Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (III)

Užsienio šalių literatūros knygynas. 8 dešimtmečio pabaigoje Vilniuje atsirado vienintelis Lietuvoje knygynėlis, apie kurį žinojo labiausiai išprusę, užsienio kalbų mokėję vilniečiai. Oficialiuose dokumentuose jis iš pradžių vadintas kapitalistinių ir besivystančių šalių literatūros knygynu, vėliau – užsienio šalių literatūros knygynu, toks pavadinimas puikavosi ir iškaboje. Knygyno genezę ir istoriją gerai prisimena buhaltere dirbusi Janina Speteliūnienė: „Užsienio literatūros knygynėlis atsidarė 1978-ųjų spalį. Gavom nedideles patalpėles dešiniajame Mokytojų namų pastato sparne. Kairėje pusėje – penkios ar šešios aukštos lentynos, pro jas praėjęs patekdavai į nedidelį sandėlį. Atidarymo metu jau turėjom kuo prekiauti – buvom gavusios nemažą siuntą literatūros anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis, taip pat italų leidyk­los „Rizzoli“ albumų. Iš pradžių tvarkėmės dviese: aš ir knygyno vedėja Dalia Kregždaitė – anglų kalbą mokėjusi veikli moteris, prieš tai dirbusi projektavimo institute. Kitą pavasarį prie mūsų prisidėjo prancūzistė Birutė Miniotienė, dar vėliau – germanistė Elvyra Keraitė-Tomkuvienė ir du anglistai: Dalia Dudienė ir Laimantas Jonušys. Apie 1989-uosius pasikeitė prancūzistės – Birutės vietą už­ėmė Lolija Spurgienė.  Kadangi su Mokytojų namais gerai sutarėme, šie mums leido prasikirsti duris į didžiulį gražų kambarį, kuris tapo pagrindine mūsų knygyno sale. Gyvenom neblogai. Bet 1981-aisiais „Budimex“ restauratoriai iš Lenkijos ėmėsi tvarkyti Mokytojų namų pastatą, ir mes turėjome išsikraustyti į tuometę Kretingos gatvę prie Šv. Mikalojaus bažnyčios. Ramioje gatvelėje greta mainų knygyno prabuvome nuo 1982 iki 1991 metų, turėjome dvi prekybos sales, poilsio kambariuką, sandėlį, vedėjos kabinetą. Tapome nedideliu kultūros centru su nuolatiniais lankytojais – studentais, meno, medicinos žmonėmis. Paskui grįžome į fantastiškas patalpas Mokytojų namuose. Ten knygynas veikė dar kelerius metus, kol užmezgė ryšius su Oksfordo universiteto leidyk­la ir virto specializuotu knygynėliu besimokantiems užsienio kalbų.“

Knygas Užsienio šalių literatūros knygynui pagal užsakymus iš katalogų tiekdavo specialus SSRS leidyklų, poligrafijos ir knygų prekybos komiteto („Goskomizdato“) padalinys. Knygyno arba pačių lankytojų užsakytos knygos iš Maskvos sandėlių atkeliaudavo į Vilkpėdės knygų bazę ir tada pasiekdavo knygyną.

 

Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (III)
1 pav. Namas Šv. Mikalojaus g. 11, kuriame 1982–1991 m. veikė Užsienio šalių literatūros knygynas, 2021 m. Autoriaus nuotrauka

 

Knygų kainos būdavo perskaičiuojamos pasitelkus oficialų valiutų kursą ir painius koeficientus, kurie priklausė nuo knygos žanro, šalies ir leidimo metų. Perskaičiavus išeidavo nemažai: grožinė knyga minkštais viršeliais knygyne vidutiniškai kainuodavo 4–5 rublius, meno leidinys arba albumas – vidutiniškai 8–25 rublius. „Brangiausia, o ir gana paklausi prekė buvo amerikiečių leidyklos „Abrams“ Vašingtono nacionalinės galerijos albumas, kuris ilgą laiką kainavo 250 rublių, o vėliau ir visus 350. Šių buvo parduota bene šimtai, o tai tik parodo, kad ir sovietmečiu turtinė nelygybė gražiai klestėjo“, – prisiminė L. Jonušys.

Kokios knygos buvo populiariausios? Buvę knygyno darbuotojai – Janina, Lolija ir Laimantas – išvardijo anų laikų bestselerius. Pačia populiariausia knyga tapo klasikų klasika, 1858-asiais Didžiojoje Britanijoje pirmą kartą išleistas anatomijos atlasas „Gray’s Anatomy“ – jį pirko ir medicinos profesoriai, ir studentai. Su atlasu varžėsi dailės klasikos reprodukcijų albumai – Rembrandto, Rafaelio. Vėliau juos į šoną ėmė stumti siurrealistų Salvadoro Dalí ir René Magritte’o reprodukcijos. Vietiniai menininkai mielai pirko „Rizzoli“ albumus ir „Penguin“ meno serijos leidinius. Iš grožinės literatūros mėgtas Erichas Maria Remarque’as ir Stefanas Zweigas. Artėjant prie 1990-ųjų ėmė populiarėti lengvojo žanro skaitalai: Judith Krantz meilės romanai ir Agathos Christie detektyvai.

Kas dažniausiai lankydavosi mažai kam žinotame knygyne, kuris per 12 metų apie save nepaskelbė nė vienos žinutės laikraščiuose? Vienu pirmųjų garsių klientų tapo režisierius Juozas Miltinis iš Panevėžio. Nemažą lankytojų dalį sudarė medikai – mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus ir plastikos chirurgo Renaldo Vaičiūno kompanija iš Raudonojo kryžiaus ligoninės, iš Kauno dažnai atvykdavo medicinos instituto profesūra – kardiologas Petras Zabiela, profesorius Algis Mickis ir kiti. Pastarasis knygyną vadino langu į Europą. Dažni svečiai – dailininkai Rimtautas Gibavičius ir Stanislovas Kuzma. Nuolatiniais klientais tapo marksistinių pažiūrų filosofijos profesorius Eugenijus Meškauskas ir meno pasauliu domėjęsis Nemenčinės klebonas Ričardas Jakutis. Žodžiu, gana marga publika.

„Šatrija“, „Saturnas“ ir „Naujininkai“. 8 dešimtmečio pabaigoje naujų knygynų atidarymas įgavo konvejerinį pobūdį. Jų „tėvas“ A. Vaičiūnas rūpinosi finansais ir visokias suderinimais su šimtais instancijų, architektai nebuvo spaudžiami ieškoti naujų kūrybinių sprendimų, todėl ir projektai, ir patys knygynai vis vienodėjo. Architektų paslaugų kartais net neprireikdavo, įgudę baldų meistrai patys pasiprojektuodavo interjerus. Baigus statybos darbus A. Vaičiūnas parašydavo gana standartinę žinutę į miesto laikraštį. Viskas, vilniečiai galėjo džiaugtis nauju knygynu.

Taip 1978-ųjų kovą Kalvarijų g. 156 atsirado niekuo neypatinga „Šatrija“, metų pabaigoje Karoliniškėse – „Vaivorykštės“ dvynys „Saturnas“ o 1979-ųjų gruodį – jokių žymesnių pėdsakų kolektyvinėje vilniečių sąmonėje nepalikę „Naujininkai“.

Tiesa, kai kuriuos „Šatrijos“ reliktus galima atrasti ir šiandien. „Buvusiose „Šatrijos“ patalpose dabar veikia vaikų klubas. Jie ten piešia, rašo, visaip ugdosi. Neseniai užėjau ten pas pažįstamą dailininkę, kuri tuos vaikus moko piešti. Žiūriu – stovi prekystaliai iš mano projektuoto knygyno. Dabar juose sudėtos ne knygos, o dažai ir popierius“, – pasakojo J. Vroblevičius.

 

1980–1990 m.: knygynų apogėjus ir paskutiniai akordai

Absoliutus 1944–1990 m. rekordas pasiektas 1983 m. atidarius knygyną „Šeškinės“ prekybos centre. Jis tapo 32-uoju Vilniaus knygynu. Vėliau, uždarius kelis mažus ir senus knygynėlius, jų skaičius mažėjo. 1990-ųjų sausį sostinėje veikė 30 knygynų.

Dešimtmečio pradžioje pasiektas Vilniaus knygynų interjerų kūrybos apogėjus. Savotiška gulbės giesme tapo „Litteros“ knygynas, įrengtas kaip senovinė rūmų menė. 

Metus pasivėlinusi „Littera“. Antroji Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro privilegija, lietuviškojoje istoriografijoje siejama su Vilniaus universiteto įkūrimu, pasirašyta 1579 m. balandžio 1-ąją. Taigi universitetui 400 metų sukako 1979 m. balandį, bet jubiliejaus minėjimas buvo nukeltas į rugsėjo vidurį. To priežastis – ne balandžio 1-oji (apie tai plito pašaipūs juokai), o papildoma galimybė per vasarą atlikti visus numatytus darbus ir tinkamai pasiruošti pompastiškai šventei.

Deja, suspėta ne viskas. Nebaigtas įrengti liko ir „Litteros“ knygynas, prieš rekonstrukciją vadintas 7-uoju ir pradėjęs veikti 6 dešimtmečio pradžioje kitoje universiteto rūmų vietoje – Istorijos fakultete prie Universiteto gatvės. 1979-ųjų rugsėjo vidury Sarbievijaus kieme vyko teatralizuotos VU jubiliejaus iškilmės. Jau spindėjo šviežia „Litteros“ iškaba, tačiau už durų dar vyko įrengimo darbai.

„Interjero projektą parengiau 1978-ųjų pradžioje, tačiau susivėlino restauratoriai, turėję paruošti pagrindą mums. Pamačiusi, kad nespės, universiteto vadovybė mūsų nebeskubino. Turiu padėką „už aktyvią pagalbą ruošiantis Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejui“. Rektorius V. Kubilius ją pasirašė 1979 m. rudenį, bet įteikė tik po metų, kai „Littera“ jau buvo baigta. Apdairus vyras buvo“, – šypsodamasis aiškino V. Vizgirda.

 

Darius Pocevičius. Vilniaus knygynai – dingę ir išlikę (III)
2 pav. Knygynas „Littera“, Universiteto g. 5: A – knygyno interjeras, 1995 m., nežinomo aut. nuotr., iš asm. V. Vizgirdos archyvo; B – knygyno atidarymas, 1980 m. rugsėjo 25 d., nežinomo aut. nuotr., iš asm. V. Vizgirdos archyvo

 

Knygynas atidarytas 1980-ųjų rugsėjį. „Vakar į Vilniaus V. Kapsuko universiteto Sarbievijaus kiemą, prie naujų knygyno „Littera“ patalpų susirinko gausus vilniečių būrys. Į susirinkusius sveikinimo žodžiu kreipėsi šios aukštosios mokyklos rektorius Jonas Kubilius. Skambant kanklių muzikai buvo atvertos knygyno durys, ir knygos bičiuliai, suėję į vidų, gėrėjosi puikiomis freskomis, originaliais baldais, įspūdingu viso knygyno interjeru. Lietuvos TSR nusipelnęs meno veikėjas Laimonas Noreika paskaitė keletą ištraukų iš Justino Marcinkevičiaus poemos „Pažinimo medis“. Apie savo trejų metų kūrybą papasakojo freskų autorius Antanas Kmieliauskas. Šimto kvadratinių metrų sieninė tapyba kiekvienam knygyno lankytojui sudaro šventišką, iškilmingą nuotaiką. Vos peržengęs knygyno slenkstį atsiduri lyg muziejuje“, – miesto laikraštyje rašė A. Vaičiūnas.

Sveikinimo kalbą sakęs Vilniaus knygynų „tėvas“ A. Vaičiūnas užfiksuotas nuotraukoje, kurią išsaugojo V. Vizgirda (2B pav.). Tai kostiumuotas žilstelėjęs vyriškis nuotraukos kairėje. Šalia jo stovi VU rektorius, kiek tolėliau – „Litteros“ kūrėjai: penktas iš kairės – freskų autorius A. Kmieliauskas, šeštas – interjero autorius V. Vizgirda.

Knygynas spaudos dėmesiu skųstis negalėjo. Žurnalistikos vilkas Saliamonas Vaintraubas rašė it patyręs restauratorius: „Freskų kompozicija „Litteros“ knygyne pasakoja apie Vilniaus universitete suklestėjusius mokslus. Įkomponuota taip pat dvidešimt mokslo, meno ir literatūros Lietuvoje pradininkų portretų. Sieninė tapyba atlikta retai dabar naudojama antikine „šlapios freskos“ technika. Jos dėka freskų spalvos sodresnės, patvaresnės. Retas metodas taikytas taip pat gaminant ąžuolinius baldus: jų paviršius padengtas ne lako sluoksniu, bet sėmenų aliejumi ir terpentinu, išsaugant natūralią medžio faktūrą.“

Anot V. Vizgirdos, kad ąžuoliniai baldai laikytų ilgiau, kelis šimtus metų, iš tiesų pirmą kartą panaudota senovinė technologija, kurią italai taikė Renesanso laikais, – baldų paviršius įtrintas karštu linų sėmenų aliejumi. Pasitelkta ir daugiau gudrybių. Kad atsirastų papildomos erdvės ir freskas galima būtų tinkamai apžiūrėti, grindys buvo įgilintos tiek, kiek leido rūsių skliautai. Ilgaamžiai baldai pastatyti ne tik prekybos salėje, bet ir vedėjos kabinete, kurį dailininkas Bronius Bružas papuošė nedideliu viražu.

„Litteros“ knygynas gimė ne tik jaukus, bet ir svetingas. Jame galėjai rasti daug filosofinių knygų, įvairių sričių mokslininkams, kultūros ir švietimo darbuotojams skirtų leidinių, veikė atskiras universitete leidžiamos mokslinės bei metodinės literatūros skyrius. Šios knygos autorius čia dažniausiai pirkdavo naujausias poezijos knygas. Talpiai ir taikliai apie „Litterą“ yra pasakęs tada studentavęs rašytojas Sergejus Kanovičius: „Ko neatiduodavom alui, palikdavom ten. O ten palikdavom gerokai daugiau, nei atiduodavom alui.“