Progiesmiu

pro langą
pro atvirą langą erškėčių
kaitriųjų erškėčių languotą
mokausi paukščių kalbos
dyvinos
stengiuosi pagaut
iš visos atminties
iš monų pernykščio rytojaus
kaip omenys žaliojo syvo
ataidi smilkiniuose
atraibuliuoja
kaip žerplėja gerklose
ir žodina paslėpsnių šaknį
kad progiesmiu
pirštai dagieji įkibtų
padangių akivarų mėlin

kai vakaro kyla puta
ir balsas gailus drebulėlės
metas akin
bandau sau išminklint
žuvėdrų taurelių dantiraštį
pajūrio išlikusį smėly
surinkt angelų šypsenėlių kriauklytes
pačiam pakrašty pasaulio
kur nejučiom susigieda
visos užmirštos neviltys
meilės neprišauktos ir nugyventos
kur plakas į krantą negalinti lūžti banga
ir stojas tūžmai
neišsiųsto laiško šviesa
erškėčių prasmės kupina
ir pėdsakai tavo liepsnoja
einant liežuviui žvynais

 

„Bienalės dienos buvo labai įtemptos. Tam, kad padaryčiau fotografiją „Antano balandžiai“, įėjusią į bienalės atvirukų komplektą, prireikė 6 juostelių. Peržiūrint jas, ėmė nerimas, bet reikiamą kadrą radau pabaigoje, kaip tik šeštoje juostoje.“ (Stasys Povilaitis)