Vilniaus tarptautinis teatro festivalis Sirenos'23 

 

 

Šveicarų režisierius Milo Rau šių metų „Sirenų“ festivalyje pristatomas kaip Europos teatrų scenos intriga, o gal ir provokacija. Jo sukurtas „Pakartojimas. Histoire(s) du théâtre (I)“ tapo festivalio atidarymo spektakliu neatsitiktinai ir, atrodo, taikliai – šaudamas tiesiai į aktualijas. 

„Pakartojime“ susipina šiuo metu komplikuotos ir komplikuojančios socialinės gijos, sublyksi karšti taškai: tautų maišalynės ir sumišusių tapatybių katilu tapę miestai, kova su skurdo ir nedarbo šmėklomis, socialinių įtampų fone augantis priešiškumas ir jo kraštutinė forma – bukas fizinis smurtas. Visi šie problemų įvardijimai būtų pasibjaurėtinai nuobodūs, jei ne teatras, kuriame visa aktualizuojama, parodoma, pakartojama, kviečiama apmąstyti. O dar geriau – jei pakartojama taip, kaip tai daro M. Rau ir jo aktoriai: vienu metu vaidindami ir save, ir personažus. Visa tai supinama į spektaklį, apibrėžiamą kaip dokumentinio teatro žanro pavyzdį ir netgi kaip M. Rau kūrybos vizitinė kortelė, atstovaujanti jo 2018 m. inicijuotam scenos meno manifestui (kai M. Rau dirbo Belgijos Gento teatro meno vadovu).  

Spektaklis grįstas tikru 2012 m. įvykiu Lježe (miestas Belgijos rytuose), kai be aiškesnės priežasties buvo žiauriai nužudytas homoseksualus 32 metų vyras. Pagrindinė daugiau kaip 1,5 val. trunkančio spektaklio scena – apie 20 min. kantrybę ir estetinį suvokimą išbandantis smurto ir nužudymo epizodas, o jį tarsi kokį trynį-gemalą kiaušinyje supa ir maitina aktorių istorijos, dialogai, aktorių atrankos inscenizacijos. Kaip jau įprasta šiuolaikiniame teatre, neapsieinama ir be pakartojimų variacijų ekrane, o dokumentalumo įspūdį (ar tikrai iki galo ir tokia apimtimi reikalingą, prasmingą?) dar sustiprina scenoje besisukiojantis operatorius su filmavimo kamera ir keistai jaukus dalies aktorių mėgėjiškumas, paryškintas pagal režisieriaus sumanymą.

Vienas estetiškiausių ir įspūdingiausių, smurto sceną atsveriančių epizodų tapo aktoriaus, atliekančio nužudomo vyro vaidmenį, sudainuotas rečitatyvas iš Henry’ Purcello semioperos „Karalius Artūras“. Simbolinius ir kompozicinius spektaklio skliaustelius turėtų atstoti ir scena su lipančiu ant kėdės po kilpa aktoriumi, užmenant mįslę: ar žiūrovai ir toliau liktų vien tik stebėti, jei susidarytų įspūdis, kad aktorius jų akivaizdoje miršta, ar galbūt jie ryžtųsi įsiterpti į scenos veiksmą ir iš esmės pakeisti ir scenos atomazgą, ir konkretaus, gyvo žmogaus biografiją? Šis sumanymas gana organiškame spektaklyje pasirodė perteklinis, dirbtinis, abejonių sukėlė net jo intencija. Stebėtojiško abejingumo metafora? Stebėjimo negalios simbolis? Smurto tikrovėje ir spektaklyje ribos komplikuotumas, o gal tyčinis jos komplikavimas? 

Šiaip ar taip, spektaklis – ne iš tų, kuriuos greitai pamirštum.

 

Amanita XXX

 

///

 

Suomiškas performansas „Encounters“ – netikėtas. Vertinant sumanymą – intriguojantis. Pagal tai, kas iškalbėta scenoje – ne itin įdomus, bet savotiškai smagus. Žiūrovai beveik ištisai juokėsi, nors niekas juokinti nei itin stengėsi, nei būta tokio tikslo. Kadangi, panaudojus technines galimybes, anonimais vienas kitam ir žiūrovams likę du pašnekovai vienas kitą girdėjo tik per tarpininkavusias aktores (žiūrovas scenoje matė tik jas), ne vienu atveju veikė dirgiklis ir kažko atviresnio, netikėtesnio nuojauta – panašiai kaip kokiame detektyve: kažkas turėtų įvykti... Tas, regis, labiausiai ir sugrojo – psichologai čia turi ir paaiškinimą: žmogaus smegenys, vadinamasis neokorteksas leidžia ar verčia mus išgyventi tai, ko laukiame, nors įvykis dar nenutiko. 

Performanse irgi nelabai kas įvyko, bet laukti buvo linksma. Ypač su taip sklandžiai savo kūnus ir balsus pašnekovams paskolinusiomis aktorėmis Vilma Raubaite ir Milda Naudžiūnaite. Pirmoji kalbėjo tai, ką savo pašnekovui norėjo pasakyti ar paklausti apie 30 metų vilnietė mergina, besimėgaujanti savo naujais romantiškais santykiais su kita mylima mergina. Laikanti šunį, norinti su ta kita mergina susituokti, paklajoti po džiungles, dalyvaujanti rinkimuose ir besidžiaugianti, kad tarp politikų mato žmogų iš savo aplinkos. Teatrų nelankanti, dirbanti nykų darbą. Nežinia, ar kuo labai besidominti. Į Vilnių atvykusi iš Žemaitijos. 

Antrajai aktorei teko įkūnyti per ausines girdimą vyrą. Išsiskyrusį, turintį sūnų, vyresnį nei 35 metų, atvykusį iš Aukštaitijos sostinės, svajojantį būti astronautu, vaikštantį į spektaklius su Rolandu Kazlu, beveik partinį, susirūpinusį, kad kiti eitų į rinkimus. Nepaisant anonimiškumo, iš pokalbio matyti, kad net ir tokiomis saugiomis sąlygomis pašnekovai lieka su kaukėmis, itin socialūs, ne itin kritiški aplinkai, pagarbūs vienas kitam, ne perdėm atviri. Vyras užsimena apie santykius su vyrais, kurie nebuvo tokie patrauklūs kaip su moterimis. Bet staiga sustabdo arklius. Abiem svarbios šeimos (įsivaizduojamos, idealizuojamos, nepatirtos) vertybės, nors merginos šeimos susitikimai nepraeina be smurto, o vyras vaikystėje kentėjo nuo šeimos narių alkoholizmo. Ar norėtumėt į draugus kurį nors vieną iš jų? Aš – ne. Nelabai džiugina ir nuojauta, kad tokių vilniečių – dauguma, bet, stebėti pro rakto skylutę (kai nematai visko) tikrovės trupinius (kai vis tiek dangstomasi vaidmenukais) gali būti smagu. Kaip ir gyvūnus zoologijos sode ar nuosavus augintinius. 

 

Muscaria XXL

 

///

 

Garsusis Milo Rau „Pakartojimui“ paėmė realią, 2012 m. Lježe įvykusią kriminalinę istoriją. Ir nors šis spektaklis statytas 2018 m., jame liečiamos skurdo, smurto, neapykantos bei homofobijos temos aktualios ir šiandien. Mes, žmonės, karta po kartos būtent kartojamės. Pačią kriminalinę, skausmingai smurtinę istoriją atkartoti imtasi skirtingais būdais, siekiant sukurti atmosferą, o galbūt ir kiek nusiplauti istorijos dubliavimo atsakomybę: visgi kalbame apie realias aukas bei jų artimuosius, todėl visada kyla etiškumo klausimas. 

Jau pačioje pradžioje, dar per repeticijos ir aktorių atrankos imitaciją, pademonstruojama, kaip trenkti nesužeidžiant kito žmogaus, tarsi primenama žiūrovui, kad kartojant visa tai bus netikra. Veikėjai, kurie pasakoja apie save, taip pat referuoja atsiskyrimą – aktorius ir jo sukurtas personažas nėra tas pats. Scenoje esanti kamera, kuri paverčia spektaklį multimedialiu, parodo ne tik naujus istorijos rakursus, bet ir primena apie neribotumą: žiūrovas renkasi, kur žiūrėti istoriją – ekrane ar ant scenos. Arba atsiriboti žiūrint ir tą, ir tą. 

Viena iš M. Rau manifesto idėjų itin ryškiai atsispindi šiame spektaklyje: teatras nebėra tik pasaulio atvaizdavimo būdas. Tai būdas keisti pasaulį. Šiuo atveju dirbtinai perkuriant istoriją keliais skirtingais būdais, kad ji taptų tikra. Spektaklyje tai suveikia – kyla įspūdis, kad viskas aplink tikra. Gal net pernelyg tikra. Galbūt toks kelias kiek tiesmukas, tačiau tik juo einant galima sukelti gyvą reakciją. Istorijos dubliavimas keletą kartų per kelias skirtingas medijas neleidžia žiūrovui nuslysti nuo trajektorijos, jis priverstas sėdėti čia ir dabar istorijai kartojantis. Sėdėti savo noru, o gal ir nelabai savo. 

Vis dėlto ar tikrai žiūrovui duodama laisvė stabdyti spektaklį? Jis lieka savo kėdėje, o iki drastiškų veiksmų neprieinama, nors jais tarsi ir pagrasinama. Gal ir gerai, nes karti savo aktorius ant scenos būtų per daug net pačiam M. Rau. 

 

Agnė Z.

 

///

 

Tai kaukia tos „Sirenos“ ar nekaukia? Iš to spektakliuko „Blood Stories“, kurį mačiau spalio 8 d. Menų spaustuvės Juodojoje salėje, atrodo, kad mykia. Mykia ir peza. Lyg ir turėčiau komentuoti, recenzuoti, ką mačiusi, tas tiesa, bet nėra ką... Nesuprantu „Sirenų“ komandos pasirinkimo ir apskritai sprendimo. Kažkoks naujasis (?) infantilizmas, juolab kad vartoti tokį „terminą“, man regis, jau galima. Tai jau reiškinys... Šimtadienio šventei šiek tiek galėtų būti linksmesnis. Bet gal hipsteriams būtent toks patinka ir atrodo labai dvasinga, aktualu ir vauč? Sako, režisierius labai gina žmogaus teises... Gerai, kad bilietus gavau iš šono, nes jei būčiau turėjusi mokėti tuos 15 Eur... Nu. ne, chebryte, jūs čia rimtai?.. Et, palaukiau, palaukiau, kol baigsis, ką jau čia. Spektaklio autoriai po pasirodymo glėbesčiuojasi, plekšnoja vieni kitiems – jaučiasi šį tą nuveikę. Jei jaučiasi, tai jaučiasi.

Spektaklis anglų kalba. O kur titrai? Nebereikia? O jei spektaklis būtų lenkų ar rusų kalba, titrus būtumėt greičiausiai išspaudę?.. Atsiprašau, bet mano lenkė močiutė angliškai dar nespėjo pramokti, nors atkakli – telefone vis neršia po programėlę „Duolingo“. Už kalbos įstatymo pažeidimą jums, sireniečiai, – bauda ir... Šiaip kartais yra geriau patylėti. Tai jau ir tyliu. O ką aš? O aš nieko.

 

Dama be šuniuko

 

///

 

Ar teatralams vis dar rūpi, ką jaučia spektaklio žiūrovas? Ar šiuolaikinis teatras (ir apskritai menas) vis dar atlieka tokias įprastas teatro (ir meno) funkcijas? Ar šiuolaikiniam teatrui (ir menui) vis dar svarbu mano (ir apskritai žiūrovų) emocijos? Panašu, einama visai kita kryptimi – ir kuo toliau, tuo greičiau, tvirčiau, užtikrinčiau. Nes tai tampa kitų pramintu taku, aiškia vaga, norma. Geriausias, beveik tobulas pavyzdys: portugalo Jorge’o Andrade’s 90 min. trukmės spektaklis „Blood Stories“. Iš pradžių bent 15–20 min. muistaisi ant kėdės, kol J. Andrade išpasakos visą krūvą skirtingų istorijų, neva susijusių su DNR sutapimais. Siužetai skirtingi, iš įvairių šalių, įvairios kultūrinės aplinkos, su šeiminių, religinių, ideologinių, trauminių aplinkybių prieskoniais, o ir šiaip gyvenam individualizmo klestėjimo laikais, tad individualumo kiekvienai istorijai netrūksta. Kalbėtojas gerokai padirbėjo, mokydamasis tekstą, prieš tai paplušėjo ir prie dokumentikos, arba kaip dabar vadinama – tyrimo... 

Taip, šiuolaikinį meną apžvelgiančiuose tekstuose žodžiai „tyrimas“ ar „tyrinėja“ – bemaž privalomi žodžiai, o dar šiuolaikiškiau, kai koks nors tyrimas iš tikrųjų atliekamas. Tada juk jau ne šiaip menas ar teatras, tada – visas tarpdisciplininis menas, solidu, gali tikėtis finansavimo iš visokių fondų, ypač jei paminėsi kokias nors žmogaus teises! 

O emociją, mielas žiūrove, turi pasigaminti pats – juk kam šitiek daug prikepta visokių psichologų, psichoterapeutų, koučerių, turizmo agentūrų ir visokio plauko „patirčių kūrėjų“! Apie nuostabos, susižavėjimo, katarsio, empatijos lūkesčius, eidami į šiuolaikinį spektaklį ar parodą, geriau pamirškite. Gal dėl to, kad didieji spektakliai persikėlė į karo, socialinių tinklų laukus, psichoterapeutų kabinetus (yra ir tokia vaidmenų terapija, beje)? Šiaip ar taip, „Blood Stories“ išsisuko kaip kažkokia bekraujė ir netgi bedvasė materija su smulkiai prirašytom juodraščio pastabom. Turėtume kūrėjus pagerbti bent jau už darbštumą, bet... Malė, malė, kepė, kepė, o kur kotletukas? Pabaigoje bandoma kažką parodyti, o ne vien pakalbėti – persirenginėjama už širmos, demonstruojamos skirtingos kaukės, bet jos tokios pat nuobodžios, varo į žiovulį, kaip ir tos įžanginės istorijos. Kraujo istorijos? Greičiau bekraujės istorijos žiovuliui sukelti. 

 

Sapnas Bemiegis

 

///

 

„Blood stories“ kūrėjai atviri: planavo spektaklį apie lietuvio Jono Jurkūno ir portugalo Jorge’s Andrande’s protėvių tikrus ar menamus susitikimus ir bendrystes, kurias atskleis genetinis DNR tyrimas, tačiau išėjo kitaip. Vietoje seniai mirusių giminaičių, pasislėpusių po procentine „skandinavų“, „rytų europiečių“, „šiaurės afrikiečių“ ar „Iberijos pusiasalio žydų“ dalimi kraujyje, spektaklio kūrėjai rado šimtus, ne, tūkstančius (!) gyvų antros ar trečios eilės pusbrolių. Įvairių tautybių ir rasių „šeimą“ iš visų nuolatos apgyvendintų žemynų spektaklyje kalbina atlikėjas J. Andrande, savo partneriui J. Jurkūnui, pasislėpusiam po komufliažiniu kostiumu, palikdamas negausią muzikinę dalį ir techninio didžėjaus funkciją. Žiūrovai girdi dokumentines pokalbių su giminaičiais nuotrupas – keli bendro pobūdžio sakiniai, tarsi asmeninis prisistatymas atėjus į nepažįstamų ratą – kas, iš kur, su kuo. Dar – kodėl darėsi DNR testą. „Visos priežastys yra vienodai geros“, – korektiškai sako J. Andrande, nors jaučiasi, kad ne visos – vienodai įdomios. Pačios įdomiausios istorijos tarsi ir neišgirstame – pusseserė Lucy iš Siera Leonės dykai pasakoti nesutinka, nors išraiškingas jos balso tonas ir kalbėjimo maniera – atskiras įsimintinas garsinis etiudas. Kitos vertos (per)pasakojimo istorijos – vienatvės, neteisybės, išnaudojimo, smurto liudijimai – savaime yra paveikios, nes liūdnos. Kartu jos mažai ką bendra turi su genealogija ir protėviais – tai veikiau pavyzdžiai, kaip skirtingos kultūros, religinės bendruomenės, gyvenimo pasirinkimai, socialinės ribos formuoja žmones. Nors spektaklis „Blood Stories“ klausimo „Kas yra svarbiau – nurture ar nature?“ (t. y. prigimtis ar auklėjimas) – tiesiogiai neužduoda, tačiau į jį tikrai atsako: bendra pašnekovų genų dalis, lemianti jų giminystės ryšį, nublanksta prieš kiekvieno skirtumus. Spektaklio finale prisimenama, kad esama teatre – leidžiasi iš margų skarų sukirpta užuolaida ir į sceną žengia persirengėlis, derindamas, atrodo, nederinamas aprangos detales, kol sustingsta pasislėpęs po meksikietiška Mirusiųjų dienos kauke, ukrainietiška skara, vakarietiškais marškinėliais. Margas, nesuderinamas, neklasifikuojamas. 

 

Marija Be Skaros