Vienintelis Lietuvoje garsų spektaklis „Kelionė be bagažo“ pradeda antrą sezoną Vilniaus mažajame teatre (rugsėjo 19 d., spalio 3 d.). Pasitelkę žmogaus balso ir kūno skleidžiamus garsus spektaklio kūrėjai kviečia pasivaikščioti po vaizduotės kambarius. Šis vos dvidešimčiai žmonių vienu metu skirtas atmosferinis vaizdinys tampa meditaciniu seansu kiekvienam atėjusiajam. Apie žiūrovo vaizduotės įdarbinimą ir garso reikšmę vizualiame pasaulyje su režisieriumi BALIU LATĖNU ir aktore SKAISTE ANUSEVIČIŪTE kalbasi Juta Liutkevičiūtė.

Kokia spektaklio atsiradimo istorija?

Balys. Dar studijuodamas LMTA buvau išvykęs į Helsinkio teatro akademiją. Ten studijos vyko kiek kitaip –­ mokėmės ne daugybės dalykų iš karto, o vieną po kito, koncentruočiau ir ilgiau. Vienas iš dalykų buvo balso technika pagal Alexanderio metodą. Baigus kursą, man ir kilo idėja, kad tokio žanro spektaklį galima išplėtoti ir perkelti į Lietuvos teatro sceną.

Tačiau tai laiko neatsirasdavo, tai bendraminčių. Praėjo beveik 10 metų, kol likimas nubloškė į Vilniaus kolegiją: čia dirbant su studentėmis atsirado vietos senai idėjai. Pati garsų spektaklio forma aiški – žiūrovai sėdi rato vidu­ryje, viskas vyksta tamsoje, o aktoriai vien balsais žadina publikos vaizduotę. Bet kol užpildėme formą turiniu, reikėjo nueiti ilgą kelią.

Šiai kelionei be bagažo nereikia ruoštis – ateini ir per 40 minučių apkeliauji skirtingas vietas nuo Šiaurės ašigalio iki kosmoso ar Rytų šalies turgaus.

Viskas, ką galima pamatyti „Kelionėje be bagažo“ – tai aklina tamsa. Ar jūsų projektą apskritai galima vadinti spektakliu?

Skaistė. Po spektaklio dar pasiliekame pasikalbėti su žiūrovais. Girdime jų pasakojimus – ką jie matė, kur buvo, su kuo kalbėjosi, ne tik tai, ką girdėjo. Garsai sukelia tam tikras vizijas. Ir nors jie sėdi tamsoje, apsupti nepažįstamų žmonių, pamato labai daug dalykų.
Balys. Juk bet kuris spektaklis vyksta ir scenoje, ir žiūrovo vaizduotėje.

Vaidindami įprasto formato spektakliuose, aktoriai dažnai jaučia skirtingas publikos reakcijas. Ar ši taisyklė galioja ir jums, turint omenyje, kad nematote žiūrovo?

Skaistė. Vis tiek jaučiame, kas patinka, kas ne. Po spektaklio smagu stebėti, kaip žiūrovai ginčijasi, diskutuoja ir nesutaria dėl to, koks buvo spektaklio siužetas.

Balys. Lemia kiekvieno gyvenimo patirtis. Vienas žiūrovas mišką iškart susieja su vaikyste, o kitas, miesto vaikas, miško atmosferai yra abejingas... Galima teigti, kad šio spektaklio metu vyksta 20 skirtingų pasirodymų. Mes turime susikūrę siužetą, bet jis nebūtinai atitiks tai, kokį spektaklį vaizduotėje susidėlios žiūrovas.

Šiandien didžiąją dalį informacijos gauname vizualiuoju būdu, o garsų spektaklyje nusprendėte įdarbinti žiūrovo ausį.

Balys. Sakyčiau, tai yra ne ausies, o vaizduotės įdarbinimas.

Skaistė. Vienas pirmųjų mūsų pasirodymų įvyko galerijoje „Vartai“. Taip nutiko, kad tądien netoli esančiame kiemelyje irgi vyko kažkoks pasirodymas. Vidury mūsų garsų spektaklio kiemelyje ėmė groti tranki muzika. Nerimavome, kad tai neigiamai paveiks įsiklausymą. Tačiau vėliau žiūrovai sakė, kad buvo įdomu pajusti skirtingas garsų plotmes.

Balys. Garsų spektaklis yra meditacinio pobūdžio. Jis net vyksta ne teatro scenoje, o Vilniaus mažojo teatro repeticijų salėje.

Niekada nebuvo kilusi mintis garsų spektaklį perkelti į radijo eterį?

Balys. Mūsų sukurta forma skirta būtent teatrui. Žiūrovas yra ištraukiamas iš jį supančio pasaulio, suteikiamos sąlygos atsiriboti. O klausydamas radijo aš galiu ir indus plauti – dėl to spektaklis nukentėtų.

Kas labiausiai įsiminė kūrybinio proceso metu?

Skaistė. Gal ta nežinia, ką čia mes darom, kas bus? Gaudavome užduotį –­ individualiai sukurti kokią nors garsinę atmosferą. Vėliau jas jungdavome į bendrą kūrinį ir tada jau režisierius pasakydavo, pakeliui mes ar ne.

Balys. Toks spektaklis stiprina komandą. Nėra pjesės teksto, muzikinės partijos, viskas kuriama kartu. Reikia ne tik išgirsti tai, ką siūlo partneris, bet ir pasiūlyti savo idėją.

Ar komandoje nepritrūksta vyriško boso?

Balys. Tikrai ne. Po spektaklio, kai išeinama nusilenkti, žiūrovai nustemba pamatę, kad visos aktorės –­ merginos.

Skaistė. Ir dar nustemba dėl to, kad mūsų tik 9 – kartais sukuriame tikrai stiprią garso bangą.