Jolita Mieželaitienė. Jūros šifras

Retas jausmas – pasijutau įsiskverbusi į paslapties branduolį, ėmiau suvokti, jog dalyvauju nežinomo manuskripto apie jūrą iššifravimo procese.

Ieva Martinaitytė-Mediodia parodoje „Le­do jūra“ („The Room“ galerijoje veikė iki rugsėjo 12 d.) pateikė daugiau staigmenų, nei gali spręsti iš marinistinio pavadinimo. Tai trečioji personalinė dailininkės paroda ir būsiu neteisi nepaminėdama Mediodios polinkio rinktis sudėtingas, aktualias, nūdienai problematiškas temas. Jai rūpi globalios problemos: nuo kosmoso begalybės iki dirbtinio intelekto poveikio realybei. Šį kartą Mediodia interpretuoja klimato kaitos temą be mažosios kovotojos už planetos išgelbėjimą Gretos Thunberg kovingo pykčio, ji – menininkė, ne politikė, jai nerūpi visuomeniniai reitingai. Menininkės žvilgsnis ypatingas – jautrus ir melancholiškas, netikėtas ir paslaptingas. Tai kokia ta jos kūrinių staigmena ar jūros šifras? Kokiu kriptografiniu raktu valdoma slaptoji vaizdinė informacija?

Pirmas žingsnis slaptavaizdžio šifro link – pati menininkė – I. Martinaitytė-Mediodia, gyvenanti tarp Vilniaus ir Niujorko, baigusi dailės akademiją 1992 m. legendinio dėstytojo Kęstučio Zapkaus klasėje, pratęsusi magistratūros studijas Niujorko Hunterio meno koledže. K. Zapkaus įtaka buvo neįtikėtina, sunkiai su kuo palyginama – per pusmetį jis sugebėjo į jaunųjų menininkų galvas implantuoti meno sampratos mikroschemą, anot paties K. Zapkaus, „kurti kompozicijas, vartojant turtingą vizualiąją kalbą su minimalizuota vaizduojamąja funkcija, kad tapyba taptų savo elementariųjų žmogiškų šaknų lygmenyje, paliudydama emocijas, rankos judesį, dabartinį laiką ir gilią apgalvotą mintį“. Net nežinau, su kuo būtų galima sulyginti šio menininko reikšmę ir dėstymo metodiką, požiūrį į meną bei kultūrinės informacijos valdymą.

 

Jolita Mieželaitienė. Jūros šifras
Ieva Martinaitytė-Mediodia. „Bevardis atlasas“, medis, mišri technika, akrilas, 2020. Vyto Nomado nuotrauka

 

Kitas raktas – mintis pasinaudoti, įtraukti į tapybinių apmąstymų arsenalą Casparo Davido Fridricho „Ledo jūrą“, nutapytą dar 1824-aisiais. Pasak menininkės, jis tobulai atspindėjo įžvalgas „apie nepastoviosios realybės trapumą“: aplinkos pokyčius, klimato atšilimą, kuriuos sukėlė žmogaus veikla. Tirpstantys Arkties ledynai sukėlė negrįžtamus planetos pokyčius, jie vyksta tyliai, toli, nematomas kasdienybėje. Nufilmuotas tirpstančių ledynų vaizdas prikausto žvilgsnį grožiu, kaip ir romantiko C. D. Fridricho kūrinyje, bet realybėje šis grožis slepia globalią grėsmę. Grožis ir blogis sugretinami jau nebe pirmąjį kartą, šis oksimoroninis rebusas seka menininkę it šešėlis. Dėstytojo K. Zapkaus paskatinta Ieva kartu su bendraminčiais dar studijuodama įkūrė menininkų grupę „Geros blogybės“, jos kūrybinės nuostatos – visiška priešingybė tradicinėms lietuviškos tapybos estetinėms kategorijoms. „Geros blogybės“ pastūmėjo menininkę mąstyti kitaip, neužsisklęsti temų, žanrų teritorijoje.

„Ledo jūra“ – akivaizdžiai peržengia marinistinio peizažo ribas ir skatina tyrinėti menininkės sąmonės būseną, ji pati apie savo parodą sako, kad ledynų tirpimas bei klimato kaita vyksta ir joje. Tai ne tik išorinės žinios ir jų tiesioginis vaizdavimas. Tai tiesioginė „transliacija iš vidinių žinių kanalų“. Kokie tie kanalai, kokie tie neuronų impulsai? Ko gero, intertekstualumas, įprasminantis kultūrinį dialogą, atrandant visiškai naują vaizdo reprezentaciją. Žvelgiant į paslaptingą, perregimą, vibruojantį neoninį potėpį, kompozicijos gilumoje panirusį tinklelį, nejučiomis atgaivini Andrejaus Tarkovskio ekranizuotą Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“, kuriame vandenynas – nežinoma materija, įsiskverbianti į žmogaus protą ir jį pranokstanti veiksmais, nulemianti jo elgesį ir tikslus, o vandenyno padarai materializuoja žmogaus pasąmonėje išsaugotus įvykius, košmarus ir traumas...

Mediodios jūra tokia pat paslaptinga ir neaprėpiama. Naudodama įvairius paviršius, mišrią techniką, aerografą, automatinę spausdinimo mašinėlę menininkė kuria ledo jūros dienoraštį, o gal sudėtingą savo jausmų navigaciją. Stebint jos kūrinių kompozicijas apima jausmas, kad jūrą matai iš viršaus, iš kosmoso, o paskui neri į jos gelmes. Tai tarsi gyva būtybė, su kraujotaka, venomis ir kapiliarais, tiesiog bandoma susekti jos funkcionuojantį kūną, prognozuoti veiksmus, fiksuoti kintantį būvį. Stebint informacija trūkinėja, aižėja, bet vėl suklijuojama, suneriama, pritvirtinama ir tyrimai vyksta toliau... Mediodia jūrų taršos problemą sprendžia pasirinkdama papildomas įvairių medžiagų instaliacijas tapybos darbuose, neonines dirbtines spalvas, plastiko plėvelių fragmentus.

„Kuriu melancholišką sąmonės būseną, atsisveikinimo peizažą – pasaulis daugiau nebebus, koks bu­vo“, – rašo dailininkė parodos anotacijoje. Jūra tarsi žmogus emocijomis reaguoja į išorės veiksmus. Žvelgdamas į Mediodios sukurtus jūros vaizdus, nenorom ieškai vizualios paralelės su muzikine Mikalojaus Konstantino Čiurlionio poema bei harmonijos dekoratyvaus grožio estetikos kupinose jo pastelėse.

C. D. Fridricho „Ledo jūra“ – kūrinys, kurio poveikį patyrė ne vienas menininkas, jame slypi kažkas rūstaus ir pranašiško. Britų siurrealistas Davidas Nashas, įkvėptas XIX a. paveikslo, 1943 m. nutapytame darbe „Negyvoji jūra“ vaizduoja karo lėktuvų nuolaužas taip, kaip C. D. Fridrichas ledo luitus. Sužavėta „Ledo jūros“ Monica Bonvicini skyrė savo kūrinį klimato kaitos temai ir skulptūrinėje instaliacijoje priešais Oslo operos rūmų (2010 m.) tiesiog atkūrė C. D. Fridricho ledkalnį... Minėti menininkai kūriniuose tiesiogiai panaudoja C. D. Fridricho ledo luitų formas ir kompoziciją. Mediodiai šis kūrinys tėra impulsas, užuomina. Ji ledkalnį tarsi skaido į atskirus elementus atlikdama ne tik menininkės, bet ir tyrinėtojos vaidmenį. Vaizde – jokių tiesioginių aliuzijų, tik impulsai, jūra tarsi suspaudžiama į mikrofilmo juostą, o kai reikia, išdidinama visais būdais ir pavidalais.

Parodos slaptavaizdžio šriftas, ta koduota vaizduojamoji „Ledo jūros“ kalba minimali, čia neaptiksime tikroviškų tirpstančio ledyno vaizdų. Menininkė naudoja perkeltinį, simbolinį vaizdą, kuriame nuolat vykstantys atšilimo procesai, pateikiami neuroniniu lygmeniu, yra apmąstomi, bet ne tikroviškai perkeliami į tapybos formatą.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA

Draugai