Odisėjas Hado karalystėje sutinka draugą Elpenorą, kuris girtas nuriedėjo nuo Kirkės namų stogo, nusisuko sprandą ir liko nepalaidotas, nes draugai skubėjo išplaukti. Jo vėlė prašo Odisėjo palaidoti jį, sudeginti su šarvais ir į kapą įsmeigti irklą, kuriuo irklavo keliaudamas kartu su Odisėju ir jo bendražygiais.  

Pasigavau kažkokį sumautą virusą, skauda gerklę, galvą, varva nosis, na, gerai, galvoju, ko gero, snargliai yra nosies ašaros, taigi nieko baisaus, sėdžiu verkiančia nosimi ir tiek, už lango pritardama verkia lietinga vasara, o aš kažkodėl prisimenu, kaip jausdavausi alaus baro viduriuose, ir tas jausmas yra švytinti, įtraukianti, išlaisvinanti vienatvė. 

 

„Tauro ragas“, 2020. Sigito Parulskio nuotr.

 

Prisiminimo genezė aiški – radau keletą nuotraukų, darytų 2020 m., kai „Tauro ragas“ dar stovėjo apleistas ir apgriuvęs, užmūrytais vartais, taigi į vidų galėjau patekti tik su teleobjektyvu. Nuotraukos kaip obolas numirėliui ant akių, kad persikeltų per Stiksą. Grįžimas į praeitį visuomet yra kelionė į mirusiųjų šalį, nors nebūtinai numirėlių lankymas atminties soduose. Pati praeitis yra kapinės, gausiai patręštos nugyventų metų – faktų, emocijų, įvykių, darbų ir svajonių – mėsa. Iš ten ir styro gležnas dabarties stiebelis, kurio laikomės įsikibę pabalusiais pirštais. 

Pirmą sykį „Tauro rago“ alaus bare lankiausi 1983 m. vasarą. Buvo populiarus anekdotas, kad tą alubarį rasti lengva, nes Leninas rodo į jį ranka. Taigi, mudu su Albinu ir ėjome pro Lukiškių aikštę, kurioje Leninas paslaugiai mums parodė, kur galima išgerti alaus. Nepamenu, ar buvo eilė, ko gero, ten visuomet būdavo eilė. Su Albinu ką tik tapome VU studentais, reikėjo atšvęsti. Prieš tai, kažkur Saulėtekio alėjoje, kažkuriuose Vilniaus universiteto rūmuose, kur laikėme stojamuosius egzaminus, jis mane supažindino su Rolandu Mosėnu. Jiedu buvo pažįstami iš kažkokių respublikinių konkursų, nes Albinas pamišęs dėl kadagio ir jo mitologinių funkcijų tautosakoje. Kalbėjau su Rolandu kokias tris su puse minutės, tiesą sakant, jis kalbėjo, aš linksėjau, buvome vienmečiai, bet jis atrodė dešimčia metų vyresnis, pasitikintis savimi, ruošėsi vykti į Piterį studijuoti filosofijos, buvau skaitęs jo eilėraščių, ko gero, „Moksleivyje“. Buvo subrendęs anksčiau už bendraamžius, mirė dvidešimties nespėjęs išsiskleisti. Prisimenu jo akis, ilgus plaukus, regis, avėjo sandalais, tarsi iš Kerouaco romanų, ir akys – kai sužinojau apie jo mirtį, pirmiausia prisiminiau akis, jose buvo kažkas, ką mėgstame vadinti lemties ženklais ar panašiai. Gilios, liūdnos akys. Ko gero, tai tik poetizmas, bet su atmintimi nepasiginčysi.

 

„Tauro ragas“, 2020. Sigito Parulskio nuotr.

 

Beje, Albino akyse nebuvo jokių pranašiškų ženklų, nors jis mirė irgi ganėtinai jaunas, vos trisdešimt penkerių.

Homero mirusiųjų vėlės trokšta kraujo, išgėrusios jo trumpam atgauna sąmonę. Alaus baras primena Hado karalystę, kur viskas vyksta atvirkščiai, – čia gyvieji trokšta alaus, kad kuriam laikui prarastų sąmonę ir virstų mirusiaisiais, vėlėmis, šešėliais.

Kai atstovėjęs eilėje pagaliau leidiesi laiptais, pasitinka baisus ūžesys, išlaistyto alaus ir cigarečių dūmų kvapas, tą kvapų fejerverką papildo ir maisto prie alaus rinkiniai: skumbrė, sūris, kepinta duona. Judėjimas laiptais niekada nenutrūksta, jie gana platūs, bent jau atmintyje, o tualetai viršuje, todėl iš rūsio ir atgal nuolat vyksta judėjimas aukštyn, į šviesą, tai yra į tualetą, ir žemyn, į tamsą, į alaus vandenyno gelmes, kur prie ilgų akmeninių stalų sėdi užmaršties kraujo ištroškusios vėlės.

Girtavimo žaidimas užburiantis, teisingiems, tauriems piliečiams jis atrodo niekingas ir smerktinas, bet jeigu jau deklaruojame visišką lygybę (kas, be abejo, veidmainiška), tai ir girtuoklis yra lygiai toks pat šios būties dalyvis. Taip, alkoholinis eskapizmas dažnai būna neestetiškas savo forma, bet kam rūpi ta sumauta estetika.

 

„Tauro ragas“, 2020. Sigito Parulskio nuotr.

 

Persigėrimas, kaip ir visi kiti nesaikingi vartojimai, deformuoja tikrovę iki kraštutinumo, ir kartais būna baisu: kartą, regis, nuomojamame Lazdynų bute, ant užuolaidos mačiau musę, pamažu ta musė vis didėjo ir augo, kol tapo maždaug avinėlio dydžio, paskui paaiškėjo, kad jos sparnai metaliniai, o kai ji sujudindavo juos, sparnai žvangėjo ir barškėjo kaip surūdiję metalinių vainikų lapeliai mano mažo miestelio kapinėse, bet didžiausią siaubą kėlė ne musės dydis (kažkur sąmonės kampelyje ruseno viltis, kad ji netikra) – didžiausias rūpestis buvo, kad tik ta musė nenukristų, nes jos metalinių sparnų džeržgesys pažadintų visus kaimynus.

Nuomonė, kad alkoholis yra priemonė slėptis, kad tai lengvesnis kelias, kurį renkasi silpnesni, nebūtinai teisinga. Tai sunkus kelias, kaip ir visi kiti grumiantis su beprasmybe ar absurdu. Kai kuriems žmonėms alkoholis – savižudybės repeticija, jeigu pasitelksime sekso sąvokas – mirties masturbacija.

1986 m. grįžau iš kariuomenės, vyko kovos su alkoholizmu kampanijos, kažkur Moldavijoje kirto vynuogynus, parduotuvėse neparduodavo daugiau nei po du butelius, vienu metu alkoholio parduotuves atidarydavo tik nuo antros valandos, klestėjo perpardavinėtojai, taksistai bagažinėse vežiojosi degtinės, bobutės naktį tarpuvartėse pardavinėdavo gėralą už trigubą kainą. Mes buvome studentai ir stovėdavome eilėse prie alubarių, prie parduotuvių, prie visokiausių kioskų, kur buvo galima gauti alaus, nes būti studentu ir neišgerti alaus atrodė siaubingai neteisinga. Jeigu nebuvo alaus, tiko ir vynas, ir degtinė, ir visa kita, nes pasaulis keitėsi, o vienatvė išliko ta pati – švytinti, užburianti, išlaisvinanti.

 

„Tauro ragas“, 2020. Sigito Parulskio nuotr.

 

Išgert alaus dažniausiai eidavau su Kęstučiu, jis buvo keistokas personažas, į filologijos fakultetą patekęs nežinia dėl kokių priežasčių (neketino rašyti literatūros, regis, apie literatūrą rašyti jam taip pat nebuvo įdomu), bet buvo linksmas sugėrovas, klausėsi geros muzikos (įkalę kartu su „Uriah heep“ dainuodavom „July Morning“, abu siaubingai nepataikydami). Jis buvo „tikras“ vilnietis, gal dėl to turėjo miestietiškų keistenybių: kartais, prieš eidamas pas savo draugus narkomanus, prisivalgydavo plaktos grietinėlės, esą po dozės vemti maloniau. Mano teta Vincutė buvo medicinos sesuo, prisimenu, kaip ji virindavo švirkštus, tie švirkštai buvo didžiuliai ir adatos ant jų milžiniškos, galbūt tas vaizdas mane vėliau apsaugojo nuo noro pabandyti intraveninių narkotikų. 

Dar viena Kęstučio keistenybė. Anuo metu skaitėm dabar jau, ko gero, užmirštą vokiečių rašytoją Heinrichą Böllį, ypač jo romanus „Biliardas pusę dešimtos“ ir „Klouno akimis“. Romane „Biliardas pusę dešimtos“ buvo personažas, kuris kasdien žaisdavo biliardą tuo minimu laiku. Kęstutis, norėdamas turėti savo ritualinę priklausomybę, užsispyrė kasdien pirkti laikraštį „Vakarinės naujienos“, kuris pasirodydavo tik po pietų. Taigi, kad ir kur eitume, tarkime, į alaus barą, kiną ar biblioteką, jis būtinai ieškodavo kiosko, kad nusipirktų prakeiktą laikraštį, kurio net neskaitydavo. Toks buvo Kęstučio ritualas. Kai aplankiau jį ligoninėje, pasakė, kad gydytojai išleidžia namo gydytis netradicinės medicinos priemonėmis, nes vaistai jau bejėgiai. Deja, mirtis visuomet lieka ištikima savo tradicijai.

 

„Tauro ragas“, 2020. Sigito Parulskio nuotr.

 

Galvodamas apie mirusiuosius visuomet jaučiu keistą, neracionalų kaltės jausmą. Kad per menkai juos prisimenu, per mažai apie juos žinau, per mažai mylėjau, rūpinausi, gedėjau. Kartais net pavydžiu „šiuolaikiniam žmogui“, kurio atmintis geriausiu atveju tėra dveji treji metai, nes jis saugo savo psichiką, tausoja, stengiasi, kad ji dirbtų absoliutaus tvarumo režimu, todėl tai, kas lieka už trejų pastarųjų metų ribos, – dinozaurai, sovietmetis, Peloponeso karas, – viskas tėra miglota mitologija, pasaka, sapnas, kliedesys.

Prisimenu mirusius žmones, draugus, pastatus... Juk pastatai irgi miršta, tiesa. Galbūt kur nors netgi egzistuoja pastatų rojus ir pragaras, pastatų sąžinė ir nuodėmės, meilės istorijos, išdavystės ir visa kita. Tas prisiminimas tampa fonu, ne, turbūt labiau veidrodžiu, kuriame matau ir savo blausų šešėlį. Odisėjo bendražygis Elpenoras prašė įbesti irklą į jo kapą. Anapus lango verkia debesis, šiapus lango verkia mano nosis, prisimenu mirusiuosius, ištraukiu irklą iš jų kenotafų praeities kapinėse ir kurį laiką irkluoju su jais, matau juos, girdžiu, kalbuosi su jais, ir niekam nesvarbu, ką mes nuveikėm, ko nepadarėm, ką įžeidėm ir ką mylėjom, nesvarbu, ar sapnuoju, ar prasimanau, nebesvarbu net, kokie tai vandenys, kuriuose mes visi atsispindime, – gyvenimo ar nebūties.