Neseniai naują knygą „Parulskio perukas“ išleidęs prozininkas ir poetas Vidas Morkūnas dalinasi mintimis apie tekstus, daiktus, ne vieną Parulskį, idėjų klodus, įtūžusį Juozą Aputį, kūrėjo cinizmą ir tai, kaip jam yra pavykę gauti žinių iš anapus.

× Andrius Jakučiūnas

 

Vidas Morkūnas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Mane kaip žmogų, kitados vaidinusį viename tavo apsakyme epizodiškai pasirodžiusią Kristaus skulptūrą, nelengva nustebinti tavo kūrybos kontekstais, bet kai prieš dvi dienas traukinyje Kaunas–Vilnius, vos man išsitraukus tavo naująją knygą ir pradėjus ją skaityti, šalimais prisėdo žmogus su gan įspūdingo dydžio kičine Milo Veneros skulptūros kopija, suglumau ir mirksnį pasijutau atsidūręs tavo kūrinyje. Ar dažnai, Vidai, tikrovė išeina iš knygų ir atsisėda greta?

Pasitaiko, tikrai pasitaiko. Štai prieš kurį laiką mišiose mačiau, kaip tėvas tiesiog kankina sūnų (čia – aliuzija į vieną „Pakeleivingų stočių“ tekstą). Daug yra buvę visokių absurdiškų, juokingų, keistų situacijų, kurios, jei ir nekartojo mano kada nors aprašytų, bent jau teo­riškai galėjo neblogai įsikomponuoti į knygas. Kadaise mane susistabdė žmogus be kojos ir ėmė liaupsinti, kaip aš, girdi, „VRS kameros“ pokštų laidoje puikiai vaidinęs žmogų be rankos... 

...trumpai tariant, siužetai ir detalės tave susiranda patys?

Gyvenu atvira galva arba gal tiksliau būtų sakyti – atvirais lokatoriais; stengiuosi nepražiopsoti smagių dalykų, daiktų ar situacijų, iš kurių, kaip man rodosi, būtų galima ką nors išlukštenti. 

Žinoma, visko neprirankiosi, o ir nebūtų įdomu vien rankioti – daug kas ir pramanyta, sugalvota. Kad ir kaip būtų, visuose tuose, jei galima taip sakyti, vaizdeliuose ieškau maždaug to paties. Tai tarsi savotiškas bandymas pajusti, ar yra kur sumerkti pirštus. Nes pasitaiko, kad sumanymas ar detalė, nesvarbu, ar tavo paties sugalvota, ar iš aplinkos paimta, yra įspūdinga, bet kartu jauti, kad tai... Nežinau, kaip pasakyti, turbūt plika. Kad ten jokių platesnių erdvių, kurias kaip rašytojas galėtum įdirbti ir tau pačiam tai būtų įdomu, nėra. Tokios va situacijos atkrenta. Visa pojūčių sistema turi signalizuoti, kad čia yra kas nors, į ką atsirėmus galima eiti toliau.

Tai mums reikia suprasti tavo pojūčių sistemą pasig­nalizavus, kad „Parulskio perukas“ yra tinkamiausias pavadinimas tavo, rodos, penktajai knygai? Beje, kurio Parulskio? Sigito, Ernesto ar Liudo?

Taip, aš irgi žinau šituos tris Parulskius. Neseniai sužinojau, kad yra dar ir Hugo Viktoras Parulskis. Rimtai. O va Ernestas (Parulskis – red. past.) sakė, kad žino jų gal dešimt. Žinoma, dauguma skaitytojų turbūt vis tiek pirmiausia pagalvoja apie Sigitą. Štai ir aš, pasidavęs tai tarsi visuotinei normai, leidimo irgi atsiklausiau tik jo. Prieš trejetą metų, kai atsirado pirmosios perspektyvos tą knygą leisti, truputį nerimavau, kad gal negeras toks pavadinimas, nelabai tinkamas. Tad parašiau Sigitui ir patikinau, kad čia nebus net minties apie kokias nors satyras ir kad jis toje knygoje apskritai nebus minimas. Jis visiškai civilizuotai sureagavo. Jei gerai atsimenu, tai atsakymas buvo toks: peruko neturiu, o Parulskių yra ir daugiau.

Tikrai, knygoje nei apie Parulskį, nei apie peruką nieko nėra. Neseniai skaičiau, galiu paliudyti. 

Visiškai nieko.

Tai kodėl tas pavadinimas atsirado (ir turbūt svarbiau – kodėl liko), jei jis niekaip nesusijęs su knygos turiniu?

Ir ankstesnių mano knygų pavadinimai, kad ir „Manekeno gimtadienis“ ar „Reportažas iš kiaušinio“ nelabai susiję su tų knygų turiniu, tik gal ne tokie ekscentriški. Apskritai man ta sąsaja neatrodo privaloma, o šiuo atveju pirmiausia rūpėjo sąskambis. „Parulskio perukas“ – skamba gerai, ar ne? 

Antras dalykas, kad tai galima suprasti ir plačiau: žmogus vienumoj, pavyzdžiui, namie, tam tikra pras­me yra be peruko. Bet eidamas į viešumą peruką užsideda. Nieku gyvu neturiu minty kokios nors veid­mainystės ar išsivertimo, tiesiog toks yra gyvenimas. Manau, tai neišvengiama.

Skamba ironiškai.

Kodėl? Aš nesutinku.

Parulskio pavardė be konteksto ir be vardo, tyčia atsieta nuo mums visiems žinomo Sigito ir, siekiant sukurti žodžių žaismą, sudėta su žodžiu „perukas“, kuris ir pats – ypač žinant, kad ant Sigito galvos plaukų seniai nebėra, – turi įdomių konotacijų... Ir tu, Vidai, sakai, kad čia nėra ironijos?

Matyt, bus sužaidusi pasąmonė. Kad ir kaip būtų, turėdamas galvoje Sigitą jaučiuosi saugesnis, nes jei įsivaizduočiau Ernestą, galėtų kilti klausimas, ar tik nemanau, kad jo plaukai netikri. Beje, per renginį festivalyje „Open books“, kur su Ernestu teko sėdėti toje pačioje scenoje, buvo kilusi mintis timptelėti už sruogos ir pažiūrėti, ar kartais...

Užsiminei, kad ši knyga galėjo pasirodyti jau prieš trejus metus. Kodėl nepasirodė?

Du kartus suveikė galbūt ir liguistas mano perfekcionizmas. Parama buvo gauta, bet galutinis rezultatas man vis nepatikdavo. Jausdavausi knygos nebaigęs, atrodė, kad kažko trūksta, kad dar ne laikas. Vis dėlto iš trečio karto pavyko ją išleisti. 

Ar stipriai skiriasi knyga nuo pirminio rankraščio, pasiekusio leidyklą prieš trejus metus? Keitėsi idėja, struktūra ar vis dėlto tik keli sakiniai?

Radikaliai nepasikeitė. Tai – požiūrio dalykas. Gal labiau pats prisipratinau prie minties, kad jau galima leisti. Tiesa, porą tekstų atmečiau, nes per silpni, vienas ilgesnis rašinys pasirodė nelabai tinkamas kontekste, tad pasilikau jį ateičiai. 

Užduosiu banalų, bet neišvengiamą klausimą: kas naujojoje knygoje naujo? Kuo pasižymėjo šis kūrybinis etapas? 

Atsakymas galėtų būti visiškai paprastas. Anksčiau nebuvo nei Kanapės, nei Šliurio, nei kitų. Tačiau suprantu, kad klausi apie subtilesnius dalykus. Nežinau, ar tai justi, bet kitokia buvo rašymo jausena, šiek tiek pakitęs požiūris į teksto konstravimo dalykus. Išvis manau, kad nieko naujo naujose knygose nebūtų tik tuo atveju, jei būčiau per savaitę parašęs kokių šešiasdešimt apsakymų, o paskui tik leisčiau juos dalimis, atskiromis knygomis. Kitaip nieko naujo nebūti tiesiog negali. Mes vis tiek vienaip ar kitaip kur nors judame. Net jeigu kartais ir patys to nejaučiame.

Jei kalbėčiau apie konkretesnius skirtumus, bent jau nuo ankstesnės knygos „Pakeleivingų stotys“, sakyčiau, kad joje nebuvo ar beveik nebuvo magiškuoju realizmu dvelkiančių (nors nelabai norėčiau jų tam žanrui priskirti) tekstų ar detalių, keistų, akivaizdžiai pramanytų dalykų. 

 

Vidas Morkūnas, „Parulskio perukas“, V.: „Odilė“, 2026

 

Kad skaitytojui būtų lengviau suprasti, apie ką kalbame, paminėsiu, kad viename apsakyme („Šiandien“) protagonistas su tėvais sunkvežimiu darda į turgų pirkti šventojo, kitame („Kūčios“) prabyla kičiniai niekučiai lentynose. Beje, šio apsakymo veiksmas vyksta vasarą. 

Tai va, juk nepaimsi iš tikrovės šventojo nusipirkimo ar širdies už durelių, čia jau geresnė ar prastesnė išmonė, tarnaujanti sumanymui įgyvendinti.

Kalbant apie tas širdies dureles... Tai juk jautrumo, jautrios širdies metafora. O ji tavo apsakyme išklota grubiu medžiaginiu pavidalu, visiškai išplokštinta. Tai tiesiog medinės durelės krūtinėje, ne mažiau tikros nei aprašomo asmens draugelio kojos protezas, rodos, taip pat medinis. Tas pats, pavyzdžiui, su šaukštu. Padėti šaukštą reiškia mirti. Tai – frazeologizmas.

Atvirai kalbant, rašydamas apie tai negalvojau. Galbūt panašiai kartais negalvodami panaudojame kokius nors mitinius, archetipinius dalykus ar panašiai. Dabar, kai tai paminėjai, o jau ir tam tikros distancijos esama, galiu pasakyti, kad toks žvilgsnis galimas, nors man pačiam jis labai netikėtas. Vis dėlto, jeigu yra ką interpretuoti, jau neblogai.

Keista. Man – beje, ir Neringai (Butnoriūtei – red. past.) – metaforų išplokštinimas tavo knygoje pasirodė kaip projektinė pozicija, koncepcijos dalis. Juolab kad ankstesniame mudviejų pokalbyje prieš septynerius metus esi sakęs, kad tau simbolinės prasmės nepatinka, vengi jų. Kaip čia neprisiminsi Umberto Eco, savo esė aprašiusio pasaulį, kuriame paraidžiui pritaikyta patarlių išmintis.

Matyt, nejučia prie to priėjau. Apie tai dar reikės pagalvoti.

Tiek šioje, tiek ankstesnėse knygose tavo žvilgsnis krypsta į pakraštį, į autsaiderius, vyrauja apleista mažo miestelio aplinka. Visi ir visa atsidūrę kažkokioje ribinėje irimo, nykimo, vienišumo būklėje. Kodėl vengi „normalumo“ ir nenori sutvarkyti savo apsakymų aplinkos?

Prisipažinsiu, kartais suabejoju, ar čia nėra tam tikro mano cinizmo. Regis, Vytautas Toleikis yra palyginęs mane su Jonu Biliūnu, taigi mokytojui turbūt atrodė, kad aš į tuos paribio personažus žvelgiu tarsi su užuojauta, kaip minėtasis klasikas. Bet aš tikrai nežinau, ar rašau su užuojauta. Čia gali būti paprasčiausio mano kaip kūrėjo egoizmo ir gal net ciniško pragmatizmo – pasinaudojus galimybėmis išspausti daugiau ir sod­resnio meno.

Normalių žmonių pasaulyje jokių klodų nematau ir neturiu aparačiuko, kuris sudzingsėtų ar suzvimbtų, man priartėjus prie telkinio. Nėra ten ir tos mėsos, į kurią, kaip prieš tai kalbėjome, būtų galima sukišti pirštus.

Noriu pasitikslinti: nejaugi akivaizdus siekis ištraukti paraštę į centrą, šiuo atveju kūrinio centrą, neturi ideologinių motyvų, tik, sakykim, autentikos siekį?

Matyt, esama polinkio į autentikos troškimą, bet ir jis turbūt labiau pasąmoninis. Mano pakraščio trauką galbūt net geriau paaiškintų tai, kad tą pakraštį geriau pažįstu, daugiau esu jo matęs, todėl ten geriau jaučiuosi. Neįmanoma net lyginti, kiek mažai aš matęs to vadinamojo normalaus gyvenimo. Jaunystėje pakeičiau daugybę darbų, vienas už kitą keistesnių. Gimtosios Naujosios Akmenės aplinka, žinoma, irgi prisidėjo – ten būta spalvingų, keistų personažų.

Vis dėlto nesu tikras, ar galų gale nepasuksiu kokia nors kita kryptimi. Man neatrodo, kad tai būtų kokia nors generalinė mano kūrybos linija. Pavyzdžiui, anksčiau kritikai kartodavo, kad mano kūrybos generalinė linija yra mirtis. Dabar mirtis jau truputį nuslydo į šoną, atsirado tie pašalio žmonės. 

Trumpai apie kūrinio kalbą. Šiuolaikinei prozai einant lyg ir leksikos paprastėjimo kryptimi, dėmesį sutelkiant pirmiausia į temas, tu vis dėlto lieki tarp tų, kurie daug dėmesio skiria vaizdingam žodynui ir sintaksei. Kodėl tau tai svarbu? 

O man pačiam kaip tik atrodo, kad, leksikos požiūriu, ar nebus „Parulskio perukas“ kukliausia mano knyga. Bet taip, kalbinis lygmuo man labai svarbus. Siekiu tikslumo. Jeigu galėčiau tą tikslumą išgauti rašydamas „mama mala, tėtė kala“, galbūt taip ir daryčiau. Man reikia tikslumo, o to tikslumo ieškodamas imuosi ar žodžių kokių nors, ar sintaksės, kurią bene labiausiai vertinu. Be kalbos ir žodyno tiesiog negalėčiau įgyvendinti to, ką noriu. Kažkaip natūraliai vyksta tas procesas, tikrai nesistengiu pasitelkti leksikos ar sintaksės kaip nors idėjiškai ar norėdamas ką nors nustebinti, patriukšmauti žodžių fejerverkais. Nors puikiai suprantu, kad daliai skaitytojų tas kalbinis lygmuo visiškai nesvarbus.

Apsakymai dažnai neturi aiškios, bent jau akivaizdžios, potekstės ir kulminacijos, kažkas vis tiek lieka pakibę tarsi ore. Tavo kaip autoriaus pateikiamas vaizdas – nepilnas ir nepatikimas, palieka daug klausimų. Kodėl reikia vedžioti skaitytoją už nosies? 

Mėgstu, kai yra iš ko rinktis, – tai, beje, galioja ir parduotuvėms. Man nereikia, kad skaitytojas mano kūrinį suprastų tik taip ir ne kitaip. Noriu suteikti jam galimybę rinktis: tegul galvoja, interpretuoja, stengiasi... Žinoma, būtų nesmagu, jei jis nuklystų visai į šoną, to tikrai nesiekiu, bet nenoriu jo ir suvaržyti savo interpretacija. Nors kartais būna labai sunku atskirti, kur skaitytojas įdomiai interpretuoja, o kur jau prisigalvoja nežinia ko, ko nė neketinau rašyti.

O tu pats, Vidai, ar žinai teisingus atsakymus? Yra kokia nors pagrindinė, teisinga versija? Kaip pats suvoki, kuo ten viskas baigiasi, kas ten iš tikrųjų įvyksta?

Kartais žinau. Kartais tos „teisingos“ versijos nereikia ieškoti. Vis dėlto dažnai ir man pačiam tekstas būna įmanomas suvokti keliais variantais. Deja, yra buvę, kad skaitytojas pamano, neva esu neapsisprendęs. Nors iš tikrųjų ten tik suvokimo versijos. Kita vertus, yra buvę ir taip, kad pats tik intuityviai nujauti „teisingąją“, o kritikas atranda ją nedvejodamas.

Pavyzdžiui, kas iš tikrųjų nutinka, arba tiksliau – su kuo susiduria mergaitė apsakyme „Stebuklingas šaukštas“, po lova radusi seną šaukštą? Man tas tekstas sukėlė daug apmąstymų. 

Šiuo konkrečiu atveju aš irgi neturiu galutinio atsakymo, lieka variantai. Gali būti, kad mergaitė susidūrė su šaukštu iš kitų žmonių gyvenimo, kurio nuotrupos ten šmėsteli, bet jis jai neprieinamas. Ji gyvena už tam tikros nematomos ribos. Ir va, pasitaikė plyšelis, į kurį jai leista pažvelgti. 

Siekiau, – nežinau, kiek sėkmingai, – kad būtų truputį baisoka. Tas neprieinamumas, prasilenkimas skirtingų plotmių, absoliučiai skirtingų gyvenimų. Bet pats turiu ir kitą versiją. Gal čia svajonės užuomina? Tokiu atveju šaukštą reikėtų suvokti kaip katalizatorių, o tas kažkieno gyvenimo nuotrupas – kaip vargu ar būsimos ateities vaizdinį... 

Vis galvoju apie tą plyšelį. Apsukę didelį ratą, rodos, grįžome prie to paties, kam daug dėmesio skyrėme mūsų ankstesniame interviu prieš septynerius metus: prie ezoterikos ir kelių į anapusybę. Tu, giminiavęsis su garsiu ekstrasensu, anąsyk užsiminei kartais gebąs ir pats peržengti kažkokį slenkstį, tik negalįs šio proceso valdyti. Skaitytojai šito nepamiršo. 

Retsykiais susiduriu su situacijomis, kai prasiskleidžia tarsi kažkokia uždanga ir šis tas pasimato; tiesa, tai būna ne didelio masto, žmonijai reikšmingi dalykai (nebandau dėtis žiniuoniu, netgi netikiu visomis tomis Vangomis), o veikiau pabiros detalės. Kaip tada sakiau ir kaip dabar pats priminei, man tai nevaldoma. Sykį vieno Dzūkijos kaimelio kapinėse staiga man atsivėrė palaidotų žmonių mirties priežastys. Tai truko labai trumpai, spėjau praeiti pro gal kokius keturis, penkis kapus, bet tą trumpą laiką disponavau informacija, neprieinama įprastame gyvenime. 

Kitąsyk Hamburge, eidami su žmona miško kelio pakraščiu, radome prie medžio padėtų gėlių. Ten būta nelaimės vietos. Na, ir man staiga atsivėrė tos avarijos aplinkybės ir priežastys. Sužinojau žuvusio jaunuolio amžių, žūties datą, kai kuriuos kitus dalykus. Žinoma, paaiškinti tą potyrį labai sunku.

Rodos, tie praregėjimai paprastai susiję su mirtimi...

Nebuvau apie tai pagalvojęs, bet atrodo, kad taip. Štai kad ir toks atvejis. Gal prieš kokius septynerius metus, dabar jau tiksliai nepasakysiu, ėmė varginti toks tarsi dzingsėjimas, kad kovo šeštą ištiks kažkokia mirtis. Daugiau jokios informacijos. Nei kieno mirtis, nei kuriais metais. Su nerimu laukiau artimiausios kovos šeštosios, bet tąsyk nieko neatsitiko. Praėjo keletas metų ir paaiškėjo, kad suklydau tik viena diena. Kovo penktą mirė sūnus. 

Perskyra tarp šio ir ano pasaulių tau, regis, nėra visai abstrakti. Kaip tai veikia tavo mąstymą?

Perskyra nėra abstrakti, bet aš į ją labai nesibraunu. Mano nuomone, pasaulis nėra jau nufilmuotas filmas, kurį kokia nors akla močiutė gali iš anksto pamatyti ir visiems mums papasakoti. Visiškai pritariu filosofui Augustinui Dainiui, kuris, šiek tiek interpretuojant, sako, kad pasaulis yra kuriamas sulig kiekviena sekunde.

Kalbėdamas apie savo mąstymą, gal labiau išskirčiau pastovumą. Kartais pats sau pasidžiaugiu, kad esu pakankamai nuoseklus. Labai nesimėtau. Jeigu perbėgu, tarkim, per savo gyvenimą, tai neįžiūriu kokių nors radikalių posūkių. Taip, yra zigzagų, bet ne aštrių kampų.

Pasidžiaugi – vadinasi, nuoseklumą laikai teigiamu dalyku?

Tikrai taip. Būdamas (bent jau jausdamasis) nuoseklus, jautiesi ir saugesnis, vientisesnis, mažiau klaidžioji. Galbūt aiškiau supranti, ko nori. Kita vertus, esu ne sykį girdėjęs, pavyzdžiui, kad neturiu pagrindo po kojomis. Nors žinau, kad yra priešingai, pagrindą aš turiu ir visada turėjau. Na, sakykim, gal kitam žmogui pagrindas yra visai kas kita.

Tavo ankstyvoji kūryba neįsivaizduojamai skyrėsi nuo to meto (devintojo dešimtmečio pabaigos) lietuvių literatūros, pavadinkim taip, generalinės linijos. Gal būtent tas nuoseklumas ir padėjo išsaugoti tavo prozos ir poezijos unikalumą? Tikriausiai būta ne vieno bandymo tave pasmerkti ar paauklėti?

Iš tikrųjų jaunystėje mano kūryba sunkiai skynėsi kelią. Žurnalų ir laikraščių redaktoriai nenorėjo apsakymų publikuoti, matyt, ne visiems jie buvo suprantami. Galiausiai debiutavau „Nemune“, 1989 metais. Bet ankstesni bandymai nebuvo sėkmingi. Dar prieš „Nemuną“ buvau nusiuntęs tekstus (kurie vėliau atsidurs „Manekeno gimtadienyje“) į „Pergalę“ – tąsyk, menu, turėjau labai nemalonų pokalbį su Juozu Apučiu. Jis tiesiogine prasme mane barė, beveik rėkė. Nuo kurios vietos, klausė, reikia pradėti tamstos apsakymus skaityti? Nei pradžios, nei pabaigos, apsuksi, vis tiek bus tas pats – kažkokie rūkai, kažkokios mėnesienos. Čia ne proza. J. Apučiui buvo niekas neaišku.

Prarijai karčią piliulę?

Nesijaučiau sunaikintas, nemaniau, kad man jau pasirašytas nuosprendis. Žinoma, dabar jau negaliu tiksliai pasakyti, ką tada galvojau, bet greičiausiai pasakiau sau, kad dar pažiūrėsim, kaip čia bus. Jeigu kalbėtume apie poeziją, buvo panašiai. Vienoje redakcijoje tai rėžė, kad čia ne poezija, tai ruošėsi spausdinti, sakė, kad esu pakeliui į geriausius savo eilėraščius (apie tuos pačius, kurie dar ką tik buvo „ne poezija“). Paslaptis? Nelabai. Ne poezija buvo kokiais 1987-aisiais, poezija tapo 1990-aisiais. Kai po daugelio metų pagaliau išleidau poezijos knygą, žinau, kad poetai ją skaitė. Buvo giriančių, buvo tokių, kuriuos mano „įsibrovimas į svetimą teritoriją“ smarkiai suerzino.

Rodos, ir tavo debiutas buvo vėlyvas? „Manekeno gimtadienis“ PK serijoje pasirodė tik 2001-ųjų vasaros pradžioje. Tąsyk, menu, buvau apstulbintas, nes įsivaizdavau, kad tu jau seniausiai išleidęs mažiausiai vieną knygą.

Kai pasirodė „Manekeno gimtadienis“, man buvo, rodos, trisdešimt aštuoneri, taigi formaliai jau nebeatitikau tuometinių PK kriterijų (autoriai turėjo būti iki trisdešimt penkerių). Už tai, kad knyga išėjo, turiu būti dėkingas Vytautui Girdzijauskui, kuris, motyvuodamas tuo, kad tie mano tekstai rašyti man esant dvidešimties ar dvidešimt dvejų, prakišo mane į tą konkursą, nors jau nebeatitikau amžiaus cenzo.

Šiandien kritikams abejonių dėl tavo kūrybos vertės kyla gerokai mažiau. O pačiam? 

Šiokių tokių abejonių yra. Tik ne dėl pačios profesijos, tai yra kad man negalima rašyti, nemanau. Tačiau vis pagalvoju, kad vieno ar kito elemento gal nereikėjo atsisakyti, arba atvirkščiai. Kartais atrodo, kad išleidau per mažai knygų, kartais – kad per daug. Bet apskritai, kalbant tiek apie naujausią knygą, tiek apie ankstesnes, sakau sau: kokios jau yra, tokios. Jeigu dar viena kita bus, tikiuosi, kad bus geresnė už ankstesnes.

Jeigu reikėtų rinktis vieną iš dviejų – ar tavo knyga pesimistinė, ar optimistinė? 

Neįsivaizduoju, kaip tuos pačius dalykus supranta skaitytojas. Bet man atrodo, kad vis dėlto optimistinė.

Optimistinė knyga apie paribio personažus, irimą, trūnijimą, nykimą? Skamba paradoksaliai!

Tik iš pirmo žvilgsnio. Nemanau, kad ten yra kokių nors žmogaus dvasios žlugimo nuotaikų, nihilizmo. Jeigu bandau parodyti pasaulį tokį, kokį matau pats, tai nereiškia pasaulio pražūties. Tas irimas, trūnijimas, nykimas man yra būsimasis grožis. Vargu ar tai – pesimizmas. Tiesa, dalis skaitytojų gali nesuprasti, būtų sunku jiems paaiškinti, kurgi čia tas optimizmas. Tiesiog skiriasi jų ir mano pasaulėžiūros. Jau laukiu, kada vėl prasidės kalbos: Morkūno knygoje vėl vien purvas, tamsa. Tokių atsiliepimų kol kas negirdėjau, bet jų neabejotinai bus. Dar galima paminėti, kad yra skaitytojų, kurie rašytojus, taip pat ir mane, tikriausiai laiko paslaugų teikėjais. Tokie skaitytojai irzta, jei rašai ne tai, ko jie tikėjosi. Jau žinau, kad kai kuriuos apvyliau, nes žmonės manė, kad toliau rašysiu „Pakeleivingų stotis“. Nerašysiu.

Turbūt dar sunkiau paaiškinti, kodėl knyga ne tik optimistinė, bet ir juokinga. Bent jau aš skaitydamas ne sykį juokiausi, kartais net pakretėdamas. Ar pats supranti ir ar išduotum, kaip tavo tekstuose atsiranda komizmo elementas? 

Vis dėlto manyčiau, kad humoro įprasta prasme knygoje gal net nėra. Yra nebent santūraus sarkazmo, jei toks įmanomas. Spėju, kad tas mano sarkazmas artimas tau, gal dar vienam kitam skaitytojui, taigi, nedidelė mūsų kompanija susiburia ir pasijuokia iš absurdiškų situacijų, iš atpažįstamo „kreivo“ pasaulio. Kitam tas mūsų juokas gal atrodytų ciniškas, tuščias, nederamas.

Man labai įdomus (gal netgi kažkuo susijęs su jau minėtu komizmu) tavo principas atskleisti, papasakoti apie žmogų per daiktus.

Yra žiauriai geras pavyzdys – trys mašinraščio lapai su Liudviko Jakimavičiaus tekstu apie pilicininką (suprask, milicininką). Tą tekstą iš esmės sudaro po minėto pilicininko mirties paliktų daiktų sąrašas. Skaitai ir supranti, kad nė nereikia to žmogaus aprašinėti, pasakoti, kas ir koks jis yra ar buvo, – viską pasako jo daiktai.

Kitados sakei, kad tau įdomu aprašinėti daiktus. Dabar, skaitydamas naujausią knygą, nusišiepiau pagalvojęs, kad daiktai tavo knygose po truputį žmogėja (turiu galvoj jau minėtą apsakymą „Kūčios“) – bendrauja lentynose, aiškinasi santykius... 

Į šitą klausimą vargu ar atsakysiu. Bet prisiminiau kitą dalyką, galbūt net ir tąsyk minėtą, susijusį ir su daiktais, ir su žmogumi. Turiu galvoj žurnale „Rīgas laiks“, dabar jau nebeinančiame, – jį labai mėgau – kitados publikuotą interviu su rusų fotografu Borisu Michailovu. Jo klausia: įsivaizduokite žvilgsnį į gyvenimą iš mirties pozicijos. Įsivaizduokite, kad iš to taško galima nufotografuoti jūsų gyvenimą. Kas toje nuotraukoje būtų? B. Michailovas atsako nežinąs, nes mirtis viską panaikina – viskas tampa niekuo, todėl nieko nufotografuoti neįmanoma.

Kas toliau, Vidai?

Kas toliau mano atveju? Nežinau. Man tai yra vienas malonumų – nežinoti, ką rašysi po minutės, mėnesio, metų, o paskui perskaityti jau pabaigtą tekstą ir prisiminti tą būseną, kai nežinojai, kas bus parašyta. Taigi, ar toliau drošiu iš daiktų žmones, ar suksiu visai kitur – nežinau.