LNDT spektaklis „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, o dabar jau per vėlu“ sulaukė lavinos žiūrovų ašarų ir kritiškų svarstymų: ką šis hibridinio žanro kūrinys mums sako dokumentiniais telefoniniais įrašais, choristų ir aktorių išdainuojamomis, iššokamomis frazėmis? Ko mes neišdrįstame vienas kitam pasakyti, o scenoje tai bus kažkaip įvardinta?

 

 

„Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, o dabar jau per vėlu“. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

 

Kai pavartojame klišę „žiūroviškas“, lengvai atsikratome atsakomybės įvertinti patį kūrinį – filmą, spektaklį. Epitetą „žiūroviškas“ režisierės, dramaturgės Kamilės Gudmonaitės naujausiam kūriniui „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ vis dėlto vartoju kaip svarbiausią, lemiamą jo savybę. Multimedijinio, postdraminio spektaklio-operos reikšmė priklauso tik nuo publikos, jos subjektyvios recepcijos.
Atnaujintoje LNDT Didžiojoje salėje įvykusi, ko gero, pagrindinė sezono premjera nubrėžia ir elitiškiausio šalies teatro atsinaujinimo kursą. Jeigu „prie Koršunovo“ teatro raiškos galios centras buvo aiškiai autoriaus pusėje (net ne pusėje – jo vienasmeniame asmenyje), tai dabar autorius visiškai nebesvarbus. Autorius nebesvarbus ne tik dėl to, kad spektaklyje-operoje, panašu, įtakingesnė už režisūrą yra kita meninė plotmė – Dominyko Digimo muzika, o už anuodu dar svarbesnis kolektyvinis autorius – asmeniniai žmonių liudijimai, kurių įrašus autorė atsijojo ir surišo į dramaturginę medžiagą. Jie lyg choras antikinėje tragedijoje taria tiesą (tuo metu tikras choras atkartoja pirminius tekstus sukomponuotomis melodijomis, pavyzdžiui, giedodamas „Sode viskas tvarkoj“).
Teatriškumo plotmėje regime keliolika bemaž nesusijusių mizanscenų, kurias jungia nebent ant ratukų atliekamas veiksmas: taksofono būdelė, elektrinė mašina, lagaminai, riedučiai, ventiliatorius, net oro uosto kėdės juda į sceną ir atgal už kulisų ant ratukų (išskyrus vienos pasikartojančios veikėjos lagaminą, kuris – netgi toks sunkus ir didelis – paprasčiausiai tampomas; šita našta turbūt šį tą reiškia). Spektaklio įžangoje pasirodęs ekstradiegetinis pasakotojas – mažametis berniukas, vėliau vis sugrįžtantis įvairiuose kaleidoskopinio pasakojimo skyriuose, – tiek išvaizda, tiek širdingumu primena Harį Poterį iš ekranizacijos.
Atliekamas šaunus šokis duetu (1 k.), Tinos Turner registrui nenusileidžiančio trio daina (1 k.). LNOBT choro grupės atliekama muzika artima sielos gėlą ir sentimentalumą sužadinantiems holivudinių filmų takeliams (pavyzdžiui, Maxo Richterio kompozicijai „On the Nature of Daylight“). Regimi ir girdimi registrai sklandžiai sumontuoti į švarią sceninę šneką.
Tačiau pirmiausia byloja ne aktorių veiksmai ir ne orkestras, ne scenografija ar projekcijos – visi pagrindiniai teatriniai elementai pagrindinę liniją tik papildo. Žiūrovui-klausytojui pirmiausia byloja egodokumentų montažas: iš garsiakalbių transliuojama keliolika autentiškų asmeninių išpažinčių apie netektį. Tai įrašyti anoniminiai liudijimai, dažniausiai atskleidžiantys subjektų jausmus mirusiems artimiesiems. Šiame spektaklio lygmenyje dramaturginio rišlumo kaip Svetlanos Aleksijevič knygose nėra ir tikėtis neverta. Pasižymėjau vieną citatą, ji yra ir geras proziškas tekstas: „Geras tu žmogus buvai, tėti, labai.“
Dauguma liudijimų stebėtinai „švarūs“, sklandžiai artikuliuoti. Vietomis dvejojau, ar jie nėra aktorių įskaitytos dokumentikos „kopijos“ (dar nugirdau, kaip du spektaklį patyrę žiūrovai nutarė, kad ten veikiausiai profesionalų įgarsinti tekstai). Painiava. Liudijimai, kuriuos žmonės išsakė be adresato, užtat įgiję „perkeltą“ adresatą – tai yra teatro auditoriją, kažkodėl reiškiasi lyg pagražinti, sufabrikuoti. Be to, spektaklio anotacija, kad anoniminių išpažinčių taksofonas buvo įrengtas išsyk po Rusijos invazijos į Ukrainą, yra klaidinanti, nes, kaip suprantu, tai tik sutapimas, be to, karo skausmo tema tiesiogiai neartikuliuojama. Sykiu gerbdamas tokias psichologinės pagalbos organizacijas kaip „Jaunimo linija“ vis dėlto dvejoju, ar kalbėti į ragelį be adresato ir be klausytojo nėra kiek perspausta? Įtikėjimas, kad patys sau galime būti adresatais, kaip pasufleravo paskutinė spektaklio frazė, išsakyta panašiu į aktoriaus Mariaus Repšio balsu, tėra saviapgaulė. Žinoma, galimas dalykas, kai kuriems netekties traumą išstūmusiems žmonėms nebyli būdelė gali būti vienintelė galimybė išsikalbėti, ir tai puiku, gera pradžia sveikstant.

 

Keliapakopiai perkėlimai iš anoniminio taksofono ragelio į žiūrovų ausis ir širdis, prieš tai perėjus dramaturgės atranką ir montažą, sukelia poveikį; jie verkia. Šalia manęs devintoje eilėje sėdėjusi moteris ištisai braukė ašaras. Akivaizdu: spektaklis-opera pretenduoja atlikti terapinę funkciją visai publikai. Uždavinį sustiprina ir viena mizanscena, kurioje pasirodo keletas visiškai nuogų, skirtingo amžiaus ir lyties individų, vaizduojančių karminės jogos praktiką. Imituodami jie dubliuoja tai, kas jau turi vykti tikrovėje – auditorijos apsinuoginimą. Žiūrovų atveju – jausmų apsinuoginimą. Nors tarp scenos ir auditorijos kuriamas intymumas, trinamos meninės ir patyriminės erdvių ribos, spektaklio ketvirtoji siena vis dėlto lieka tvirta kaip Martyno Budraičio kėdė.
Šitas spektaklis neįmanomas be suvokėjo ašarų. Neik į teatrą, eik verkti. Kaip liudija visiems gerai žinomas asmuo Dovilė Filmanavičiūtė: „Nepamenu, kada šitiek žliumbiau, aplink vien ašarų upės.“ Spektaklio reikšmė vienintelė – sužadinta žiūrovo graudulinga reakcija.
Kiekvienas žmogus anksčiau ar vėliau netenka artimojo. Ne visi netektį išgyvena „pagal vadovėlį“, dažnai gedulo skausmas yra užglaistomas, paslepiamas, atidedamas. Spektaklis ir taikosi į pavėlavusius. „Dalykuose...“ žmonės, pavėlavę išgyventi netektį, peradresuoja savo skausmą tiems, kurie netekties išgyventi dar nespėjo. Tai gana įmantri psichologinė kompozicija. K. Gudmonaitė turi gerą nuojautą visuomenės skauduliams, todėl šiuo praktiniu psichikos sveikatos aspektu puikiai pataiko į ašarų liaukų dešimtuką. O tiems neverktiniams, kurie savo jau at­žliumbė, tenka susižvejoti kitą reikšmę.
Taigi, išėjus iš minkštu oranžiniu kilimu išklotos atnaujintos salės, lieka keli klausimai. Ar auditorija tik apsinuogina, ar vis dėlto reikšmingai priartėja prie skausmo šaltinio ir jį savo psichikoje sklandžiai perdirba?
Ir kur mes, šį sezoną (ne)eidami į dramteatrį, vis dėlto atėjome? Galimi du variantai: arba „Dalykai…“ yra aukščiausia kolektyvinės empatijos apoteozė hiperterapiniame kabinete, arba tai yra simuliacija, kur niekas nevyksta iš tikrųjų (žmonės į ragelį kalba niekam, žiūrovai išgyvena ne savo netektį, o šiuos du laukus jungiantis teatras išsižada autorinės atsakomybės).
Man regis, atsakymas jau pateiktas didelio atgarsio sulaukusiame ir vėliau dekonstruotame sezono reklaminiame šūkyje: „Neik į teatrą, jei bijai gyventi.“ Pratęsdamas mintį, cituoju prancūzų postmodernųjį dramaturgą Bernard’ą-Marie Koltèsą: „Žinoma, aš nekenčiu teatro, nes teatre nėra gyvenimo; bet aš ten vis grįžtu ir jį myliu, nes tai vienintelė vieta, patvirtinanti, kad tai ne gyvenimas.“ K. Gudmonaitė taikosi vištą su kiaušiniu sukeisti vietomis – į teatrą ne tiek įsileisti gyvenimą, kiek patį teatrą paversti gyvenimu. Kas tuomet lieka? Būtent.
Pati autorė yra sakiusi, kad kritikai jos pirmuosius darbus apibūdino, „kad tai nėra teatras“. Žinoma, kad ne, juk tai gyvenimas. Toks gyvenimas. O kur tuomet... teatras? Teatro vieta, vadinasi, tokia, kaip įvardijo Jeanas Baudrillard’as: „Žmonės nebežiūri vienas į kitą, tačiau tam yra institutai. Jie nebeliečia vienas kito, tačiau tam yra kontaktinė terapija. (...) Visur kas nors perdirbama – prarasti sugebėjimai, prarastas kūnas, prarastas socialumas arba prarastas skonio pojūtis.“
Kai nesutampa netekties išgyvenimo adresantas ir adresatas, kai nesutampa teatro ir gyvenimo pozicija (o tai vis dėlto, dievaži, be galo skirtingi dalykai), kai žmonių psichologinei sveikatai neužtenka artimųjų paguodos, išpažinties arba psichoterapijos ir prireikia teatro meno instituto, tuomet įkliūvame į tobulą simuliakrą, kuriame kopija pakeičia tikrovę.

P. S. Kadangi „Dalykai...“ neturi apčiuopiamos reikšmės be žiūrovo jausmų dalyvavimo (raudos), leisiu recenzijoje pasirodyti kaip žiūrovui, iškeldamas retorinį klausimą sau, kaip adresatui, panašiai kaip praeiviai – į ragelį būdelėje: ar aš esu nepataisomas cinikas? Priklauso nuo estetinės distancijos ir imitacijos taiklumo kūrinyje. Kitą dieną per „Netflix“ žiūrėjau švedų serialą „Kone normali šeima“. Psichoterapijos seanso (sic!) scenoje Alexandros Karlsson Tyrefors vaidyba buvo puiki ir scenarijus buvo užrašytas taupiai ir taikliai, kad serialo žiūrovui neliko nieko kita, kaip ir šalia manęs sėdėjusiai poniai atnaujintos LNDT salės devintoje eilėje...

 

 

Marijus Gailius – rašytojas, literatūros apžvalgininkas, ekoaktyvistas.