Judita Trojak, kaip ir kitos aukos, į Panerius buvo vežama dengtu sunkvežimiu ir nematė Władysławo Syrokomlos ir Adamo H. Kirkoro minėtos koplyčios, tačiau tikrai ją pravažiavo. Rugsėjį–lapkritį, kai vyko didžiosios žydų žudynės ir žmonės buvo varomi į Panerius pėsčiomis, ši koplyčia bus vienas paskutinių Vilniaus objektų, kuriuos matė aukos. Įdomu, jog Feliksas Bernatowiczius apysakoje „Pajauta“, būtent šioje vietoje įkurdino vieną pirmųjų krikščionių šventovių Vilniuje. 

Kitur esu rašęs, kad karas, genocidas žudo ne tik žmones, bet ir vietas. Viena vertus, fiziškai jas išdarko (Babyn Jaro griovą Kyjive, Rumbulos mišką prie Rygos arba kopas prie Škedės žvejų kaimo Liepojoje ir tūkstančius kitų), kita vertus, paveikia mūsų asociacijas. Štai sakome „pušynas“, „smėlis“, „pušyno smėlis“, „vėjas“ – šie žodžiai tikrai kelia malonias asociacijas, tačiau viskas pasikeičia, jeigu pridedame žodį Paneriai: „Panerių pušynas“, „Panerių smėlis“, „Panerių vėjas“.

„Žemė buvo išpurenta ir paruošta, / žemė rengėsi derliui. / Smiltynuose krito ir dužo / erdvėj prinokę rojaus gabalai“, – apie Panerius rašo Algimantas Mackus. 

Kai Vilnių 1944 m. atkariavo sovietai, žudynių vieta Paneriuose tapo sovietų teismo medicinos ekspertų tyrimo objektu, kurių darbą rugpjūčio 23 d. užbaigė mitingas, į jį buvo skatinami ateiti visi vilniečiai. Šiame mitinge pradėtas sukti Panerių, didžiausios Lietuvoje „tarybinių piliečių“, „Lietuvos žmonių“, „Lietuvos tautų“ (bet ne žydų, kurių čia nužudyta daugiausiai) žudynių vietos, naratyvas, išlikęs ligi pat Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.  

 

Filmo „Ave, vita“ kadras

 

Kuo sovietiniame naratyve virto Paneriai galime įsitikinti peržiūrėję Almanto Grikevičiaus filmą „Ave, vita“ (1969), kuriam scenarijų rašė Grigorijus Kanovičius ir Vytautas Žalakevičius. Pagal pirminį sumanymą pagrindinis filmo veikėjas turėjo būti žydas, kasmet atvykstantis iš užsienio į tarybinę Lietuvą, apsirengiantis senais drabužiais su geltona žvaigžde ir iš buvusio geto einantis į Panerius. Deja, dėl sovietinės cenzūros ir savicenzūros idėją teko keisti iš esmės. 

Holokausto išlikėlis tapo lietuviu Cezariu Kauniečiu (akt. Vytautas Paukštė), žydai – lietuviškai kalbančiais politiniais kaliniais, ėjimas į Panerius – politinių kalinių varymu ir sušaudymu, o Paneriai – remiantis sovietine istorijos politika, kuriai buvo būdingas tik­rovės, konkretybės skandinimas bendrybėse, – abstrakčiomis „kalvomis“, kuriose fašistai nužudė „100 tūkstančių tarybinių žmonių“ (šis skaičius šmėsteli finaliniuose filmo kadruose).  

6–7 dešimtmečiais Panerių vardas Vilniaus gyventojams (dauguma buvo naujieji vilniečiai, atvykę į miestą po 1945-ųjų) ėmė sietis ne su dešimčių tūkstančių vilniečių kapu, kaip seniesiems, o su Žemuosiuose Paneriuose steigiamomis pramonės įmonėmis: Vilniaus elektrine, Gelžbetoninių konstrukcijų gamykla, mėsos kombinatu; čia 1963 m. perkeltas ir Baldų kombinatas. Galima sakyti, Panerių įmonės aprūpindavo vilniečius būstu, baldais, maistu, šviesa ir šiluma.

Svarbu, kad Žemųjų Panerių laukuose ir pievose iškilusios įmonės, sandėliai bei geležinkelio bėgiai atkirto Nerį nuo miesto – tiek fiziškai, tiek mentaliai. Tik pastaraisiais metais, kai Žemieji Paneriai (dabar viešojoje erdvėje dažniau skamba Vilkpėdės pavadinimas, jos ir Žemųjų Panerių ribos – diskutuotinas klausimas) pagal Vilniaus bendrojo plano sprendinius tapo plėt­ros zona, pradėta diskutuoti, kad reikia atkurti ryšį su Nerimi ir rajonui suteikti naują funkcinę bei estetinę vertę.

Aukštuosiuose Paneriuose esančios Panerių gyvenvietės teritorijoje pastatyta keletas stambių pramonės įmonių, bazių, tačiau bene stipriausiai šios vietos tapatybę veikė geležinkelių mazgas. Galima sakyti, Paneriai vėl tapo geležinkeliečių gyvenviete, kaip ir savo istorijos pradžioje, – ji atsirado 1859–1862 m. per Lietuvą tiesiant Sankt Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atkarpą. 

Šalia Žemųjų ir Aukštųjų Panerių, kuklioje Agrastų gatvėje nuo 1960 m. veikė kuklus Panerių muziejus, 1977 m. gavęs Panerių memorialo pavadinimą. 1985 m. vieta buvo architektūriškai pertvarkyta kaip memorialinis parkas. Sovietų spaudoje ši vieta pavadinta mirties stovykla, kurioje buvo žudomi „įvairių tautybių žmonės ir karo belaisviai“ (vardais išskirti lietuvių kairieji ar komunistai ir sovietų karo belaisviai – kaip ir kitų „Didžiojo Tėvynės karo“ vietų atvejais).

Panerių memorialas egzistavo buvo rami kaip provincijoje, nes sovietai visą istorijos politikos svorį buvo sutelkę Kauno IX forto muziejuje ir Pirčiupių memoriale (provincialumą liudytų ir faktas, kad nematyta poreikio keisti kolektyvinių sodų Agrastų g. pavadinimo į skambesnį, istoriškai reikšmingesnį), tačiau tautiškai sąmoningiems žydams (litvakams) ir daliai Vilnijos lenkų Paneriai visad reiškė daugiau nei pramonė ir geležinkelis. 

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kai susidarė galimybės visuomenei puoselėti savą, autentišką atminties kultūrą, į istorijos vaizduotę iš pradžių daugiausia žydų bendruomenės, politikų ir istorikų pastangomis grįžo ir Paneriai, o Panerių memorialas kartu su Vingio karių kapinėmis ir Antakalnio karių kapais tapo reikšmingu Antrojo pasaulinio karo atminimo kultūros (ir Holokausto) tašku Lietuvoje. Tiesa, šis reikšmingumas atsispindėjo tik retoriniu lygmeniu, į patį memorialą veik neinvestuota.

Jei Lietuvos istorikai sudarinėtų Lietuvos lieux de memoire sąrašą, jame Paneriai tikrai atsidurtų, tačiau ar vietovė yra reikšminga žymesnei vilniečių daliai, jau nekalbant apie kitus regionus, – klausimas tebėra atviras. Tikėtina, Paneriai labiau siejami ne su istorija, bet su utilitarias reikmes tenkinančiais objektais, vis dėlto, turint galvoje, kad tapatybės ne tik kuriasi, bet ir yra kuriamos, galima samprotauti, kokia bus Panerių tapatybė ateityje. 

Žemųjų Panerių plėtra, panašu, įgis (ir jau įgyja) savitą perspektyvą: rajonas turi potencialo išsivaduoti iš tranzitinės teritorijos įvaizdžio ir tapti dar vienu miesto traukos centru, gyvenamuoju rajonu su ryškia pramonės paveldo dalimi. Pramoninių pastatų konversijos galimybė turbūt yra didžiausia visame mieste. Vienas svarbiausių tikslų, susijusių su šio rajono plėtote, būtų upės, šio rajono „paneriškumo“, su(si)grąžinimas.  

Istoriškai Aukštųjų Panerių tapatybė rėpia daugiau elementų: gamtos paveldą (upę ir kalnus), romantizmo epochoje atsiradusius siužetus, vadinasi, ir literatūros paveldą, sukrečiantį Antrojo pasaulinio karo palikimą ir jo artikuliaciją memoriale, brutaliai nutrauktą natūralią šios Vilniaus dalies raidą ir pramonės paveldą, kuris šiandien bene ryškiausias. Kaip ateityje „suguls“ ar bus „suguldyti“ ateityje šie elementai – parodys laikas. 

Akivaizdžiai Aukštųjų Panerių raidą veikia turizmo plėtra (čia driekiasi takas aplink Vilnių), įtakos turės ir kada nors atsirasiantis globalios Holokausto atminimo kultūros standartus atitinkantis muziejus. Jo ekspozicijoje, neabejoju, bus pasakojama ir apie Panerių-Jogailaičių viziją, į kurią, perfrazuojant Jozefą Mackiewiczių, šiandien žvelgiame kaip elgetos į „nesugrąžinamos praeities“ vitrinoje išdėliotas brangenybes. 

 

Tekstas parengtas pagal 2023 spalio 19 d. konferencijoje „Europa. Sostinė. Tapsmas: XIX–XXI a. Vilnius“ skaitytą pranešimą