Paulinos Vaitkevičiūtės nuotrauka

 

„Gintaute, nuo tavo tekstų mane verčia vemti, tu neturi jokio talento rašyti“, – telefonu roboto intonacija ištarė vieno muziejaus direktorė ir atleido mane iš darbo. Šiuos žodžius priimkite kaip įspėjimą: jei skaitysite ir apsivemsite, nusikratau visos atsakomybės.  

Simboliška įžanga pirmam mano tekstui „Literatūroje ir mene“. Norėčiau turėti gerai impregnuotą savivertę, nuo kurios atsimuša visų kritikų išlieti vėmalai, bet realybė kitokia. Du mėnesius embriono poza bandžiau išdeginti žvilgsniu skylę sienoje, mintyse kartodama tuos žodžius kaip mantrą tol, kol patikėjau. Galvoje šūdvabalis suka visus „aš negraži, neįdomi, man labai liūdna“ į kamuolį, kurį būtų sunku ir Sizifui išjudinti iš vietos. Vaizduotėje toks ryškus vemiančių dėstytojų vaizdas neleidžia pabaigti magistro studijų, darosi sunku tekstu užpildyti net atviruką močiutei. Psichoterapeutai tai vadina „neigiamo vertinimo baime“. 

Evoliucijoje teigiamas įvertinimas individui svarbus kaip išlikimo bendruomenėje valiuta. Nuo to priklauso, ar gebėsi apsiginti, turėsi užtektinai maisto ir socialinių ryšių. Genų kodas labai ryškus, nes, vos tik suvokę kalbą, priimame sakomus žodžius kaip patvirtinimą, ar mūsų elgesys tinkamas esančiai aplinkai. Šiame fone gimsta savivertė. 

Kaip teisingai save vertinti? Buvau mylimas ir aprūpintas vaikas iš rakto ant kaklo kartos. Artimiausi daug dirba, vaiko teisių kontrolieriai toleruoja savarankišką šešiamečių buvimą namuose ir gatvėje. Litą „ant batuto“ duoda, bet vis pritrūksta, tad išmokstam nešti senelio alaus butelius į taros supirktuvę už gastronomo. Sėkmė buvo augti Trakuose, nes vasaromis kaip skėriai aplipdavom vestuvininkų krepšius, pilnus saldainių. Kartą su Ernestu iš kiemo investavome laiką į gėlių girliandą, su kuria sustabdėme limuziną ir per 15 cm lango plyšį kažkoks švogeris mums perdavė butelį degtinės. Grįžę namo gavome įvertinimą iš suaugusiųjų, kad mūsų elgesys tinkamas. Per gimtadienį iškepa medutį, esi geras ir protingas vaikas vien savo buvimu. 

Tada prasideda vertinimo kalvė – mokykla. Pamenu, antroje klasėje pramigome ir mama nespėjo surišti kasų, todėl į choreografijos pamoką atėjau su plaukų lankeliu, o mokytoja vaikų akivaizdoje mane pavadino paleistuve. Tą žodį girdėjau pirmą kartą, todėl įsižeisti ir pasiskųsti atėjo laikas po senaties termino. Vyresnėse klasėse turėjau neįprastų metodų dailės mokytoją. Ji mėgo pažymį už piešinį leisti įsirašyti mums patiems: „Kaip save vertini?“ Jau iš gyvenimiškos patirties žinojau, kad saugus variantas yra 8 – nepasirodai savimyla, bet ir nebūni baudžiamas. „Rašau 6.“ Susierzinu, nes viduje žinau, kad tikrai geriau. „Kodėl?!“ Lakoniškai atsako: „Nes per žemai save įvertinai. Kas kitas?“ Ties šia vieta savivertė išmušė saugiklius. Nebėra teisingo algoritmo, esu demaskuota ir baudžiama, kad save vertinu per prastai. Nešuosi naujas pamokas. Studijos, darbas, socialiniai ryšiai yra išdidintos petri lėkštelėje savivertei formuotis ir stebėti.

Savivertė yra priklausoma nuo lauko, kuriame tuo metu veikiame, nuo verčių, į kurias lygiuojamės. Galima būti talentingiausiu smuikininku mieste, tačiau susikovus strykais respublikoje, likti septynioliktam. Vieno malonumui griežti tai neturės įtakos, kitas stengsis labiau, trečias imsis fechtavimo ar kerlingo. Patyrusi savivertės infliaciją per dažnai imdavausi trečiojo varianto. 

Dar nesenai maniau, kad apsigydžiau pirmoje pa­straipoje aprašytą, aštuonetą metų trunkančią rašymo baimę. Rugsėjį smalsumo genas nuvedė į naujas magistro studijas. Iškart garsiai nusprendžiau, kad pažymiai manęs niekaip nevertins kaip žmogaus ir pirmiausia rūpinsiuosi, kad įdomiai praleisčiau laiką. Iki pirmo pažymio, nes paaiškėjo, kad vis dar per daug jie rūpi. Kompromisas su savimi gydantis vertinimo baimę: jei jau gaunu, tai 6, nes šis pažymys – vienintelis su požiūrio kampu – apverti lapą aukštyn kojom ir važiuoji toliau. 

 

 

 

 

 

Gintautė Riabovaitė – kūrybininkė.