× Sara Poisson

 

Pasikalbėti su fotomenininke, grafike, beveik 20 personalinių parodų autore Daiva Kairevičiūte paakino jos kūryboje vaizduojamos nuogybės. Apnuogintos būtybės, o gal idėjos, sklandė ir naujausioje parodoje „Sirenos“, surengtoje Vilniaus AP galerijoje. Kodėl jos dažniausiai – moteriškų bruožų? Ir ar tikrai Daiva yra idealistė, o jos kūryba – feministinė? Ir kas D. Kairevičiūtei yra „meno kaliausės“? Pokalbis buvo atviras.

 

 Daiva Kairevičiūtė. Mindaugo Šnipo nuotrauka.

 

 

Pasirinkimas vaizduoti nuogą ar apsinuoginusį žmogų arba į žmogų panašią būtybę – gana dažnas ne vieno menininko pasirinkimas. Kuo ir kodėl tai patrauklu?

Nuogi kūnai, kūno judesys mano kūryboje – jau nuo studijų baigimo. Per judesį, linijų žaismą vizualiai išreiškiu savo idėjas. Išskleidus tai, ką per gyvenimą esu nupiešusi, o dabar ir nufotografavusi, pamatytume gyvenimo šokį – būsenų kaleidoskopą. Kodėl nuogi? Nes kiekviena linija, kūno judesys yra reikšmingi, tai nuorodos. Kodėl menininkai renkasi apsinuoginusį kūną? Nežinau. Greičiau išraiška pasirenka menininką. Iš skrynelės vis kažkas iššoka, o kas ten sudėta, sunku pasakyti, tikriausiai – protėvių patirtis.

 

Gyvenime ar šoki?

Mokyklos metais šokau pramoginius šokius, vėliau dar buvo smalsu išbandyti pilvo šokį. Šokančiųjų kūno kalba man visada buvo ypač graži ir išraiškinga. Šokant atsiskleidžia charakteriai, santykis, viskas pasakoma per kūno kalbą, žodžiai nereikalingi. Afrikiečių šokiai man – kosmosas, taip pat kitų įvairių tautelių, tai perduodama iš kartos į kartą. Net ir neturėdamas specialių žinių jauti, kad tas šokis tave veikia, visos jo formos tau kalba. Galbūt tokie šokiai užburia, nes iš prigimties yra glaudžiai susiję su gilia žmonijos istorija.

 

Tavo pasirinkti modeliai – jaunos, gracingos, išraiškingos, proporcingos, dažnai ir tvirtai sudėtos moterys. Panašu, ir kultūringos, modeliuojančios save pagal tam tikrus standartus – ne laukinės su, tarkim, neskustais gaktiplaukiais ar plaukuotomis blauzdomis. Kodėl?

Gal esu idealistė su rožiniais akiniais, teigianti grožį... Patinka idėjų pasaulis su mano taisyklėmis. Apie tobulumą čia juk tavo pastebėjimas – vadinasi, tau jos atrodo tobulos. Kita vertus, man grožis svarbu. Nesu iš tų, kurie savo menu atvirai baksnoja į socialinę disharmoniją. Gal dėl to, kad buvusi gyvenimo patirtis nukreipė grožio link. Kita vertus, net ir gražiame piešinyje už jo linijų yra koks nors elementas ar mintis, susiję gyvenimo paradoksalumu.

 

Tavo fotografijoje, o ypač grafikoje, yra dramos elementų. Vis dėlto dažniau fotografuoji nuogas moteris, ne vyrus. Kodėl?

Man moteris vizualiai atrodo lankstesnė, vyras labiau kampuotas; jei lygintume su geometrinėmis figūromis, tai atitiktų apskritimą ir kvadratą, bet šiais laikais ribos išsitrynė, gal jų niekad realiai ir nebuvo. Visuomenė visada sukurdavo idealios moters ir vyro šablonus, paskui ateinančios kartos juos laužydavo ir kurdavo naujus... Mano fotografijose moterys įvairios – ir vyriškos, ir moteriškos. Galų gale, man net ir nelabai svarbu lytis – svarbu žmogus. O kodėl fotografuoju moteris? Na, esu moteris, tai per moters įvaizdį išreiškiu savo idėjas.

 

Ar fotografuoji ne tokius tobulus, senus nuogalius? Panašių nei tavo fotografijose, nei grafikos darbuose nemačiau... Ar tikrai jų nėra?

Yra fotografijų ir piešinių, vaizduojančių senus žmones. Taip, kūnas sensta, formos keičiasi, vis labiau primena senus medžius. Bet – paradoksas – žmogaus siela, mano požiūriu, jaunėja, suvokimas atneša jaunystę, galbūt fotografijose ir piešiniuose vaizduoju ne patį kūną, o žmogaus būseną.

 

Skraidyti ir būti apsinuoginus viešumoje – du ne vieno žmogaus ne viename sapne sutinkami motyvai. Ar sap­nuoji panašius sapnus, kaip juose jautiesi, kaip aiškiniesi?

Sapnuose, be abejo, skridau, tie sapnai ir inspiravo šią „Sirenų“ fotografijos seriją. Laisvės pojūtis sapnuose nenusakomas, protui telieka fiksuoti patyrimus, visos proto formos netenka prasmės. Sapnų nesiaiškinu, bet skiriu, kurie pranašingi ir kurie – praėjusios dienos iškrova.

 

Pasirinkimas vaizduoti moteriškų pavidalų mitologines, fantastines būtybes – ką tai reiškia tau: bėgimą nuo nuobodžios, varginančios tikrovės, naujos realybės ilgesį ar tiesiog didelę erdvę kūrybai?

Kūno kalba neišsemiama, per kūną gali išreikšti bet kokią tau šovusią idėją, pati stebiuosi. Mitologinės ar fantastinės būtybės – tai vizualus reikšmių žaidimas. Ilgiuosi, ieškau ir pajaučiu malonumą pastebėjusi vizualinių metaforų, man tai poezija.

 

Kodėl „Sirenos“?

Man patinka paradoksalumas. Sirenų sąvoka daugiaprasmė ir sykiu neturinti realaus pagrindo. Mitologiškai jos pusiau moterys pusiau paukščiai, vėlgi metafora. Tik mano fotografijose jos nieko nevilioja, nebent patirti laisvės būseną.

 

Tavo sirenos skraido po miestą – dažnai fone matyti ne vieno amžiaus kultūrinius klodus liudijanti architektūra ar interjerai. Kodėl?

Jos tiesiog laisvai skraido, tad kur nuskris, nieks negali prognozuoti, nuotraukose užfiksuoti įvairiausi jų susitikimai su erdve. Yra ir skraidančių po mišką, tarp debesų, rūke. Serija tęstinė, parodoje matytos nuotraukos miesto fone yra tik serijos dalis.

 

Režisūrinės nuotraukų kompozicijos, gerai apgalvota geometrija kuriant fikciją – puikiai apskaičiuoti šešėliai, vėjo ar žemės traukos poveikis objektams... Kokiu eiliškumu kuri šią tobulą savo „apgavysčių“ tvarką? Kas pirmiau – architektūra, interjeras ar modelio fotografavimas?

Nėra eiliškumo. Eiliškumo klausimas iškyla, kai žiūri į jau sukurtas fotografijas ir negali suprasti, kaip čia atsitiko. Viskas prasideda nuo idėjos ir noro ją įgyvendinti. Tada į tai koncentruojasi dėmesys ir prasideda procesas valso žingsneliu, taip mokykloje mėgdavo sakyti muzikos mokytojas.

 

Fotografuojant daug ką padiktuoja realybė – tam tikras linijas, tūrius, erdves, įvairių elementų santykius – tai ir apriboja, bet ir nemažai dovanoja. Grafikoje, regis, galėtum perteikti bet kurią savo viziją, judesį ar santykį. Ką patiri praktikuodama šiuos abu kūrybos būdus? Kuris iš jų labiau tavo, artimesnis?

Kiekvienas būdas kitoks, bet man artimi abu. Paveikslą sukuri, o fotografijoje – atvirkščiai, vaizdas jau yra, bet, pavyzdžiui, gatvės fotografijos atveju turi jį pagauti kaip žuvį, o pastatyminė, režisūrinė fotografija labiau primena džiazą – fotografo ir fotografuojamojo, tai įdomu.

 

Tenka girdėti tavo kūrybą apibrėžiant kaip feministinę, ar pritartum?

Nuomonių įvairovė tik rodo, kad visi esame labai skirtingi, ir tai gražu, nenuobodu. Jei žmogus įžvelgia feminizmo idėjas, vadinasi, jam dabar jos aktualios ir įdomios. Kiekvienas, žiūrėdamas į nuotraukas, gauna savo minčių atspindį. Matau, kad kartais fotografija pasitelkiama kovojant už moterų teises ar parodant reiškinius, su kuriais reikėtų kovoti. Bet aš nesu kovotoja tiesiogine šio žodžio prasme, mano tikslai kiti.

 

Ką manai apie standartu tapusius parodų aprašymus, kai neretai sunku pagauti net minties logiką. Toks tekstas pateikiamas lyg atskiras kūrybos žanras, bet kartais panašu į abejotiną filosofinio teksto imitaciją, kalbos džiungles... Tai kyla iš problemiško santykio su kalba, vaizdu, o gal yra kitų priežasčių?

Manau, parodų aprašymai žymi naują vizualiųjų menų kūrybos ir eksponavimo etapą. To, kas parodoma vizualiai, nebepakanka, kad suprastum, kas vaizdu norėta pasakyti. Kaip tik tokie menininkai dabar ruošiami Dailės akademijoje. Vargu ar galima tokius tekstus vertinti kaip literatūrinius ar filosofinius. Žanras irgi neaiškus, oficialiai vadinamas tyrimu. Matant tokį teksto ir kūrinio pateikimą, gali susidaryti įspūdis, kad tai priedanga slapstant turinio tuštùmą. Galbūt šie tekstai gimsta rašant projektus, kuriems siekiama gauti pinigų iš biudžeto, o kūriniai tik iliustruoja tokius projektinius tekstus – jie vėliau perkeliami į parodų aprašymus. Menas tampa projektiniu menu, tai primena meną pagal socialų užsakymą. Juk pateiktame projekte tikimasi, kad bus aprašyta menininko darbų socialinė vertė.

 

 

Daiva Kairevičiūtė. Iš serijos „Sirenos“.

 

 

Jei gali, išduok patį mįslingiausią nuotraukos scenarijų ar nuotraukos kūrimo eigą...

Sykį beveik atsitiktinai patekau į žinomos fotografės butą ir jai tuo tarpu kažkas paskambino. Ji trumpam išėjo, o aš, išsitraukusi iš krepšio kamerą, nufotografavau interjerą. Grįžusi namo žiūrėdama į nuotrauką pamačiau joje ką tik iš patalų pakilusią, ore pakibusią merginą. Nusiunčiau tą nuotrauką su mergina fotografei ir ši neteko žado ar amo, buvo nuostabu.

 

Motinystės temą, regis, esi palikusi savo kūrybos užribyje. Tavo moterys – nevaržomos pareigos, meilės vaikams, rūpesčio... Kodėl?

Motinystės temą išsėmiau gyvenimu. Neturiu ko daugiau dabar pridurti. Jei atsiras minčių papildyti, manau, bus ir darbų ta tema.

 

Kai kurie žmonės žino apie tavo dėmesį astrologijai. Regis, praktikuoji ir pati. Kaip tai veikia kūrybą, santykius ir visa kita? Gal pasakytum, kas mūsų visų laukia 2024-aisiais?

Taip, astrologija kadaise man padarė nemažą įtaką suvokiant save, atsakant į klausimą, kas esu. Su kūryba ji nesusijusi arba siejasi kaip nors netiesiogiai, o šiaip viskas, ką į save sugeriame, įvairiausiais būdais keičia mūsų santykį su pasauliu.

Vis dėlto turiu nuvilti – nesidomiu ateities prognozėmis. Kiekvienas ateitį kuria pats pagal savo galimybes. Yra bendros tendencijos ir kryptys tarsi debesis, iš kurio lyja ant visų, bet kaip kas nors konkrečiu atveju elgsis, yra asmeniška.

 

 

 

Sara Poisson – poetė, prozininkė, eseistė. Kontekstai – jos aistra ir pretekstas širdperšai.