Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 

Muziejai, rūpindamiesi vien rentabilumu, susiaurina savo pasiūlą iki kelių itin garsių menininkų vardų, todėl nukenčia eksperimentiškesnė programa, vadinasi, ir šiuolaikinė kūryba.

2023 m. gruodžio 7 ir 8 d. Paryžiaus UNESCO būstinėje vyko tarptautinis simpoziumas, pavadintas tiesiog „Célébration Picasso“ („Picasso šventė“), – jis užbaigia 50-ųjų menininko mirties metinių minėjimo renginius. Europoje ir Šiaurės Amerikoje įvyko apie penkiasdešimt parodų, kelios iš jų – Prancūzijoje. Jas rengė Nacionalinis Picasso muziejus Paryžiuje ir menininko anūkas Bernard’as-Ruizas Picasso.

Tačiau tokia renginių gausa Paryžiuje – ne naujiena. 2017–2019 m. pagal projektą „Picasso-Méditerranée“ („Picasso Viduržemio jūros regio­ne“) nuo Ispanijos iki Libano surengta maždaug keturiasdešimt parodų. Tuo metu Paryžiaus muziejui teko užduotis vadovauti bendradarbiaujant su daugiau negu šešiomis dešimtimis užsienio ir Prancūzijos institucijų. Pakanka prisiminti netolimą praeitį: įvyko kelios įdomios parodos „Grand Palais“ rūmuose – „Picasso et les maîtres“ („Picasso ir meistrai“, 2008, 2009), „Picasso.mania“ (2015, 2016) – šis pavadinimas buvo pranašiškas. Išsamiam per pastaruosius dvidešimt metų šiam dailininkui skirtų parodų sąrašui prireiktų kelių puslapių.

Prie šlovės prisideda ir sumos, sumokėtos už menininko paveikslus aukcionuose: 139 mln. dolerių (daugiau negu 129 mln. eurų) lapkričio 8 d. sumokėta Niujorko „Sotheby’s“ aukcione už paveikslą „Moteris su laikrodžiu“ (1932), nors tai anaiptol ne įdomiausias Marie-Thérèse Walter portretas. Pi­casso, žinoma, priklauso ir brangiausio meno kūrinio rekordas: 2015 m. sumokėta 179,4 mln. dolerių už vieną „Alžyro moterų“ pagal Eugène’o Delacroix versiją.

Už mažesnę kainą galima švęsti ir važiuojant jo vardu pavadintu automobiliu, nes „Picasso“ tapo prekių ženklu, o jo parašas – logotipu. Menininkas pats pradėjo „sužvaigždėjimo“ kelią žaisdamas su kinu. Jis inicijavo ir finansavo Henri-Georges’o Clouzot filmą „Le Mystère Picasso“ („Picasso paslaptis“, 1956), tais pačiais metais apdovanotą specialiu Kanų kino festivalio žiuri prizu, o po metų nusifotografavo su Holivudo žvaigžde Gary Cooperiu.

„Blokbasterių“ pagunda muziejams

Žinoma, „Avinjono mergšių“ (1907) ir „Gernikos“ (1937) autoriaus kūriniai pagrindžia jo pelnytą visuotinę šlovę. Nė vienas menininkas neįstengė taip atnaujinti meno ir tiek daug išrasti, kiek jis. Jokio kito menininko kūryba nėra tokia gausi ir polimorfiška. Tapyba, koliažas, skulptūra, asambliažas, keramika, piešimas ir graviūra: Pablo Picasso pakeitė viską. Taigi, klausimas kyla ne dėl jo šlovės teisėtumo – neseniai nuvilnijusi polemika dėl jo elgesio su gyvenimo draugėmis šlovę labiau kursto negu mažina. Klausimas kyla dėl liūdnų „pikasomanijos“ pasekmių: ji aplink save nušluoja viską.

Faktas, kad 2023 m. įvyko apie penkiasdešimt jam skirtų parodų, reiškia ir tai, kad tiek pat parodų kitomis temomis ir skirtų kitiems menininkams – jo arba mūsų amžininkams – tikriausiai neįvyko. Perdėtas muziejų pasiūlos sutelkimas vien į jo vardą galiausiai tą pasiūlą nuskurdina. Šiame procese nėra nieko paslaptingo: sėkmė pritraukia sėkmę, žinia­sklaidos orkestras groja visu pajėgumu, o prie parodų salių nusidriekia eilės.

Tokios užtikrintą masinę sėkmę pritraukiančios pa­rodos vadinamos „blokbasteriais“. Terminas pasiskolintas iš kino ir muzikos pramonės – jose jau seniai laikomasi tokios ekonomikos ir žiniasklaidos logikos. Šiandien ir muziejams kyla pagunda taip elgtis. Tai susiję su jų finansine situacija ir ištekliais, kuriuos jie patys turi sutelkti šalia valstybinės paramos: gaudami pajamas už bilietus.

Surengti parodą kainuoja vis brangiau. Transportas, draudimas, atlygis už skolinamas kolekcijas – brangsta viskas. Norint išvengti nuostolio, pasitelkiama pati saugiausia išeitis – rodyti P. Picasso išties saugu. Kol lankytojai dar nepavargo, beveik nėra nesėkmės rizikos. O eksponuoti lankytojams vieno ar kelių dar ne tokių garsių menininkų darbus atrodo labiau avantiūristiška. Daug apdairiau kliautis tuo, kas gerai žinoma, ir paaukoti eksperimentiškesnę programą, vadinasi, ir dabartinę kūrybą.

Praeitis gniuždo dabartį

Praeitis gniuždo dabartį. Kaip negalvoti apie tai, kai Pompidou moderniojo meno centras per ilgą laikotarpį, kol bus uždarytas remontui, nuo 2024 m. ketina už atlygį paleisti po pasaulį keliauti Constantinui Brâncuși, Vasilijui Kandinskiui ir Henri Matisse’ui skirtas retrospektyvines parodas? Argi nėra gyvų menininkų, kurių tarptautinė sklaida liudytų, kad Prancūzijos muziejai nesiekia minėti vien žymius mirusiuosius?

Argi nėra kitų, teisingesnių ir ne tokių supaprastintų būdų kalbėti apie modernųjį meną – ne vien susitelkiant į kelis vardus ar kelis gyvenimus, į P. Picasso, į tris anksčiau paminėtus ir, be abejo, Albertą Giacometti, kurių retrospektyvų vis daugėja, taip pat į Salvadorą Dali, gebėjusį išraiškingai kurti paveikią savireklamą?

Kūryba yra – atleiskite už banalybę – dalykas, susijęs su apytaka, santykiais, terpėmis, pažintimis, maišymusi. Ji gyvuoja ypatingomis politinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis aplinkybėmis, svarbu ir jas priminti. Ji maitinasi viskuo, kas ją supa, – absoliučiai viskuo.

Per visą XX amžių meno istorija dėjo pastangas aprašyti ir suprasti šį kompleksiškumą, vaduodamasi iš genijų ir didvyrių kulto. Ji ir šiandien tęsia tokį darbą, nors smarkiai vėluoja domėdamasi menininkais, o labiausiai – menininkėmis, kurie nepateko į šias kategorijas. Todėl nedžiugina faktas, kad muziejai, eidami paprastumo ir rentabilumo keliu, vėl grįžta prie garsių menininkų kulto.

 

„Le Monde“, 2023 m. gruodžio 7 d.

Iš prancūzų kalbos vertė Akvilė Melkūnaitė