Mantas Balakauskas. Goðafoss

 

Kai šis tekstas pasirodys, „Poetinis Druskininkų ruduo“ jau bus pasibaigęs. Man tai svarbiausias ir gražiausias festivalis, su kuriuo susieta maždaug 10 metų mano literatūrinio gyvenimo. Kadaise grasinau neateiti į darbą, jei neišleis į PDR’ą. Štai toks svarbus man jis buvo ir neabejotinai liko. Tačiau kol kas kramsnoju islandišką dešrainį, visi vienos rūšies, kad ir kokiam Islandijos kampelyje lankytumeis. Pavadinimu SS. Malšinu pagirias stovėdamas ant Goðafoss krioklio krašto. Į jį 1000-aisiais, pasak islandų sagos, Altingo susirinkime Torgeirui Torkelsonui buvo pavesta visiems laikams sutaikyti vietinius, garbinusius senuosius dievus, ir atsivertusius į krikščionybę. Pagonių žynys Torgeiras visą naktį praleido apsigobęs kailiais ir mąstė, ką daryti. Ryte nusprendė, kad visi turi atsiversti į krikščionybę, o senuosius dievus bus galima garbinti tik privačiai, savo namuose. Grįžęs į namus ir rodydamas pavyzdį, visus stabus sumetė į krioklį, kuris vėliau buvo pavadintas Goðafoss – dievų kriokliu.

Per kelis praleistus sezonus Islandijoje susidarė maždaug 8 mėnesiai, dvi lietuviškos vasaros ir dar šiek tiek. Pastebėjau, kad islandai problemas sprendžia labai praktiškai, visai kaip prieš 1000 metų legendoje apie krioklį, neprisirišdami prie, regis, nepajudinamų nuo­statų. Jei jau sugebėjo per naktį nuspręsti, kad užteks garbinti senuosius dievus ir juos sumetė vandenin, tai tokiai šaliai greitai keistis neturėtų būti labai sunku.

Islandijos gyventojų skaičius yra neįtikėtinai mažas. Antrame pagal dydį mieste – vos 18 000 gyventojų. Po visą šalį išsimėtę mažyčiai miestukai ir fermos. Kitoje šalyje kiekvienas gamtos kampelis būtų ant visų turistinių lankstinukų, bet jų čia tiek daug, kad neįmanoma nepasiklysti. Todėl vasaros sezono metu visus miestukus ir fermas užplūsta neįmanomas skaičius turistų iš viso pasaulio. Nenuo­stabu, kad į Islandiją atvyksta ir vis daugiau emigrantų iš žemyninės Europos. Pirmoje vietoje – Lenkijos piliečiai, kurių skaičius šią vasarą perkopė 20 000, kitų šalių emigrantai nesiekia nė 5000, tarp šių ir lietuviai.

Su manimi susisiekė poetas Antonas Helgi Jonssonas ir pasiūlė atvykti į Reikjaviką, sudalyvauti skaitymuose. Pasidarė įdomu, kaip gyvena visai kitokios šalies rašytojai, o ir civilizacijos triukšmo nebuvau girdėjęs jau gerus 2 mėnesius, tad sutikau nedvejodamas. Ilgiau svečiuojantis Islandijoje būtinas vairuotojo pažymėjimas, nes be mašinos niekur greitai nenukeliausi. Tarpmiestiniai autobusai važiuoja retai ir perprasti jų grafikus reikėjo nemažai pastangų. Kelionė iki Reikjaviko užtruko ilgiau nei 4 valandas.

Renginį organizavo „Ós Pressan“ organizacija, vienijanti kitakalbius rašytojus, gyvenančius ir kuriančius Islandijoje, ir ne tik juos. Žodis Ós reiškia tašką, į kurį suteka visos upės. Apie 10 proc. dabartinės populiacijos sudaro žmonės, gimę ir augę kitose šalyse. Ós bendruomenė įkurta 2015 m. švenčiant 100 metų jubiliejų, kuomet moterys Islandijoje išsikovojo teisę balsuoti. Simboliška, tačiau visos Ós įkūrėjos taip pat moterys: Angela Raw­lings, Ewa Marcinek, Randi Stebbins, Virginia Gillard, Agata Wisniewska ir Anna Valdis Kro. Ilgainiui šios bendruomenės dalimi tapo kūrėjai iš Venesuelos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Makedonijos, Brazilijos, JAV.

Skaitymai vyko bare „Tjarnabarinn“. Klausytojų susirinko daugiau nei skaitovų. Bet ne tiek, kad renginys prarastų jaukumo atmosferą. Vis skaitę autoriai laisvai kalba angliškai, kai kurie jau įvaldę ir islandų kalbą. Tiesa, kol kas daugiau atsiranda imančių rašyti angliškai, tačiau net neabejoju, kad kitas žingsnis – perkalibruoti savo smegenis ir rašyti islandiškai. Taigi ateityje tekstai greičiausiai bus užrašomi gimtąja, anglų ir islandų kalbomis.

Viena iš „Ós Pressan“ įkūrėjų E. Marcinek pasakojo, kad gimtojoje Lenkijoje nepavyko perprasti literatūros scenos, ji pasirodė kiek per didelė, o emigravus natūraliai atsirado erdvės, bendraminčių, su kuriomis ir buvo įkurta rašančiais emigrantais besirūpinanti bendruomenė.

Kvamstaungyje, kur dirbu, gyvena 600 gyventojų: islandai, lenkai, lietuviai, o šiais metais atvyko ir kelios sirų pabėgėlių šeimos. Ir visi sugyvena, nes aišku kaip dieną, kad tiek imigrantams, tiek vietiniams vienam kito labai reikia. Islandija – šalis, kuri dėl bendro gero, gali padaryti staigų ir iš pirmo žvilgsnio labai netikėtą posūkį. Svarstau, ar galėtume iš jų pasimokyti, jei ateitų toks laikas. Atsisakyti vyraujančių nusistatymų ir išsigalvojimų. Sumesti savo stabus į vandenį, nes taip kartais reikia padaryti. Ir joks žaibas netrenktų į mūsų namus, jei taip pasielgtume.

Draugai