Esther (Etty) Hillesum (1914–1943), jauna išsilavinusi Amsterdamo gyventoja, studijavusi teisę ir slavų kalbas, besidominti psichologija ir menu, gabi literatė, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui tapo Amsterdamo žydų tarybos darbuotoja, teikiančia pagalbą į nacių koncentracijos stovyklas išvežamiems tautiečiams. Supratusi šios veiklos dviprasmiškumą ir, kaip pati rašė, norėdama būti su savo tauta, 1942 m. rugpjūtį ji savanoriškai pasiprašė į Vesterborko tranzitinę stovyklą, kur laikinai buvo suvežti Nyderlandų žydai prieš juos išsiunčiant į rytus – į Aušvico, Buchenvaldo, Sobiburo ir kitas koncentracijos bei naikinimo stovyklas. 1943 m. Etty buvo nužudyta Aušvice. Iš Vesterborko lagerio buvo išvežta ir nužudyta 102 000 Nyderlandų žydų.

Olandų kalba parašyto E. Hillesum dienoraščio pagrindą sudaro 1941 ir 1942 m. tekstai. Dienoraščio žanras leidžia pažinti visokią Etty. 1941 m. įrašuose ji – įsimylėjusi „magišką asmenybę“, psichologą, chirologą, buvusį Carlo Gustavo Jungo studentą, taip pat žydą Julių Spierą, tapusį katalizatoriumi šios jaunos moters savęs pažinimo kelionėje. Kaip rašo leidėjas ir atrinktų dienoraščio tekstų rinkinio „Sutrikdytas gyvenimas“ („Het verstoorde leven“), išversto į daugybę užsienio kalbų, sudarytojas Janas Geurtas Gaarlandtas, Etty buvo „Dievo ieškotoja“, tad netrukus dienoraščio įrašuose vis labiau ryškėja religinė sąmonė. Vis dėlto tai nėra įprastas religingumas: jis nekonvencinis, nes Etty nelankė sinagogos ar krikščionių bažnyčios, jos tikėjimui nebūdingas dogmatiškumas, teologija, sistemingumas. Skaitant dienoraštį ryškėja, kaip auga jos su(si)vokimas, jos pasirinkimas bei laikysena žiaurumo ir tragedijos akivaizdoje, kaip bręsta žodžiai, kuriais ji perteikia nekasdienes, sukrečiančias patirtis, fiksuoja subtiliausius savo sielos virptelėjimus. Netrukus po pirmojo dienoraščio leidimo (1981) E. Hillesum raštai buvo įtraukti į Nyderlandų literatūros kanoną greta kitos garsios šios šalies žydaitės Anne Frank „Dienoraščio“.

2021 m. leidykla „Abigailė“ išleido E. Hillesum laiškų rinkinį „Mąstanti barako širdis. Laiškai iš Vesterborko lagerio“ (iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė). 2024-aisiais „Solo teatras“ sukūrė spektaklį „Mąstanti barakų širdis“ (rež. Birutė Mar), be kitų tekstų, grįstą ir E. Hillesum laiškais bei dienoraščiu. Visas dienoraštis šiuo metu verčiamas į lietuvių kalbą ir pasirodys kitais metais.

Šioje publikacijoje pateikiamos dvi ištraukos, atskleidžiančios Etty santykį su J. Spieru, kuris greičiausiai ir paragino rašyti dienoraštį. 1941 m. kovo įrašą galime skaityti kaip maištingos, ambicingos ir aistringos, vidinių prieštaravimų kamuojamos jaunos moters atsivėrimą, tačiau 1942 m. rugsėjo įrašas jau skamba kaip liūdnas, bet šviesus, skausmo ir meilės kupinas atsisveikinimo eilėraštis. Ir visa tai – vienu iš juodžiausių žmonijos istorijos laikotarpių.

Vertėja

 

 

Ištraukos iš 1941–1942 m. dienoraščio 

Pirmas sąsiuvinis

1941 m. kovo 8 d. – 1941 m. liepos 4 d.

 

1941 m. kovo 9 d., sekmadienis

 

Taigi pirmyn! Atėjo skausminga ir bemaž neišvengiama akimirka: suvaržytą vidinį gyvenimą iškloti negudriam liniuoto popieriaus gabalėliui. Mintys galvoje kartais tokios šviesios ir aiškios, o jausmai tokie gilūs, tačiau vis dar nesileidžia užrašomi. Manau, labiausiai dėl gėdos jausmo. Dėl didelio susivaržymo, dėl kurio nedrįstu iškloti dalykų, leisti jiems laisvai iš manęs srūti, ir vis dėlto tai būtina, jeigu noriu laikui bėgant nugyventi gyvenimą iki priimtinos ir tenkinančios pabaigos. Čia panašiai kaip lytinio akto metu, kai paskutinis pasitenkinimo šūksnis visuomet lieka įstrigęs skersai krūtinės. Erotikos srityje esu rafinuota ir, sakyčiau, bemaž sena vilkė, kad galėčiau būti laikoma gera meiluže, meilė irgi atrodo išsipildžiusi, tačiau visgi esmę gaubia žaidyba, o mano gelmėje kažkas lieka įkalinta. Tas pat ir su kitais dalykais. Intelektualiai esu tokia įgudusi, kad viską galiu vertinti, prie visko galiu prisiliesti aiškiomis formulėmis, atrodau labai überlegen¹ daugeliu gyvenimo klausimų, tačiau vis dėlto ten, labai giliai, glūdi suvytas kamuolys, kažkas mane laiko gniaužtuose, ir kartkartėmis, nepaisant aiškaus mąstymo, būnu tiesiog baiminga bėdulė.

Pamėginsiu trumpam sulaikyti šio ryto momentą, nors jau ir vėl beveik leidau jam išsprūsti. Aiškiu mąstymu vieną akimirką buvau įveikusi S². Jo skaidrias, tyras akis, jo sunkias, juslingas lūpas; jo jautišką, sunkią povyzą ir lyg plunksna lengvus, išlaisvintus judesius. Kova tarp medžiagos ir dvasios šiame 54-erių vyre dar vyksta visu pajėgumu. Atrodo, lyg mane būtų sutriuškinusi toji sunki kova. Mane visą prislėgė ši asmenybė, negaliu iš po jos išsigauti; mano pačiõs problemos, kurias jaučiu esant to paties pobūdžio, guli ten ir tik spurda. Žinoma, išties yra visiškai kitaip, ir to neįmanoma tiksliai įvardyti, mano sąžiningumas tikriausiai dar nėra pakankamai negailestingas, todėl nesiseka žodžiais prasiskverbti iki dalykų pagrindo.

Pirmųjų kelių minučių įspūdis: ne juslingas veidas, ne olandiškas, visgi šis tipas man jau buvo pažįstamas, priminė Abraschą³ ir nesukėlė didelės simpatijos.

Antrasis įspūdis: protingos, neįtikėtinai protingos, senos kaip pasaulis, blyškios akys, kurios trumpam gebėjo nukreipti mano dėmesį nuo sunkių lūpų, tačiau nevisiškai. Labai sudomino jo darbas: giliausių konfliktų įžvelgimas skaitant mano antrąjį veidą – rankas. Tiesa, sykį pasijutau labai nemaloniai: kai trumpam nesutelkiau dėmesio ir pamaniau, kad jis kalba apie mano tėvus: „Nein, das alles sind Sie, philosophisch, intuitiv begabt“⁴ ir daugiau tokių malonybių, „das alles sind Sie“. Jis pasakė taip, kaip mažam vaikui į delną įspraudžiamas sausainis. Nejaugi nesidžiaugi? Taip, visas tas savybes jūs turite, nejaugi nesidžiaugiate? Tada trumpa pasibjaurėjimo akimirka, matyt, pasijutau pažeminta, o gal tiesiog buvo užkliudytas mano estetikos pojūtis, bet kuriuo atveju tuomet jis man pasirodė šlykštus. Bet paskui ir vėl – tos kerinčios, žmogiškos akys, iš savo blyškių gelmių vertinančios ir drauge besiilsinčios manyje, akys, kurias būčiau norėjusi apglėbti. 

[...] 

Taigi štai ir aš su savo seelische Verstopfung⁵. O jis esą įneš tvarkos į mano vidinį chaosą, suvaldys mano viduje kovojančias prieštaringas jėgas. Galima sakyti, jis paėmė man už rankutės ir tarė: klausyk, va taip reikia gyventi. Visą gyvenimą laukiau, kad ateitų kas nors, paimtų mane už rankos ir pasirūpintų manimi, nes atrodau šauni ir viską darau viena, bet taip siaubingai norėčiau pasiduoti. Šito dabar ėmėsi šis absoliučiai svetimas ponas S. su savo komplikuotu veidu ir jau per savaitę, nepaisant visko, padarė manyje stebuklų. Gimnastika, kvėpavimo pratimai, pragiedrinantys, išlaisvinantys žodžiai apie mano depresiją, santykį su kitais ir t. t. Staiga ėmiau gyventi kitaip, laisviau, fliesender⁶, užsiblokavimo jausmas pranyko, ten, viduje, viskas kiek aprimo ir apsitvarkė – kol kas vien dėl jo magiškos asmenybės įtakos, bet visa tai psichikos dar bus apdorota ir įsisąmoninta.

Sekmadienio vakare vonioje

 

Dabar viduje esu švarut švarutėlė. Šįvakar per telefono ragelį dar girdėjau jo balsą, kuris privertė pašėlusiai sukilti mano kūną. Bet plūdau save kaip polderių darbininkas ir tariau sau, kad nebesu isteriška neiškepėlė. Ūmai ėmiau gerai suprasti vienuolius, kurie plakasi rimbais, kad sutramdytų nuodėmingą kūną. Kurį laiką kovojau su savimi, buvau kupina įniršio, o paskui atėjo didelis aiškumas ir ramybė. Tad dabar jaučiuosi puikiai, viduje švarut švarutėlė. S. dar kartą, jau nežinia kelintą, mane įveikė. Ar taip ilgai truks? Aš nesu įsimylėjusi ir jo nemyliu, bet jaučiu, kaip jo asmenybė, kuri dar nėra „užbaigta“, dar kovoja su savimi, sunkiai mane spaudžia. Šiuo metu nebe. Dabar regiu jį per atstumą: gyvą, kovojantį žmogų, nešiojantį savyje pirmykštes galias, ir visgi dvasingą, skaidriomis akimis ir juslingomis lūpomis.

Diena prasidėjo taip gerai, galvoje buvo aišku ir šviesu, visa tai turėsiu vėliau aprašyti, paskui labai baisus nugrimzdimas, spaudimas aplink kaukolę, nuo kurio negalėjau išsivaduoti ir sunkiai mąsčiau, pernelyg sunkiai kaip man, o paskui – tuštuma ir klausimas „kodėl“, bet ir su tuo reikės stoti į kovą.

„Pasaulis melodingai rieda iš Dievo rankos“ – šie Verwey⁷ žodžiai visą dieną neišėjo man iš galvos. Norėjau ir pati melodingai riedėti iš Dievo rankos.

O dabar labanaktis.

Julius Spieras skaito Tidei iš rankų, greta jo iš dešinės – Etty. Nuotrauka iš knygos: Etty HiIlesum „Het verstoorde leven“

 

Vienuoliktas sąsiuvinis

1942 m. rugsėjo 15 d. – 1942 m. spalio 13 d.

 

1942 m. rugsėjo 15 d., antradienio rytas, pusė vienuoliktos

 

Gal vis dėlto šito, kartu sudėjus, buvo truputį per daug, mano Dieve. Dabar man primenama, kad žmogus turi ir kūną. Maniau, kad mano dvasia ir širdis viską gali pakelti vienos, bet dabar apsireiškia kūnas ir sako: gana. Jaučiu, kiek visko buvo, kiek davei man pakelti. Tiek gražaus, tiek sunkaus. O sunkūs dalykai, vos tik parodydavau esanti pasirengusi juos nešti, visuomet pavirsdavo gražiais dalykais. Kartais būdavo dar sunkiau nei kančią pakelti gražius ir didžius dalykus, nes jie tokie pasiglemžiantys. Kad viena maža žmogaus širdis gali tiek išgyventi, mano Dieve, gali tiek kentėti ir tiek mylėti! Esu tokia dėkinga, mano Dieve, kad kaip ypatingą išsirinkai manąją širdį ir pavedei jai šiais laikais patirti viską, ką jai teks patirti. Tikriausiai gerai, kad susirgau, nors dar nesu susitaikiusi su šiuo faktu, esu truputį atbukusi – ir ieškanti, ir stokojanti pagalbos, bet tuo pačiu metu vėl mėginu iš visų savo būties kampelių sukrapštyti šiek tiek kantrybės, ir tai privalo būti visiškai naujos rūšies kantrybė, skirta visiškai naujai situacijai, tą aš jaučiu. Vėl griebsiuosi seno patikrinto būdo ir retsykiais kalbėsiuosi su savimi tarp šių mėlynų linijų. Kalbėsiuosi su tavimi, mano Dieve. Ar gerai? Žmonėms einant pro šalį, man lieka tik poreikis kalbėtis su tavimi. Todėl taip smarkiai myliu žmones, kad kiekviename žmoguje myliu dalelę tavęs, mano Dieve. Ieškau tavęs visuose žmonėse ir dažnai randu dalelę tavęs. Ir mėginu tave atkasti kitų širdyse, mano Dieve. Bet dabar man reikia daug kantrybės ir susitelkimo, bus labai sunku. Viską turiu daryti viena. Geriausia ir kilniausia mano draugo, vyro, kuris pažadino tave ir mane, dalis šiandien jau yra pas tave. Liko tik vaikiškas, sunykęs žilagalvis viename iš tų dviejų kambarių, kuriuose patyriau didžiausią ir giliausią savo gyvenime džiaugsmą. Kai stovėjau prie jo lovos, stovėjau prie tavo paskutinių mįslių, mano Dieve. Duok man dar visą gyvenimą, kad tai galėčiau suprasti.

Sėdėdama ir rašydama jaučiu: gerai, kad turiu čia pasilikti. Tiek patyrus staiga atrodo: pastaraisiais mėnesiais gyvenau taip, kad išnaudojau viso gyvenimo atsargas. Galbūt buvau pernelyg beatodairiška vidiniuose išgyvenimuose, kurie išsiliejo iš visų krantų? Nebuvau pernelyg beatodairiška, klausydamasi šio tavo perspėjimo... 

Trečia valanda dienos

 

Ten auga medis, kuris galėtų parašyti mano biografiją. Vis dėlto tai nebe tas pats medis, o gal taip atrodo todėl, kad aš nebe ta pati? Štai ten stovi jo knygų lentyna, per metrą nuo mano lovos. Tereikia ištiesti kairę ranką, ir jau laikysiu rankoje Dostojevskį arba Shakespeare’ą, arba Kierkegaard’ą. Bet neištiesiu rankos. Man taip svaigsta galva. Tu pastatei mane priešais savo paskutines mįsles, mano Dieve, aš dėkinga, kad priešais jas pastatei ir turiu jėgų priešais jas stovėti žinodama, kad atsakymo nėra. Reikia gebėti pakelti tavo mįsles.

Manau, kad man reikia eiti miegoti – ištisas dienas, ir viską paleisti iš savo dvasios. Vakar gydytojas pasakė, kad aš gyvenanti per stiprų vidinį gyvenimą, per mažai gyvenanti ant žemės ir esanti jau pakeliui į dangų, tad mano kūnas to negalįs pakelti. Gal jis ir teisus. Tie paskutiniai pusantrų metų, mano Dieve! Ir tie paskutiniai du mėnesiai, kurie jau savaime buvo ištisas gyvenimas.

Nejaugi neturėjau valandų, apie kurias sakydavau: toji vienintelė valanda buvo kaip visas gyvenimas, ir jeigu netrukus mirčiau, toji vienintelė valanda bus verta viso gyvenimo? Dažnai patirdavau tokių valandų. Kodėl gi ir aš negalėčiau gyventi danguje? Juk dangus egzistuoja, tai kodėl nebūtų galima jame gyventi? Tačiau vis dėlto labiau tikėtina, kad yra taip: dangus gyvena manyje. Viskas gyvena manyje. Man ateina į galvą žodis iš Rilke eilėraščio: Weltinnenraum⁸. O dabar turiu viską paleisti ir gultis miegoti. Man taip svaigsta galva. Kažkas negerai su mano kūnu. Noriu greitai vėl būti sveika. Bet priimu viską iš tavo rankų, mano Dieve, taip, kaip tu duodi. Žinau, kad tai visada gerai. Patyriau, kad nešdami sunkią naštą galime paversti ją gėriu.

Matai, mane vis dar kamuoja tas pats, negaliu pasiryžti liautis rašiusi: net paskutinę akimirką norėsiu surasti viskam tą vienintelę išganingą formulę. Viskam, kas yra manyje, tam kaupinam ir pertekliniam gyvenimo pojūčiui norėčiau rasti tą vienintelį žodį, kuriuo galėčiau viską įvardyti. Kodėl nesukūrei manęs poete, mano Dieve? Visgi tu sukūrei mane poete, ir aš kantriai lauksiu, kol manyje užaugs žodžiai, galėsiantys paliudyti viską, ką manau turinti paliudyti, mano Dieve: kad gera ir gražu gyventi tavo pasaulyje nepaisant to, ką mes, žmonės, vieni kitiems darome.

 

Mąstanti barako širdis.

Antradienio naktis, pirma valanda

 

Kartą rašiau, kad norėčiau perskaityti tavo gyvenimą iki pat paskutinio puslapio. Dabar perskaičiau tavo gyvenimą iki galo. Savyje jaučiu tokį keistą džiaugsmą – dėl visko, kaip tai buvo duota, ir kad tai privalo būti gera, kitaip savyje negalėčiau jausti šios jėgos ir džiaugsmo, užtikrintumo.

Taigi, tu guli ten, viename iš dviejų savo kambarėlių, tu, mielas, didelis, geras. Kartą tau parašiau: iš bet kurios Žemės vietos mano širdis kaskart skris pas tave kaip laisvas paukštis ir visuomet tave suras. Ir dar šitai, ką užrašiau Tidės⁹ dienoraštyje: mano gyvenime tu jau tapai tokiu svarbiu gabalėliu dangaus, apskliautusiu mane, kad man tereikia pakelti akis į tą dangų, norint atsidurti pas tave. Jeigu sėdėčiau požeminėje vienutėje, tuomet tas gabalėlis dangaus iš manęs išsikerotų išorėn, o mano širdis kaip laisvas paukštis pakiltų skrydžiui į dangų, todėl viskas yra taip paprasta, supranti, viskas taip labai paprasta ir gražu, prasminga.

Dar turėjau tavęs paklausti ir iš tavęs išmokti tūkstančio dalykų, dabar viską privalėsiu daryti viena. Jaučiuosi tokia stipri, supranti, žinau, kad savo gyvenime viską įveiksiu. Tas galias, kurias turiu, tu manyje išlaisvinai. Be jokių išankstinių nuostatų išmokei mane tarti Dievo vardą. Tapai tarpininku tarp Dievo ir manęs, bet tu, tarpininkas, išėjai, ir dabar mano kelias eina tiesiu taikymu pas Dievą, ir tai yra gerai, jaučiu. Šįkart aš pati tapsiu tarpininke visiems tiems, kuriems reikės pagalbos.

Sėdžiu prie savo rašomojo stalo, apšviesto nedidele lempa. Tiek daug kartų čia rašiau tau, rašiau apie tave. Dar turiu tau papasakoti kai ką stebuklinga. Dar niekad nesu mačiusi mirusio žmogaus. Šiame pasaulyje, kur per dieną miršta tūkstančiai, dar niekad nesu mačiusi mirusio žmogaus. Tidė sako, kad tai tik „drabužėlis“. Ir pati žinau. Bet tai, kad tu esi pirmas mirusysis, kurį pamatysiu, jaučiu, yra labai prasminga ir didinga. 

Šiuo metu tiek daug terliojamasi ir žaidžiama su didžiaisiais ir paskutiniais šio gyvenimo dalykais. Daugybė žmonių susisargdina arba nepasveiksta iš baimės, kad jų neišvežtų. Daugelis žudosi, taip pat iš baimės. Esu dėkinga, kad tavo gyvenimui teko natūrali baigtis. Kad ir tu gavai pakelti mažumėlę kančios. Tidė sako: šią kančią jam suteikė Dievas, taip jis išvengė kančios, kurią jam būtų suteikę žmonės. Tu, išlepintas mielas vyre, juk tu tikriausiai nebūtum galėjęs to pakelti? Aš galiu pakelti, tai darydama suteiksiu tąsą tavo tolesniam gyvenimui ir tau.

Kai jau esi nuėjęs taip toli, kad patiri gyvenimą kaip prasmingą ir gražų, netgi šiais laikais, būtent šiais laikais, tada atrodo, kad viskas, kas duodama, ir turėjo būti duota būtent šitaip, o ne kitaip. Kad dabar sėdžiu prie savo rašomojo stalo! Ir rytoj dar nevažiuosiu atgal į Vesterborką, o dar sykį pabūsiu su visais draugais, kai mes visi kartu užkasime į žemę tavo medžiagiškąjį pavidalą. 

Ak taip, juk žinai, tokius dalykus reikia atlikti, tai žmonių higienos paprotys. Bet mes būsime visi kartu, ir tavo dvasia bus tarp mūsų, o Tidė tau pagiedos, kad žinotum, kokia aš laiminga, nes galėsiu ten dalyvauti. Grįžau pačiu laiku, dar pabučiavau tavo išdžiūvusias, mirštančias lūpas, tu dar kartą paėmei man už rankos ir palietei ją lūpomis. Kai įėjau į tavo kambarį, tu pasakei: „Das reisende Mädchen.“¹⁰ Dar pasakei: „Ich habe so merkwürdige Träume, ich habe geträumt, daß Christus mich getauft hat.“¹¹ Mudvi su Tide stovėjome prie tavo lovos, vieną akimirksnį pamanėme, kad jau miršti ir tavo akys stingsta. Tidė mane apkabino, ir aš pabučiavau jos mielas tyras lūpas, o ji tylutėliai pasakė: „Mudvi suradome viena kitą.“ Stovėjome prie tavo lovos, koks būtum buvęs laimingas, jeigu būtum galėjęs matyti ten mudvi, būtent mudvi. Gal ir matei, nors ir tokią akimirką, kai pamanėme, kad miršti?

Kad tavo paskutiniai žodžiai buvo „Hertha, ich hoffe“¹², už tai esu labai dėkinga. Kaipgi turėjai kovoti, kad liktum ištikimas, bet tavo ištikimybė laimėjo prieš visa kita. Aš kartais tau labai apsunkindavau šią kovą, žinau, bet iš tavęs išmokau, kas yra ištikimybė, kova ir silpnumas.

Visa, kas žmoguje gali būti blogo ir gero, tu savyje turėjai. Visus demonus, visas aistras, visą gerumą, visą meilę žmonėms, turėjai tu, didysis supratėjau, Dievo ieškotojau ir Dievo radėjau. Visur ieškojai Dievo, kiekvieno žmogaus širdyje, kuri tau atsiverdavo, – o kiek daug jų atsiverdavo, – ir visur rasdavai dalelę Dievo. Niekada nepasiduodavai, mažmožiuose tau nutikdavo būti tokiam nekantriam, bet dideliuose dalykuose buvai toks kantrus, toks be galo kantrus.

Kaip tik Tidė atėjo man pranešti šįvakar, toji mielo ir spindulingo veido Tidė. Trumpai kartu pasėdėjome virtuvėje. Svetainėje buvo mano ginklo brolis¹³. Vėliau ir tėvukas Hanas¹⁴ užėjo į kambarį. Tidė griebėsi tavo fortepiono klavišų ir sugiedojo trumpą giesmę: „Auf, auf mein Herz in Freuden“¹⁵. 

Dabar antra valanda nakties. Namie taip tylu. Turiu tau papasakoti kai ką keista, bet manau, kad suprasi. Ant sienos kabo tavo portretas. Norėčiau jį perplėšti ir išmesti, tada jausčiausi esanti arčiau tavęs. Mudu niekuomet nevadinome vienas kito vardu. Labai ilgai vienas kitam sakėme „Sie“, o vėliau, daug vėliau, tu ištarei „Du“¹⁶. Tas tavo „Du“ tapo vienu iš meilingiausių žodžių, kada nors man pasakytų vyro. Išties buvau jau prie tavęs gerokai pripratusi, tu žinai. Laiškus visada baigdavai klaustuku, aš savuosius taip pat. Pradėdavai laiškus „Hören Sie mal!..“¹⁷, tau būdingu „Hören Sie mal!..“, o paskutinio laiško viršuje parašei: „Liebstes“¹⁸. Bet man tu esi bevardis, toks bevardis, koks yra dangus. Norėčiau išmesti visus tavo portretus ir niekada į juos nebežiūrėti, visa tai pernelyg materialu. Noriu toliau savyje nešiotis bevardį tave, ir aš apie tave bylosiu nepaprastu, nauju ir meiliu gestu, kurio anksčiau nežinojau.

 

¹ Čia – nusimananti, daugiau už kitus žinanti. (Čia ir toliau – vertėjos pastabos. Visi šiame tekste verčiami žodžiai yra vokiški.) 

² Vokiečių psichochirologas Julius Spieras, 1939 m. gelbėdamasis nuo nacių, emigravo į Amsterdamą, čia atidarė savo praktikos kabinetą, subūrė bendraminčių klubą. 

³ Žydas vaikinas, su kuriuo Etty draugavo prieš karą. 

⁴ Ne, visa tai esate jūs – apdovanota filosofišku mąstymu ir intuicija. 

⁵ Psichologiniu užsiblokavimu. 

⁶ Sklandžiau. 

⁷ Albertas Verwey (1865–1937) – Nyderlandų poetas, eseistas, vertėjas. 

⁸ Pasaulis viduje, pasaulis vidinėje erdvėje, pasaulis kaip vidinė erdvė. 

⁹ Henriëtte M. Neitzel-Tideman (1907–1989) – Etty draugė, dienoraštyje vadinama Tide. Svarbus asmuo J. Spiero klube, artima jo bičiulė, krikščionė. 

¹⁰ Mergaitė keliauninkė. 

¹¹ Aš taip keistai sapnuoju, sapnavau, kad Kristus mane pakrikštijo. 

¹² Herta, tikiuosi. (J. Spiero sužadėtinė Hertha Levi emigravo į Angliją.) 

¹³ Ginklo broliu Etty vadino savo bičiulį Vesterborke Jopie Vleesch­houwerį, vėliau taip pat nužudytą nacių. 

¹⁴ Iš „tėvuko Hano“ (Hano Wegerifo) Etty nuomojosi kambarį Amsterdame, Gabriëlio Metsu gatvėje. 

¹⁵ Pirmyn, pirmyn, mano širdie, džiaugsmo kupina. 

¹⁶ Jūs, tu. 

¹⁷ Paklausykite!.. 

¹⁸ Mieliausioji, brangiausioji.

 

Iš olandų kalbos vertė Aušra Gudavičiūtė

 

Etty Hillesum dienoraščio vertimą remia Lietuvos kultūros taryba