Povilas Girdenis. Stefanija Ladigienė: „Jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, tatai ims daryti ir visa visuomenė“

 

Sausio 23-iąją minėjome visuomenės veikėjos, pedagogės, publicistės, Pasaulio tautų teisuolės Stefanijos Ladigienės 120-osios gimimo metinės.

 

Bet neras ji vainiko nė aukso kalnų –

Ji neras, kas pasauly karaliams derėtų

Kazys Binkis

 

Trumpa politinė karjera

Platų humanitarinį išsilavinimą turėjusi publicistė, žurnalistė, kalbininko Jono Jablonskio sekretorė, pirmoji 1920 m. pradėto leisti žurnalo „Moteris“ redaktorė, žurnalų „Naujoji vaidilutė“, dienraščio „Lietuva“ bend­radarbė, aktyvi Ateitininkų organizacijos narė S. Ladigie­nė skelbė XX a. pirmoje pusėje kone revoliucines idėjas. Rašiniuose ir kalbose akcentavo, kad moterys turi sugebėti pačios užsidirbti pragyvenimui, kiek įmanoma daugiau lavintis, stengtis būti laisvos ir savarankiškos, imtis prasmingos veiklos, nepamiršdamos savigarbos, orumo ir atsakomybės šeimai. „Jeigu pačios vertinsime save tiek, kiek esame žmonėmis, o ne lėlėmis, – rašė ji 1926 m. kovą žurnale „Naujoji vaidilutė“ publikuotame straipsnyje, – tatai ims daryti ir visa visuomenė.“

 

Stefanija Ladigienė:  „Jeigu pačios vertinsime  save tiek, kiek esame  žmonėmis, o ne lėlėmis,  tatai ims daryti  ir visa visuomenė“
Stefanija Ladigienė (pirmoje eilėje, pirma iš kairės) su Lietuvos Respublikos III Seimo Krikščionių demokratų frakcijos nariais.

 

Jauna, energinga, idėjų kupina visuomenininkė 1926 m. gegužę išrinkta į Lietuvos Respublikos Seimą. Istorikai, publicistai, politikai dar ilgai diskutuos, ar 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas buvo neišvengiama Lietuvos valstybingumo išsaugojimo sąlyga, ar tai tebuvo brutalus nepopuliarios politinės partijos ambicijų įgyvendinimas. 1927 m. pavasarį paleisto Lietuvos Respublikos III Seimo Krikščionių demokratų frakcijos narei S. Ladigienei autoritarinio A. Smetonos režimo įvedimas reiškė politinės karjeros pabaigą ir priverstinį pasitraukimą iš visuomeninio gyvenimo. Į atsargą buvo išleistas ir jos vyras – generolas leitenantas Kazys Ladiga.

 

„Ar girdi, kaip sutemos skamba?“

Sovietinė okupacija skaudžiai kirto Gulbinėnų dvare (Biržų aps.) gyvenusiai Ladigų šeimai. Pasitraukimą į Vakarus išdavyste ir priesaikos sulaužymu laikęs Lietuvos kariuomenės atsargos generolas leitenantas K. Ladiga tuoj pat buvo apkaltintas veikimu prieš darbo liaudies interesus ir 1940 m. rugpjūtį areštuotas. Už tai, kad kovojo su revoliuciniu judėjimu Lietuvoje ir Raudonąja armija, ne kartą buvo apdovanotas buržuazinės vyriausybės, tarp artimųjų skleidė tarybų valdžios autoritetą Lietuvoje griovusią agitaciją, nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Ilgus metus šeima gyveno nežinioje, vis dar turėdama nedidelę viltį. Tik 1957 m. pradžioje artimuosius pasiekė žinia, kad mirties nuosprendis K. Ladigai buvo įvykdytas 1941 m. gruodžio 19 d. Rusijos Čkalovo (dabar – Orenburgo) srities Sol Ilecko kalėjime.

Sovietų valdžiai nacionalizavus Gulbinėnų dvarą, S. Ladigienė su vaikais persikėlė gyventi į Vilnių. Mokytojaudama amatų mokykloje, ji išgyveno pirmąją sovietinę okupaciją ir Antrąjį pasaulinį karą. Skamba keistai, tačiau 1940-aisiais pačia tikriausia Vilniaus tautine mažuma buvę lietuviai beveik visi vieni kitus pažinojo ir stengėsi laikytis vieningai. Erdviame bute Trakų gatvėje kartu su S. Ladigiene gyveno mokytojai Česlovas Mačys ir Adelė Dirsytė su sūnėnu Stasiu Ivanausku, dažnai lankydavosi kunigai Alfonsas Lipniūnas, Ladas Tulaba, Norbertas Skurkis, poetai Faustas Kirša ir Bernardas Brazdžionis, kompozitorius Konradas Kaveckas, buvo apsilankę arkivyskupas Mečislovas Reinys, prof. Pranas Dovydaitis, žinoma žvalgė, aktyvi visuomenės veikėja Marcelė Kubiliūtė.

Lietuvių inteligentijos būrimosi ir katalikiškos minties centru butas Trakų gatvėje liko ir antrosios sovietinės okupacijos pradžioje. Dažnai čia lankydavosi ir apsistodavo NKVD suimtųjų artimieji iš įvairių Lietuvos vietų – Kauno, Biržų. Kartais į svečius užsukdavo ir iš Štuthofo koncentracijos stovyklos grįžęs, į Vakarus pasitraukusios šeimos neradęs, visiškai palūžęs ir sugniuždytas senas bičiulis bei kraštietis Balys Sruoga. Atėjęs jis galėdavo visą vakarą pratylėti liūdnai žvelgdamas pro langą. Kartą ilgai pratylėjęs atsisuko į S. Ladigienę ir paklausė: „Ar girdi, kaip sutemos skamba?“ 

 

„Ar jums nėra šlykštu bučiuoti žydę?“

S. Ladigienė nė kiek nedvejodama priglaudė Onutės ir Juozo Strimaičių iš Kauno geto išgelbėtą Ireną Veisaitę. O juk puikiai žinojo, kad rizikuoja ne tik savo, bet ir vaikų gyvybe.

„Vakare ji guldydavo vaikus miegoti, uždėdavo ant kaktos kryželį, pabučiuodavo, – apie savo išgelbėjimą pasakojo I. Veisaitė. – Man lovą paklojo tamsiame kambaryje, kur anksčiau miegojo jos sūnus Linas. Ponia Stefanija atėjo pabučiuoti ir manęs, uždėjo kryželį ant kaktos, ir tada aš baisiausiai apsiverkiau. Moku tvardytis, tačiau tada nebesusivaldžiau. Kiek mes buvome žeminami, kiek niekinami... Pati buvau pradėjusi tikėti, kad esu atgrasi. Seniai niekas manęs nebuvo bučiavęs, rodęs motiniško švelnumo. Ponia Stefanija paklausė: „Kodėl tu verki?“ Labai susijaudinau. Paklausiau: „Ar jums nėra šlykštu bučiuoti žydę?“ Tada ir ji apsiverkė.“

I. Veisaitei buvo parūpinti dokumentai su lietuviška Treigytės pavarde, ji buvo išgelbėta nuo neabejotinos žūties ir priimta į šeimą, jos ryšiai su „antrąja mama“ niekada nenutrūko.

 

Neišduotas išdavikas

1945 m. vasarą oficialiai dėl sveikatos, o iš esmės dėl politinių motyvų S. Ladigienė buvo atleista iš mokymo dalies vedėjos pareigų amatų mokykloje ir pradėjo dirbti Vilniaus dramos teatre gaisrininke kūrike. Išlikę archyviniai dokumentai byloja, kad Juozą Brazauską, Matą Banionį, Adelę Dirsytę, Praną Grinskį, Petrą Lapienį, kitus pradėjusius burtis Vilniaus ateitininkus, kurie rinkdavosi ir S. Ladigienės namuose, sovietinis saugumas sekti pradėjo dar 1945 m. sausio pradžioje. Sekant dalyvavo neseniai užverbuotas agentas „Ąžuolas“ – vėlesniais pokario metais liūdnai pagarsėjęs ginkluoto pogrindžio dalyvių išdavikas Juozas Albinas Markulis. Inteligentiška laikysena, įtaigi, neeilinė iškalba, Kauno kunigų seminarijoje bei Vytauto Didžiojo universiteto Teologijos fakultete įgytos žinios „Ąžuolui“ padėjo įgyti tokį ateitininkų pasitikėjimą, kad atkūrus organizaciją, jam netgi buvo numatytos vadovo pareigos. MGB nesunkiai susekė konspiracijos įgūdžių neturėjusius, gana atvirai veikusius ateitininkus. 1946 m. pavasarį daugelis jų buvo suimti.

Saugumiečiai prieš S. Ladigienę fizinio smurto nenaudojo, tačiau ilgi, sekinantys tardymai dažniausiai vykdavo naktimis, kartais leisdavo garso įrašą su verkiančių vaikų balsais. Įdėmiau pažvelgus į blyškias, susidėvėjusias pagrindinių S. Ladigienės tardytojų – jauno, griežtų veido bruožų kapitono Nikolajaus Bestolkovo ir gana geranoriško žmogaus įspūdį keliančio leitenanto Aleksandro Gomyranovo – nuotraukas, galima daryti prielaidą: siekiant gauti daugiau informacijos, buvo taikomas klasikinis „pikto ir neva geraširdžio tardytojo“ metodas.

Nepaisydama įprastų grasinimų „paversti lagerių dulkėmis“, susidoroti su vaikais, šantažo S. Ladigienė davė parodymus tik apie tuos žmones, kurie jos žiniomis jau buvo suimti ir kuriems pakenkti nebegalėjo. Apie „bendrininką“ J. Markulį ji tepasakė, kad viename slaptame ateitininkų susirinkime dalyvavo gydytojas, kurio pavardės ji neprisimenanti.

Už priklausymą „kontrrevoliucinei“ Ateitininkų organizacijai, antisovietinę propagandą ir agitaciją S. Ladigienė buvo nuteista 10 metų laisvės atėmimu.

 

„Labai garbingas žmogus, bet – mūsų priešas“

Ne kiekvienas kovojęs, tvirtai gynęs savo tiesą ar pažiūras žmogus sulaukia ir savo šalininkų, bendražygių, bendraminčių, ir oponentų ar net pačių didžiausių priešų pagarbos.

Susisiekęs su saugumo pareigūnais ir gavęs reikiamą informaciją, suimtą „antrąją mamą“ gelbėti mėginusiai I. Veisaitei Lietuvos komunistų partijos pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus pasakė: „Ladigienė yra labai garbingas žmogus, bet – mūsų priešas, aš nieko negaliu padaryti.“

Kalėjime ir lageryje S. Ladigienė sugebėdavo sudrausminti ne tik amoralias „blatnąsias“ kriminalines kalines, bet ir prižiūrėtojus. Ne viena Gulago golgotą drauge iškentusi lietuvė prisiminė atvejį, kai piktas darbų vykdytojas, keikdamasis varęs moteris į darbą, buvo priverstas nutilti, kai S. Ladigienė visų nuostabai atsakė... tuo pačiu, baigdama „parodomąją“ keiksmažodžių tiradą žodžiais: „Matai, kaip lengva šaukti, keiktis, o susivaldyti labai sunku.“

Grįžusią iš tremties, Vilniuje gyvenusią S. Ladigienę kartą aplankė pokario MGB pareigūnas Danielius Todesas. Susitikimas įvyko tyloje, skriaudėjas ir auka vienas kitam neištarė nė žodžio. „Mamytė grįžta iš bažnyčios su maldaknyge rankoje, o Todesas pasilenkęs triskart be žodžių bučiuoja jai ranką, – apie neįtikėtiną sceną pasakojo S. Ladigienės dukra Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė. – Gal taip per ją norėjo atsiprašyti visų nukentėjusiųjų? Mamytė nieko nepasakė ir nė vienu veido raumens krustelėjimu neparodė, ką iš tikrųjų jaučia – ir niekad nieko nesakė. Tik nusisuko ir nuėjo.“

 

„Literatūra ir menas“ Irkutsko srityje

Ne vienai jaunai antisovietinio pasipriešinimo dalyvei, partizanų ryšininkei ar tiesiog per klaidą į represijų pragarą patekusiai merginai ar moteriai S. Ladigienė tapo tikra Lagerių motina, padėjusia išgyventi, nepalūžti, neužmiršti, kad „šita kančia negali būti sunki, nes ji skirta dėl Tėvynės laisvės, dėl tautos išlikimo“, drauge su jomis melsdavosi, organizuodavo kuklius, bet svarbius religinių švenčių, Vasario 16-osios minėjimus.

„Tada mūsų jaunoms sieloms, – prisiminė Vilniuje MGB kalėjime drauge kalėjusi literatė, režisierė Stasė Niūniavaitė, – ponia Ladigienė padarė neišdildomą įspūdį: kultūringumu, išsilavinimu, ramybe, mokėjimu begalės literatūrinių tekstų atmintinai, mokėjimu suprasti ir atleisti, užjausti ir paguosti. Ji niekad neprimesdavo savo religinių įsitikinimų, nors buvo giliai tikinti. Vakarais kameros prieblandoje ji mokydavo mus Puškino, Lermontovo eilių. (...) Taip plito ponios Ladigienės kibirkštys po visą kalėjimą.“

Juoduoju varnu vadinamu, kaliniams transportuoti skirtu automobiliu S. Ladigienė iš Taišeto lagerio 1955 m. pabaigoje buvo atvežta pas Irkutsko srities Golumetės kaime gyvenusius, netrukus po jos arešto ištremtus sūnus. Iš automobilio išlipęs kariškis pranešė, kad atvežė motiną, tačiau išleis ją tik gavęs atitinkamą išpirką. „Nieko nepadarysi, – prisiminė S. Ladigienės sūnus Benediktas Pijus. – Motina visai arti, bet dar už grotų. Ką gi – reikia ieškoti degtinės! Gerai tik, kad čia pat, gal už kokių trijų šimtų metrų, buvo parduotuvė. Tekinas nubėgau ten, paėmiau gal kokius penketą butelių „Moskovskajos“, porą dėžučių konservų, atnešu ir atiduodu.“

 

Stefanija Ladigienė:  „Jeigu pačios vertinsime  save tiek, kiek esame  žmonėmis, o ne lėlėmis,  tatai ims daryti  ir visa visuomenė“
Stefanija Ladigienė su sūnumis Algiu Marijonu ir Benediktu Pijumi tremtyje. Irkutsko sritis, Čeremchovo rajonas, 1957 m. Nuotraukos iš Lino Ladigos asmeninio archyvo.

 

Gyventi tremtyje su sūnumis buvo gerokai leng­viau. Jeigu laiškuose iš lagerių daugiausiai būdavo rašoma apie maisto produktų, drabužių ir kitų pirmojo būtinumo buitinių reikmenų siuntinius – tai laiškuose iš tremties S. Ladigienė ne kartą dėkojo artimiesiems už banderoles su knygomis, žurnalais. Ypač „apie mūsų rašytojų užmačias“ sužinoti padedančiais bei su tuometės Lietuvos kultūriniu gyvenimu supažindindavusiais „Literatūros ir meno“ numeriais.

 

Jeruzalės Vildžiūnija

10 paskutinių gyvenimo metų S. Ladigienė gyveno dukters Marijos ir jos vyro skulptoriaus Vlado Vildžiūno namuose Vilniuje. Iš pradžių ankštame bute Filaretų gatvėje, vėliau – name Jeruzalės rajone. Vilniaus Jeruzalės Vildžiūnija buvo menininkų ir inteligentų traukos centras, kuriame „prieglobstį rasdavo keistuoliai menininkai, Dievo pateptieji, lageriuose sėdėję „atskalūnai“, sovietinės nomenklatūros sprendimu nepageidaujami tapę asmenys, disidentai“.*

Čia lankydavosi seni S. Ladigienės bičiuliai: iš lagerių grįžę rašytojas Juozas Keliuotis ir kunigas kanauninkas Petras Rauda, dailininkė Julija Šalkauskienė, aktorės Teofilė Vaičiūnienė ir Elena Žalankevičaitė-Pet­rauskienė, Abezės lageryje nukankinto Lietuvos generolo našlė Leokadija Juodišienė, paskutinio tarpukario Lietuvos ministro pirmininko žmona Marija Merkienė, atvykdavo Vytautas Landsbergis su žmona Gražina Ručyte-Landsbergiene. Pati Stefanija, kai tik galėdavo, lankė Kazį Borutą, Vincą Mykolaitį-Putiną, M. Kubiliūtę.

 

Už suteiktą svarbią informaciją ir pateiktas pastabas rengiant rašinį dėkoju Stefanijos Ladigienės dukroms Marijai Vildžiūnienei ir Joanai Ardžiūnienei, anūkui Linui Ladigai.

 

* www.moteris.lt/lt/virtuve/g-36080-ji-paziurejo-tardytojui-i-akis-ir-pasake-kai-jus-mane-nukankinsit-neturesit-ramybes-as-jums-sapnuosiuos-kiekviena-nakti

 

Draugai