia Kazio Šimonio stiliumi, kartais – Šarūno Saukos.

Kodėl prisiminiau tuos metus? Tikriausiai todėl, kad atėjo (nors greičiau derėtų sakyti – užgriuvo) vidurvasaris. Karščiai, liūtys, perkūnijos – tikras Balis ir Zanzibaras kartu sudėjus, bet ten net pigiausiame viešbutuke rasi kondicionierių. Gal ir todėl, kad vis dažniau kyla klausimas, kas yra laimė. Kai jaučiuosi laimingas, apie tai negalvoju, kai imu galvoti – ta laimė atitolsta. Visada aukso amžius būdavo įkurdinamas ne dabartyje, jį didieji protai nukeldavo į praeitį, kartais labai tolimą. Taigi mintys apie laimę nolens volens priverčia galvoti apie istoriją, asmeninę ar pasaulinę. Dažnai apie abi iškart. Vėl skaitau ir vėl ne knygas – klimatas Arktyje šyla dvigubai greičiau negu kitur Žemėje, ten bunda žmonijai nepažįstamos ir galimai pavojingos bakterijos. Ką jau kalbėti apie Arktį, kaista ir mano smegenys, atrodo, tarsi būtų pilnos vatos. Tiesa, ne tos, apie kurią sukasi kalbos socialiniuose tinkluose.

Gal todėl viena smegenų dalis svarsto, kiek prie planetos apokalipsės prisideda tūkstančiai rusų raketų, minų ir šovinių, rusų kariaunos leidžiamų į ukrainiečių miestus ir derlingas žemes, kita dalis grįžta prie Joldijos jūros, į kurią antrąkart neįbrisi, nes ir tos jūros nebėra, bet įkaitusioms smegenims Herakleitas – ne autoritetas. Dar vienas smegenų vingis eina iš proto, kad nė savaitei nepraėjus vėl reikės šienauti kiemą, nes žolė auga kaip pasiutusi, kad miestietiški prasimanymai palikti žolę vabalėliams ir drugeliams mano alternatyviame pasaulyje atrodo kaip girto ežiuko sapnas, nes nespėju traukti erkių iš kojų, pažastų ir kitų viešai neminėtinų vietų, įvažiavus žoliapjove į tankesnį plotą pakyla spiečiai kraugerių sparvų ir kitokių vabzdžių, tikriausiai kieno nors iki manęs įvardytų ne tik rusiškais keiksmažodžiais. O kiek intelektualesnis vingis mąsto apie civilizacijos trapumą, nevienareikšmius (sic!) jos santykius su gamta, apie žmogaus civilizacinio kiauto trapumą, apie tai, kaip prezidentas George’as W. Bushas kraugerio vabzdžio akyse įžvelgė sielą, apie budizmo pagarbą kiekvienam vabalėliui, netgi tiems uodams, kurių šiemet užderėjo daugiau negu putino uogų.

Vis dėlto didžiąją dalį laiko suminkštėjusios smegenys skiria vyksmui Ukrainoje. Pamenu, prieš gerą dešimtį metų kartu su baltarusiais, lenkais ir ukrainiečiais keliavome į Kyjivą ir Charkivą, kur pristatėme „Magnus Ducatus Poesis“ almanachą, tąsyk mūsų renginiai vadinosi „poezijos ir muzikos vyksmu“. Tai, kas ten vyksta šiandien, poetinę klausą praradęs mano protelis tikriausiai pavadintų „kraujo ir ugnies vyksmu“. Visi kiti pavadinimai jau išnaudoti, ašaros išvarvintos, sugniaužti kumščiai nutirpę. Dar vienas akordas Kremenčuko prekybos centre, vėl sprogimai Kyjive, Charkive, nesibaigiantys mūšiai visu frontu – vis labiau primena vasarvidžio nakties košmarą, gal borchesišką sapną sapne, iš kurio – tą aiškiai suvokiu – šią vasarą pabusti nepavyks, o ir pabudęs kur atsidursiu?

Guosdamasis dėl vatos bičiuliui Gyčiui sulaukiau atsakymo: „Iš tos vatos kartais išeina kreivesni dalykai, įdomesni, tai nėr to blogo, sakyč.“ Nėra to blogo, Gyti, kas neišeitų. Turbūt į gera, turbūt į gera. Gal kada nors ukrainiečiai taps laimingesni už suomius, anot mokslininkų, šiandien laimingiausius pasaulyje.

Skrisim lig ryto mes

Grįžulo Ratuose

Vasara vasara

Eugenijus Ališanka – poetas, vertėjas, eseistas.