× Aistė M. Grajauskaitė

 

Kai kurie Živilę Minkutę yra linkę vadinti tarpdisciplininio meno kūrėja, tačiau ji – šiuolaikinė grafikė, plečianti grafikos žanro ribas ir jau įsitvirtinusi meno pasaulyje. Živilė surengė daugiau nei 6 personalines ir dalyvavo bemaž 30 grupinių parodų, jos darbų yra įsigiję gerai žinomi Danijos ir Lietuvos meno kolekcionieriai bei interjero dizaineriai. Dabar Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ eksponuojama, deja, karantino įkalinta menininkės paroda „Nertis iš kailio“. Su Živile pasikalbėjome, kokia ta šiandienė grafika, kaip ji suvokiama, koks kūną ir grafiką jungiantis sandas ir kodėl kasdienybė bei ši meno rūšis taip susijusios.

 

Vilmanto Žumbio nuotrauka.

 

Parodoje „Nertis iš kailio“ eksponuojami gana seniai sukurti darbai, jų kūrybos procesas truko ne vieną mėnesį, o ir kūno tema – tau artima. Kaip jautiesi, kad pa­rodos dėl karantino realiai negalėjai atidaryti? Negi tai ne absurdiška ir komiška, kad paroda, kurioje pasitelkdama savo kūno verbaliką kalbi apie kiekvieno iš mūsų kūną, staiga lieka be fizinio kontakto, t. y. nėra kas ją apžiūrėtų?

Tapatybės tema per kūno išraišką mane lydėjo ilgai ir vis dar aktuali. Kalbėjimas apie kūną, jo fiziškumą ir taktilumą pandemijos kontekste išties suteikia kitokių spalvų. Viena vertus, šiuo laikotarpiu kone transformavomės į skaitmeninius pavidalus, bet, kita vertus, aktyviai su kitais nekontaktuodami gerokai daugiau laiko praleidžiame su savimi. Tai puikus metas įdėmiau pažvelgti į save.

Bet kokio turinio parodą nukelti, tada dar kartą nukelti, o paskui viltingai atidaryti, laukti galimybės pakviesti žiūrovą, o galiausiai uždaryti taip ir nepakvietus – įdomi patirtis. Šiuo atveju prisidėjo dar ir nagrinėjamos temos paradoksas. Visgi kažkaip išgyvenusi šį procesą jaučiuosi gerai. Parodą kūriau kone penkerius metus, ji tapo užbaigtu kūnu ir dabar gali gyventi savo gyvenimą, tad, tikiu, ją išvysti dar bus progų.

 

Grafika man imponuoja jau vien todėl, kad beveik visi jos etapai gana lėti. Ji tarsi viską sulėtina ir nubrėžia chaoso erdvėje ribą, galiojančią visiems procesams (piešimui, raižymui, klišės paruošimui, spaudimui ir t. t.), taip kiekvienam veiksmui suteikia laiko tėkmės atributą. Kūriniuose „Klišė. Kūnas: imti“, jei leidi akims klajoti, mintims ilsėtis, o ne primygtinai ieškoti, netikėtai gali išvysti tavo kūną. Jis ir vartosi, ir guli, ir raitosi. Koks šių darbų kūrimo procesas?

Iš pradžių sau reikia atsakyti į visų svarbiausią klausimą „kodėl?“ Kodėl tai turi įvykti ir kodėl turi įvykti būtent taip... Kūrinių „Klišė. Kūnas: imti“ pavadinimas koduoja patį procesą. Raktinis žodis – „Imti“. Kūrinys sukurtas monotipijos technika: organinis stiklas padengiamas dažo sluoksniu, vaizdas išgaunamas nuimant dažą nuo stiklo paviršiaus, tik šiuo atveju dažui „pasiimti“ pasitelkiau visą kūną. Kūrybos procesas tampa ne mažiau svarbus nei pats rezultatas. Tai tarsi ritualas – nuogumas, lėti ir koncentruoti judesiai, siekis švaraus ir stabilaus prisilietimo atkartojimo, čia ir dabar išgyvenimas. Suvoki, jog kiekvienas tavo judesys tampa žyme. Kasdien lygiai taip pat atlikdami daug veiksmų, bendraudami su žmonėmis įsispaudžiame aplinkoje, paliekame savo žymę.

 

Grafiką žmonės dažnai įsivaizduoja tik kaip linoraižinius arba sausos adatos technika atliktus darbus. Kone 10 metų dirbi išvien su monotipijos technika, tačiau – gal paradoksalu – kūriniai nėra spausti vienąkart, jie – sluoksniuoti. Kodėl visgi monotipija ir kaip ji atskleidžia kūrinių idėjas?

Galimybė vaizdui daryti įtaką čia ir dabar suteikia laisvės jausmą. Renkuosi mokytis ir augti per patirtis, nevengiu klysti, užuot investavusi laiką strateguodama, kad prisilietimai būtų jau nekeičiamo plano dalimi. Kuriamose daugiasluoksnėse monotipijose sluoksnis taip pat tarnauja kaip patirties išraiška, o tada vaizdas jau auga atsiremdamas į naują dabartį.

 

Grafikams rasti didelį presą – iššūkis. Pačios kūriniai dažnai perkopia metro ar dviejų ribą. Kaip įveiki techninius sunkumus ir ar masteliai tavo kūryboje yra svarbus veiksnys?

Pastaruoju metu su atspaudu dirbu vis mažiau ir visiškai iš praktinių sumetimų, su savimi net buvau sutarusi, kad tokių didelių kūrinių daugiau nebedarysi, bet... negaliu! Naujausi darbai, nors jau ir segmentuoti, vėl perlipa dviejų metrų ribą. Gal čia taisykles diktuoja mano, žemaūgės, juntama gigantomanija, o gal pasirinkta tematika. Dažnai kūriniai fiksuoja atmosferines būsenas, tad norisi, kad jie taptų erdve ir kviestų panirti į transliuojamą pasaulį.

O jei kalbant labai techniškai, baigiau grafikos studijas, tad technika prilipo organiškai, dabar mėgaujuosi ieškodama pažįstamo proceso (klišės, atspaudo, sluoksnių) interpretacijų ir kitose medijose.

 

Tau visada buvo svarbus kūniškumas. Ar „Nertis iš kailio“ kvestionuoja kūną, kaip neišvengiamybę? Kokia ji ir kodėl ją turėtume kvestionuoti, o ne priimti kaip duotybę?

Priimti – tai tarsi (pasi)tikėti. Tikriausiai yra žmonių, kuriems šitai gali būti duotybė. Kad galėčiau priimti, visų pirma noriu suprasti, o taip įvyksta tik patiriant ar pamatant įvairiais kampais, tad kvestionavimas labai natūraliai tampa priėmimo forma.

 

Visi darbai parodoje pavadinti išskiriant kūno galimybes – duoti, imti, liesti. Kaip šie veiksmai susiję su nėrimusi iš kailio ir pačių kūrinių idėjomis?

Jau minėjau anksčiau, kad „duoti“, „imti“, „liesti“ koduoja tiesioginį kūrybinį procesą, taip siekiant jį lyg atrakinti žiūrovui ir pabrėžti paties proceso svarbą, rituališkumą.

 

Parodoje kalbi ir apie bandymą trinti medijų ribas ir naujai prakalbinti grafiką. Kam to reikia? Kodėl dabar?

Nežinau, ar to reikia, šiuolaikinis menas vargu ar beturi ribas, vis dėlto grafika medijos atžvilgiu vis dar atrodo gana lengvai apibrėžiama. Galbūt tai asmeninis sentimentas, bet mane domina šių dviejų pasaulių jungtis ir galimybė keisti pirminę asociaciją išgirdus frazę „grafikos paroda“.

 

Žiūrint „Klišę. Kūnas: liesti“ kilo įvairiausių jausmų. Iš pradžių sunku suvokti, ką matai ir kodėl, o muzika, kuri ritmiška ir repetatyvi, įveda į savotišką vaizdo skaitymo transą. Tik po kurio laiko imi suvokti, kad judantis ir tarsi biomorfiškas objektas videokūrinyje yra kūnas, tiksliau, jo didžiausias organas – oda. Ji raukšlėjasi, juda, traukiasi, kvėpuoja, atrodo lyg užstrigusi kažkieno kito sap­ne... Kokia šio kūrinio reikšmė tau? Kaip gimė jo idėja? Ir kodėl kūno video atsiduria grafikos parodoje?..

Čia galime grįžti prie klausimo, kaip šiuolaikiniame kontekste galime apibrėžti grafiką. Jei grafika yra atspaudo menas, ar riebios odos atspaudai stikle gali būti traktuojami kaip grafika? Čia atsakymai išsiskirs priklausomai nuo to, kas yra apklausiamasis. Aš renkuosi „atspaudą“ kaip laikančią ašį. Videodarbas sukurtas stop motion (sustabdyto kadro, – red. past.) principu – buitiniu skeneriu tiesiogiai nuskenuota prie paviršiaus prisispaudusi oda. Šviesos ruožas visai kaip grafikos preso volas keliavo per plokštumą ir fiksavo jam artimiausius taškus. Procesas lėtas, kone 10 000 vaizdinių pavirto į gyvą pulsuojantį darinį. Vis dėlto man brangiausias šio kūrinio momentas – stebėti ne kintančias pačias odos raukšles, o tą lengvą riebaus atspaudo ant stiklo kitimą.

 

Lietuvos grafika ir jaunieji grafikai... Kokia ji ir kokie jie? Ar galima įžvelgti tendencijų?

Nežinau, kiek objektyviai galiu apžvelgti jaunųjų grafikų sceną... Jei turėtume tokį konkursą, kokį turi tapytojai, – Jaunojo tapytojo prizą, matyt, galėtume atsijoti, kas tie jaunieji grafikai, o dabar šią mediją bei jos atstovus labiau matau kaip tiesiog jaunosios kartos kūrėjus.

 

Ar turi naujų idėjų, užmojų?

Džiaugiuosi pagaliau beveik išlyginusi darbo, gyvenimo ir kūrybos svarstykles, galbūt tam įtakos turi paskutinis mano kūrinys „Balansas“. Matyt, gyvenimas neišvengiamai atsispaudžia kūrybiniuose užmojuose. Tematiškai tęsiu „Nertis iš kailio“ parodoje pristatomą stebėjimo naratyvą. Idėjų, nušvitimų bei kūrybinių norų visada gausu, tik valandos ribotos ir prasideda kitas žaidimas – kaip patirti aibę rimtyje ir nenuskęsti pasirinkimų begalybėje.

 

Fotoreportažas iš parodos „Nertis iš kailio“ ČIA

 

Klišė. Kūnas: liesti