Adam Zagajewski. Apie savo motiną

Apie savo motiną nieko nesugebėčiau pasakyti –
kaip kartojo, kada nors gailėsies,
kai manęs jau nebus, ir kaip netikėjau
nei tuo „jau“, nei tuo „nebus“,
kaip mėgau stebėti skaitančią madingą romaną,
iškart užmetančią akį į paskutinį skyrių,
kaip virtuvėje, mananti, kad čia jai
ne vieta, ruošia sekmadieninę kavą,
arba, dar blogiau, menkės filė,
kaip laukia svečių ir žvelgia į veidrodį
tokia veido išraiška, kuri sėkmingai ją saugojo,
kad nepamatytų tikrosios savęs (ką, man atrodo,
paveldėjau iš jos, kaip ir kelias kitas ydas),
kaip paskui laisvai porina apie dalykus,
kurie nebuvo jos forte, ir kaip aš ją kvailai
suerzinau, kadangi tada, kai ji
prilygino save Beethovenui, kurstančiam,
pasakiau žiauriai, bet žinok, jis
buvo talentingas, ir kaip man viską atleisdavo,
ir kaip aš visa tai pamenu, ir kaip skridau iš Hiustono
į jos laidotuves, ir kaip nieko nesugebėjau pasakyti,
ir vis dar nesugebu.

 

Iš lenkų kalbos vertė Rimvydas Strielkūnas
Adam Zagajewski. „Wiersze wybrane“. – Kraków: Wydawnictwo a5, 2010.


Iš 3657 žurnalo (2018-05-13 16:39:32)
Draugai