Kažin ar dar liko kas nepasakyta apie kuratoriaus Rodolphe’o Rapetti parodą „Laukinės sielos: Baltijos šalių simbolizmas“, kuri iki spalio 11 d. eksponuojama Nacionalinėje dailės galerijoje Vilniuje. Atrodo, visi, kurie norėjo ir galėjo, liaupsino parodą ir dalijosi reportažais dar 2018 m., kuomet pirmą kartą publikai pristatyta Orsay muziejuje, Paryžiuje. Kad ir kaip būtų keista, dabar šalia Neries besiilsinčiai parodai, lietuvių dėmesio stokota...

Prancūzų, lietuvių, latvių bei estų iniciuota ir sudaryta paroda apie simbolizmą Baltijos šalyse padalyta į labiausiai mene vyravusias temas ir, rodos, kitaip būti ir negalėjo, nes eksponuoti meno kūrinius skirstant pagal valstybes tikrai nėra kūrybiškiausia ir įdomiausia strategija. Vis dėlto neapleidžia jausmas, kad ir toks pasirinkimas eksponuoti parodą nebuvo geriausias, mat pačios temos, kurios turėtų veikti kaip pagrindiniai jungiamieji ir kartu kontrastiniai sandai, tiesiog neveikia.

Galbūt dėl to, kad tie sandai – parodos dalys pavadintos „Legendos ir mitai“, „Siela“ ir „Gamta“ – ar, tiksliau, jų (iš pirmo, antro ar net trečio žvilgsnio) paprastumas sukelia tokį pojūtį: mūsų, Baltijos šalių, simbolizmas lieka nematomas arba matomas banaliai. Negi visuose 36 skirtingų menininkų (tiek šiai parodai jų atrinkta) kūriniuose tik tiek ir galima įžvelgti – gamtos, sielos ir folkloro interpretacijas? Ir vis labiau kyla klausimas, kaip šie sandai turėtų sietis su pavadinime figūruojančiu laukinių sielų įvaizdžiu?.. Viena pažįstama tiksliai pasakė: „Šioje parodoje nėra provokacijos. Tai tiesiog tauri emocija. Taip, galbūt ji saugi ir balansuoja ant saldumo ribos – bet gal pats simbolizmas visad balansuoja ant jos? Tiesa, nesu simbolizmo ekspertė, bet man jo parodoje pasirodė maža – regis, turėtų būti parodytas visas spektras, kas su simbolizmu nuveikta, kaip jis buvo interpretuojamas, bet daug portretų ir peizažų: tai kur tie simboliai?..“

Geras klausimas: kur tie simboliai ir kokie jie buvo? Atsakyti bando parodą lydintys tekstai, o verta išskirti du: įžanginį kuratoriaus R. Rapetti straipsnį „Terra incognita“, kuris išspausdintas pačiame parodos kataloge, ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktoriaus Osvaldo Daugelio straipsnį „Skirtingi lietuviai Vilniuje istorijos akivaizdoje“, pridėtą prie katalogo. Pastarasis džiugina profesionalumu ir tuo, kaip O. Daugelis (amžiną atilsį, deja, nespėjęs pamatyti parodos gyvai Lietuvoje) apžvelgdamas XIX a. pab.–XX a. pr. Vilniaus gyvenimo aspektus (istorinius, politinius, socialinius ir kultūrinius) bei veiksnius, juos supina į bendrą kūrinį, lyg tekstilės darbą, taip leisdamas suvokti to laikotarpio zeitgeistą ir atsakyti, kodėl tų simbolių taip mažai, kodėl meno procesai vėlavo ir kur pakastas šuo, kad simbolizmas mūsuose toks nevienalytis. Ir apskritai katalogą verta liaupsinti – jame puikiai sugula parodos rengėjų tekstai, surinkta istorinė medžiaga, paveikslų reprodukcijos ir informacijos blokai pateikti apie kiekvieną menininką atskirai.

Ko gero, viena geriausių parodos dalių įvardyčiau istorinę laiko juostą. Ji sujungia Lietuvos, Latvijos ir Estijos istorines patirtis ir supina mūsų, Baltijos šalių, kasdienybę į bendrą pynę. Pirmą kartą pamatę juostą (pateikta ant vienos iš galinių parodos sienų, tad nepamatyti neįmanoma) visi schemų ir laiko juostų gerbėjai tikrai apsidžiaugs. Prie jos galima praleisti ketvirtadalį viso laiko, kurį skirsite parodai! Skaitydamas juostą ir dėliodamas, pindamas aprašomus įvykius suvoki, koks didelis atliktas darbas: visų pirma atsirinkti faktus, sudėti į vientisą erdvėlaikio skalę, o antra – atrinkti juos teisingai ir perdengti taip, kad istorinė atmintis ir jos retrospektyva nebūtų pažeista.

 

Janis Rozentalis. „Princesė su beždžione“. Gyčio Norvilo nuotrauka

 

Šią parodą mačiusieji Orsay muziejuje turbūt pamena kūrinių eksponavimo strategiją ir muziejaus pasirinktą koloritinę nuotaiką. Prancūziškos parodos plotai vietomis švietė ryškiai geltonai, lyg baltiškieji rapsų ar javų laukai; tenka pripažinti, tai visą parodą susiejo spalviškai (negi neatkreipėte dėmesio, kiek daug geltonos spalvos buvo parodoje eksponuotuose darbuose?) ir suteikė jai daugiau gyvybės – paveikslai pulsavo, žibėjo ir mirguliavo geltoname fone! O štai mūsų, lietuvių, pasirinkimas – pilki, monochrominių spalvų... antkapiniai paminklai. Nė vienos ryškios detalės, išskyrus parodos plakatą, iš kurio tiesiai į akis žvelgia latvio Johanno Walterio „Valstietė“ (darbas toks geras, kad norisi įsigyti reprodukciją ir rytais pabusti su tuo valstietės žvilgsniu ir laukais!) arba... auksinis kambarys, skirtas pristatyti Ferdinando Ruščico kūrybai. Bet, deja, tai nebuvo „Laukinių sielų: Baltijos šalių simbolizmas“ parodos dalis, tad jos neaptarsiu. Vis dėlto tenka pripažinti: Algė Andriulytė ir Eglė Mikalajūnė, adaptavusios parodą Nacionalinei dailės galerijai, savo darbą atliko puikiai, o architektė Ieva Cicėnaitė šiai parodai sugebėjo leisti tapti paroda, o ne labirintiniu reginiu. Nuosaiki, paprasta ir į save pernelyg dėmesio neatkreipianti architektūra leidžia susitelkti į kūrinius, o ne jų eksponavimą. Tačiau lieku prie minties, kad ekspozicijos spalvas buvo galima pagyvinti...

Taip pat verta atsižvelgti į tai, kad parodos atidarymo laiką Vilniuje pakoregavo ir karantinai, epidemijos bei kitos koronos su kovidais. Bet kokią parodą atidaryti vidurvasarį (t. y. liepos 25 d.) sostinėje reikalauja milžiniško pasitikėjimo savimi. Savaime suprantama, paroda sulaukė nemažo žiniasklaidos dėmesio, bet kvestionuotina, ar galėjo įvykti kitaip – paroda apie Baltijos šalis, surengta ir sudaryta 4 šalių pagrindinių muziejų, mininti istorinę laisvės datą, keliauja per šalis – parodykit bent vieną portalą, kuris apie tai nerašytų... Vienas įdomesnių veiksnių, kalbant apie parodą, galėtų būti lankomumas, kuris vis dėlto atrodo gerokai per mažas – nesvarbu, kada ten nueisi – žmonių beveik nėra... Visi bijo eiti į muziejus ir nenori dėvėti kaukių? Vasarinės parodos pasekmė? Atsakyti į tai, ko gero, ir pačiam muziejui yra sunku, tačiau norisi tikėti, kad kitą kartą, kai M. K. Čiurlionio „Karalių pasaka“, „Rex“ ar štai Janio Rozentalio „Princesė su beždžione“ bei Peterio Krastinio „Italė“ vėl užklys į Vilnių, visi užsivilksime išeiginį rūbą ir eisime ten, kur mūsų proseneliai ir seneliai būtų ašarą braukę ir su meile kalbėję apie sielų, draskomų laukinių jausmų, pasaulį.

 

Fotoreportažas iš parodos ČIA