Ignoruok visas koncepcijas, ignoruok visas galimybes, ignoruok Beethoveną... Teigia balsas už kadro Ohado Naharino spektaklyje „DecaDance“ (birželio 9 d.). Beveik šventai įtikiu šia psichoterapeutine tiesa, ir besikartojanti judesio kardiograma scenoje ima sutapti su kvėpavimu, širdies plakimu, ir tik tada suvokiu ir pajuntu choreografo pasiūlytą paradoksą: ignoruok tik tai, kas varžo tavo kūno ir sielos išraiškos laisvę! Nebūtina nusigręžti nuo galimybių ir Beethoveno, nebūtina neigti koncepcijas, kad sukurtum naujas galimybes, naujas koncepcijas ar kūnu išdainuotum Vivaldi.

Naharinas ne veltui įvairių tarptautinių reitingų priskirtas prie penkių geriausių šiuolaikinių choreografų. Marthos Graham, kuri į šokio istoriją įrašyta kaip išskirtinio individualaus šokio judesio ir choreografijos kūrėja, pasekėjas pats sukūrė gaga šokio judesio stilių, leidžiantį visa jėga skleistis jo choreo­grafijai. Pats Naharinas neleidžia gaga vadinti stiliumi: „Gaga – ne stilius, nes stilius tai jau dogma.“ O gaga – neapčiuopiama, neįprasta ir nepaaiškinama, nervinga ir jausminga. Gaga – šokis be taisyklių, plastikos alchemija.

Choreografas nebijo plastinių klišių pasikartojimo, tai netgi jo firminis ženk­las. Kiekvienas artistas, dalyvaujantis scenos vyksme, individualiai perteikia ir neša šį ženklą. Tai tarsi agresyvumo tyrimas, komunikavimo būdas, o pau­zės kviečia į savianalizę ir įsigilinimą. Iš šono tai panašu į skudurinių lėlyčių teatrą, ir tik gerai susipažinę su savo kūnu žiūrovai gali suvokti, kaip sunku pasiekti tokį efektą. Esantieji pakeliui į pažinimą gali grožėtis šiuo judesio laisvės manifestu ir trokšti savyje atrasti panašią išraišką. Galbūt čia ir slypi nerealaus gaga populiarumo pasaulyje paslaptis?

Beje, patį „DecaDance“ sunku būtų pavadinti spektakliu, tai greičiau geriausių scenų iš įvairių Naharino spektaklių antologija, divertismentas. Neatsitiktinai pradėjau nuo antros dalies citatos, nes ji pasirodė nuoseklesnė, labiau magnetizuojanti, leidžianti geriau pažinti Naharino kūrybą. Iš įvairių darbų –­ „Max“, „Seder“, „Tree“ „Kyr“ –­ sukomponuotas veiksmas išvengė pirmai daliai būdingo kaleidoskopo principo, labiau atskleidė choreografinio ir dvasinio sambūvio visumą. Psichologinių būsenų kaita, mokėjimas vos ne balaganiniu gestu nutraukti patetiškos natos skambesį, gigantiškas minimalistinio judesio paveikumas, akivaizdi, pabrėžtina ironija ir kažkokia archajiška, folkloru inkrustuota energija. Šokėjai, pagauti garsaus ir tikslaus ritmo, tirština savo kūnų leksiką kaip kas sugeba ir finale išsilieja visiškai keistais triukais, jeigu taip galima pavadinti tą beveik ritualinį, su realiomis šokėjų fizinėmis galimybėmis nieko bendro neturintį vyksmą.

Ištrauka iš spektaklio „Naharin’s Virus“ prasidėjusi pirmoji šio kompiliacinio veikalo dalis nustebino pabrėžtinai grubiomis jungtimis tarp epizodų-klipų, besikeičiančių pagal skirtingą muziką: nuo Vivaldi iki „Hava Nagila“ ar ča ča ča melodijų. Šokiai su publika, matyt, turėję sukelti kažkokį ypatingą suartėjimo efektą ir pačios publikos sutikti susižavėjimo šūksniais, priminė korporatyvinį vakarėlį, ir tik kultinės „Anafazės“ komentatoriaus tekstas atskleidė, kad visa tai tik Naharino bajeriai: „Tai, ką jūs matote, – valdžios iliuzija, plona riba, skirianti protą nuo beprotybės, panika, slypinti už juoko, nuovargis, esantis šalia elegancijos.“

Tekstų autorius – paslaptingasis Ma­ximas Warattas – neabejotinai yra pats Naharinas, o „DecaDance“ kompiliacinis modelis visada yra keičiamas. Iš esmės šiam kūrėjui būdingas žaidimas iliuziniais kintamaisiais, jis daug priima, bet daug ir atiduoda. Naharinas ignoruoja tik vidinį sustabarėjimą, nenorą džiaugtis gyvenimu šią akimirką, fanatišką prisirišimą prie dogmų, neigia kūno kaip dvasios kalėjimo sampratą.

Žinoma, vienos garsiausių pasaulyje baleto trupės iš Izraelio apsilankymas Lietuvoje, kurį inicijavo Izraelio ambasada ir mūsų Šokio informacijos centras, yra daugiau pažintinio pobūdžio. Per vieną gala koncertą primenantį vakarą sunku persismelkti Naharino virusu, juo labiau kad „Batsheva Ensemble“ trupė – tai tik jaunų artistų studija prie pagrindinės „Batsheva Dance“ kompanijos. Bet susitikimas vis tiek sužadino Lietuvos šokio apologetų susidomėjimą ir norą pamatyti tikrą pilno metražo, sunkiasvorį Ohado Naharino šiuolaikinį baletą.