Artėja svarbus Lietuvos naujosios istorijos momentas – šalies pirmininkavimas Europos Sąjungai. Žadama ir skiriama lėšų, kad užsitęsusi Žemutinės pilies Vilniuje statyba leistų šį rūmą jau 2013 m. panaudoti didžiosios institucijos darbui ir Lietuvos reprezentacijai. Kai kurių kaimynų pastangos neig­ti tūkstantmetę Lietuvą anuometinėje ir menkinti dabartinėje Europoje turės subliūkšti, tik būkim susitelkę. O aptikęs įdomybių amžinatilsį tėvo, architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio archyve (kai kuriuos Australijoje užsilikusius dalykus neseniai parvežė mano brolis Gabrielius Žemkalnis), tarp jų ir apie Žemutinę pilį, skelbiu visuomenei čia pridedamą piešinį.
Atrodo, jis datuotinas 1946–1948 m. laikotarpiu, kai tėvas, prieš tai gelbėjęs sūnų Gabrielių iš vokiečių kalėjimų, gyveno su juo pokario Vokietijoje, mokytojavo ir dėstė, o sykiu vis galvojo apie Vilnių, kurio architektūros tyrinėjimus ir planavimus vykdė ligi 1944 m. vasario mėn., būdamas miesto vyriausiuoju architektu ir statybos valdybos viršininku.
Buvo ir ši mintis, ji liko užfiksuota architekto pieštuku kaip ano meto utopinė vizija ir vis dėlto viltis, kad turėsime ir Lietuvą, ir Vilnių.