Italų kilmės vokiečių aktorius Bernhardas Minetti (1905–1998; B. Minetti premija aktoriams – viena stambiausių Vokietijoje), būdamas 70 metų, susitiko su austrų rašytoju Thomu Bernhardu (1931–1989), šis susižavėjo aktoriumi ir specialiai jam parašė pjesę „Minetis“ (1977). Neblogas įkvėpimo pavyzdys ir lietuvių dramaturgams.

Vladas Bagdonas, kaip suprantu, pirmas pasiūlė Rimui Tuminui šią pjesę ir save joje. Tuminas pjesę pritaikė gimtojo Mažojo teatro 25-mečiui – kodėl gi ne? – aktoriams trapius namus vis statančio režisieriaus renomė tai itin tinkamas siužetas. Sakyčiau, netgi savotiškas Tumino atsiprašymas neištesėjus visų pažadų, išvykus pas kitus aktorius į Maskvą.

Pjesės personažas – senas aktorius Minetis – atvyksta į viešbutį, laukia ir nesulaukia jam Lyro vaidmenį žadėjusio impresarijaus. Ir ką tuomet belieka daryti? Turbūt kiekvienas iš Mažojo teatro artistų pasiūlytų savo teksto variantą...

Monospektaklio „Minetis“ (gegužės 7 d.) vieninteliam titaniškai sunkaus teksto nešėjui Bagdonui-Minečiui režisierius pasiūlo stiprų užnugarį – to provincijos viešbučio fojė publiką, kuri klausosi Minečio begalinių šnekų ir atspindi jas. Atspindi „topais“ iš ankstesnių Tumino spektaklių, ir šitos autocitatos –­ sniego pūgos su įvirstančiais / dingstančiais ateiviais ar kėdžių krūvos –­ čia visai priimtinos. (Kodėl teatro kritikai iš režisierių nuolat reikalauja vis naujų mizanscenų? Dailės kritikai „atpažįstamą ranką“ laiko dorybe?)

Turbūt tiksliau, drastiškiau šio teatro / personažo istoriją atskleisti turėtų Arvydo Dapšio kuriamas Minetis. Dramatiški žodžiai apie nesuvaidintą Šekspyrą adresuoti šitam talentingam aktoriui tiesiogiai. O mano matytas Bagdonas čia atlieka tarsi atskirą benefisinį vaidmenį. Juk žiūrovo pasąmonė tvirtai užfiksavo jo, sėkmingos karjeros aktoriaus, Pirosmanio su legendine laikraščio skiaute ant baltinių virvės, gyvenimo istoriją. Na, jau Bagdonui (be kitų, gavusiam ir Hamleto tėvą, ir Otelą) tai tikrai neteko pažinti Minečio pažeminimo.

Tačiau jo galingas maratonas scenoje įkvepia kitoniškoms mintims. Brandaus amžiaus aktorius gali imti ir praregėti kaip tas senis Lyras, jau gali išeiti iš karaliaus puikybės zonos ir pamatyti save iš šalies. Tapti laisvas. Aktorius, kuris dėl senatvės kartais gal ir praleidžia gabalą teksto scenoje, vis tiek padaro joje daug daugiau nei bet kuris kitas. Patirtis triumfuoja ir veda į priekį (arba į pabaigą).

* * *

Prancūzų aktorė Juliette Binoche (g. 1964), kaip ir Bagdonas, pati pasiūlė savo tėvynainiui režisieriui Olivier Assayasui (g. 1955) režisuoti filmą „Zils Marijos debesys“. Filmo istorija, žinoma, susieta su aktoryste. Keista, šiemet sukrito jau keli filmai šia tema („Žmogus-paukštis“, „Septintas veiksmas“). Laimingos / nelaimingos profesijos populiacija XXI a. nemažėja –­ atvirkščiai, šou verslas ją dar labiau išpučia, o vienas kitas iš jos gretų, tapęs žvaigžde, iš tiesų kaip ji ir spindi vizualiame pasaulyje.

Visi iš paminėtų filmų herojų verti to, kad apie juos būtų kalbama, kad filmai būtų skirti jiems, o ne šnipams, namų šeimininkėms ar transformeriams. Aktorius, pasirodo, yra toks pagal labai seną receptą pagamintas pyragaitis, kurio mes dar kaip reikiant neperkandom.

Tikrame Alpių miestelyje Zils Marija, paklajojus po kalnus ir kantriai palaukus viename tarpeklyje, žinoma, jeigu geras oras, galima stebėti įstabaus grožio gamtos reiškinį – „Malojos gyvatę“, baltų debesų virtinę, lėtai įvirstančią, tįstančią ir nusidriekiančią po tavo kojomis... Filme netgi įmontuoti seni nespalvoti kronikos kadrai – greta kitų, jau kokybiškų šiandieninių. Tiesą sakant, šita tik foną „vaidinanti“ dokumentika man filme ir buvo vertingiausia. Bet gal tokio efekto režisierius ir siekė? Dramos, vykstančios šių debesų stebėtojų galvose, painiojasi, persikloja, apsunksta, menkėja.

Paslaptingosios „mėlynosios“ Binoche vaidinama aktorė Marija primena sėkmingą business woman, o jos kasdienis gyvenimas – suplanuotą ir racionalų neracionalios profesijos valdymą, tiesa, kartais palydimą nevaldomo mefistofeliško Binoche kvatojimo. Daugiau švelnių simpatijų pelno jos jauna asistentė (akt. K. Stewart), kuri kvėpuoja gyvenimu ne per stiklą.

Įdomu tai, kad filmo scenarijus, kaip ir „Žmoguje-paukštyje“, taip tankiai sumegztas, kad vis norisi jį atsukti atgal. Kasdien repetuojami vaidmenų tekstai lengvai susimaišo su buitine šneka. Aname meksikiečių filme didžiuma veiksmo skleidėsi blankiuose užkulisiuose, taigi interjere, o čia žingsniuojama švytinčiomis kalnų keteromis – natūroje. „Paukš­čio“ autoriai, dar gyvo magiškojo realizmo meistrai, surado savo herojams pritinkantį įkvepiantį finalą, o „Debesyse“, deja, to neatsitiko. Gal ir negalėjo atsitikti, nes čia racionali ir pasenusi Europa.

* * *

LNOBT, nutaręs statyti vienintelę Beethoveno operą „Fidelijus“ (1814), ją „įrėminti“ suteikė garbę O. Koršunovui, maištingos bethoveniškos dvasios režisieriui. Tačiau apsigavo. Opera OK yra svetima. Išskyrus scenografo G. Makarevičiaus „rėmus“, vidinis muzikinio paveikslo judėjimas nykus, be cinkelio –­ Koršunovo Beethovenas neįkvėpė žygdarbiui. Turbūt jis jam pasirodė suvaikėjęs senis.

„Fidelijaus“ (gegužės 16 d.) scena –­­ daugiapakopė, „architektūrinė“. Atpa­žįsti protingą scenografo ranką, kuri, mano galva, vis dėlto čia, moteriškoje revoliucijos istorijoje, yra pernelyg šalta (nusibodę veidrodiniai atspindžiai, lygiagrečiai atsidarančios kalėjimo durelės, balkonas su gėlėmis). Žinoma, daug ką atperka, atgaivina orkestras, pasodintas scenoje už grotų – orkestrantai irgi kaliniai (o juk taip ir yra!). Jeigu tai ne Makarevičiaus, o Koršunovo idėja, tuomet ji tiesiog napoleoniška, ir aš iš dalies atsiprašau.

Finale vaizdo projekcijoje, pačiose palubėse, pasirodo nupilkėjęs Baltijos kelias – turbūt jau reiktų steigti to kelio draugiją, kuri už kiekvieną archyvinių kadrų panaudojimą imtų didelį mokestį... (O kiek anksčiau Bergeno nacionalinėje operoje per spektaklį-dvynį „Fidelijus“ buvo demonstruojami Norvegijos konstitucijai skirti kadrai?) Nepadorų juoką kelia kalėjimo rūsyje –­ nuogoje, ryškiai apšviestoje avanscenoje kaliniui kasama / krapštoma duobė. Vietoj grandinės nuo kalinio tįstanti raudona juosta, žinoma, iškalbinga, tačiau ji demonstratyviai estetiška ir iškrenta iš bendro operos peizažo.

S. Straukaitės kostiumai kaip visad madingai eklektiški, skirti tarsi sau pačiai. Kodėl vienam kalėjimo darbuotojui reikia vilkėti šiuolaikinį drabužį, o kitam –­ jau atitinkamą uniformą, neaišku ir neįrodoma (dainininkės vietoje to Fidelijaus / Leonoros apsmukusio, beformio kombinezono būčiau tiesiog nesivilkusi).

Leonora, pasivadinusi Fidelijumi (Ištikimuoju), eina gelbėti už teisybę nuteisto vyro. Yra superšama su kalėjimo prižiūrėtojo dukra, aplink kurią sukiojasi kitas vyrukas. Taigi tam tikrą laiką turėtų formuotis netgi kažkoks komiškas ar dramatiškas meilės kvadratas, bet jam režisierius neteikia atskirų pavidalų ir dėmesio (pusė pirmojo veiksmo praslenka personažams nuobodžiai tupinėjant kalėjimo balkone; solistai, atrodo, nėra gavę jokių aktorinių užduočių iš OK). Intriga pamaunama ant vienintelio nenaudėlio Picaro, grėsmingai mosuojančio karnavalinio kostiumo skvernais. Išeina, kad buvo audra stiklinėje.

Žinoma, Beethovenas išliko muzikoje, balsuose (žr. kitame numeryje). Tačiau jo atsainus inscenizavimas liūdina.