Lauros Vansevičienės nuotrauka

 

Nenorėjau skambios antraštės, neįdomu žaisti kombinacijomis „trys“, „jauni“, „mūzos“ ir t. t. Tačiau verta aptarti, kodėl Kamilės Gudmonaitės, Antano Obcarsko ir Eglės Švedkauskaitės paskyrimas eiti Lietuvos nacionalinio dramos teatro meno vadovų pareigas sulaukė tiek dėmesio.

Pirmiausia norisi sveikinti profesionaliai su užduotimi susitvarkiusią komunikacijos komandą. Po audringo Oskaro Koršunovo atleidimo ir serijos įrašų feisbuke, kurie pavirto straipsniais skambiomis antraštėmis, sąmoningai buvo palikta laiko aistroms atvėsti. Tuo pat metu pasiruošta pristatyti naujuosius vadovus. Žinia buvo kruopščiai saugoma ir atskleista ypatinga tvarka.

Pirmiausiai ją pristatė naujieji vadovai nacionalinio transliuotojo eteryje, vienoje žiūrimiausių ryto laidų. Situa­cija labai amerikietiška, tačiau ne mažiau paveiki ir teisinga. Tai leido suprasti, kad trys vadovai ateina su savo balsu, žodžiu ir nuomone. Niekas nekalbėjo už juos, jų pristatymo neaplenkė pranešimas spaudai (jis buvo išplatintas tik popiet, kai teatre vyko oficiali spaudos konferencija). Viskas atrodytų solidu, jei ne „Labas rytas, Lietuva“ vedėjui Ignui Krupavičiui nevalingai išsprūdęs kreipinys „Eglute“. Iš svetimos gėdos sustabdžiau laidos įrašą ir pusdienį negalėjau vėl įsijungti.

Kodėl taip negerbiame jaunų vadovų? Ar šiandien 30-metis vis dar toks pat jaunas, nors vaikai bręsta gerokai anksčiau? Ar 30-metis apskritai kada nors buvo per jaunas? Koks yra tinkamas vadovo amžius? Didžioji visuomenės dalis patirtį, pažintis ir vadovavimo įgūdžius sieja su vyresniu žmogumi. Taip buvome mokyti ir auginti: vyresnius reikia gerbti (nepriklausomai nuo jų savybių), o vadovo – bijoti. Jei pradedantysis eiti pareigas nėra vyresnis ar bent jau vyras, aplinkiniai iškart gerbia mažiau. Na, ar kada nors laidos vedėjas tiesioginiame eteryje į bet kurį kitą meno vadovą yra leidęs sau kreiptis familiariai?

Toliau kyla klausimas: ką tie jauni atsineš ir parodys? Pamatysim. Kodėl skambūs tekstai apie „didingą Lietuvos teatrą“ ir „svarbias dramaturgines medžiagas“ yra vertingesni už vėliau (ne)nuveikiamus darbus? Jei peržvelgtume pastaruosius teatro meninius pasiekimus vadovaujant O. Koršunovui, vaizdas nebūtų labai malonus. Pasirinkimas vietoj gerbiamo ir žinomo meistro įdarbinti jaunesnius vadovus ir vadoves iš dalies yra overcorrection (lt. perdėtas taisymas). Šis taisymas LNDT – lyg atokvėpis po Jono Vaitkaus ir O. Koršunovo spektaklių, atspindėjusių, anot užsienio kritikos, pasenusį žvilgsnį į moterį, o kartu ir šiuolaikinę socialinę realybę.

Visgi meno vadovai ateina ne būti „prieš“, o atlikti savo darbų. Suprantama, dideliame mechanizme bus situacijų, reikalaujančių kompromisų ar alternatyvių sprendimų. Galima tik linkėti, kad jų būtų kuo mažiau, kad šiuolaikiškas požiūris į teatrą ir į darbo etiką skatintų ne tik platų, turiningą repertuarą, bet ir vestų link horizontaliojo, o ne vertikaliojo valdymo modelio. To pasiekti valstybinėje įstaigoje ypač sunku, tačiau įkvėpti atsakomybės kiekvienam dirbančiam – sveika.

Ką kiekvienas iš trijų vadovų atsineša? Lengviausia pradėti nuo A. Obcarsko, kuris, nors ir baigęs režisūros magistro studijas LMTA, režisieriaus amato tiesiogiai mokėsi iš kolegų dirbdamas LNDT, tad ateina ne tik kaip pastebėtas kūrėjas, bet ir žmogus, gerai pažįstantis šio teatro vidų. Tokios patirties turi ir E. Švedkauskaitė. Ji šioje trijulėje išsiskiria domėjimusi lietuvių literatūra ir asmenybėmis. A. Obcarskui aktualūs užsienio kūrėjai, o K. Gudmonaitė eksperimentuoja su skirtingomis teatrinėmis formomis ir yra įgijusi patirties užsienio teatruose.

Galime tik spėlioti, ar pasiteisins šis sprendimas, ar patys meno vadovai per daug neįsipatogins. Ir atvirkščiai – ar teatro direktorius suteiks nevaržomą laisvę jų idėjoms? Visgi mieliau nežinosiu, kas nutiks, ir tikėsiu dabartinį pasaulį jaučiančiais kūrėjais, o ne vėl dejuosiu nesitikėdama nieko. Be to, daugelis šiandien Aleksandrą Špilevojų laiko geru meno vadovo pavyzdžiu, o juk jis tik šiek tiek vyresnis už naująjį trejetuką. Panašaus amžiaus buvo ir Paulius Ignatavičius, eidamas meno vadovo pareigas Šiauliuose. Tačiau Šiauliai ir Panevėžys – ne sostinė, šie meno vadovai pakeitė ne O. Koršunovą ir atėjo po vieną. Tad gal ir šį kartą naujienas vertinkime ramiai. Anot užrašo prie LNDT įėjimo, paskelbus naujuosius meno vadovus, „galia yra laikina“.

Sigita Ivaškaitė – teatro kritikė, šokio dramaturgė, netikėtos spaudos entuziastė.