Meninės tekstilės srityje kuriantys menininkai (tiksliau, menininkės, nes Lietuvoje tekstilė – vis dar „moteriška" meno sritis) – vieni aktyviausių, lyginant su kitų sričių kolegomis. Žiūrovai ir patys autoriai neturi ramybės: vieni kasmet turi progą susipažinti su naujausiomis tekstilės tendencijomis, kiti – patys kurti, nori to ar ne, nes tarptautinės tekstilės miniatiūrų bienalės LDS galerijoje „Arka" rengiamos pramaišiui su Lietuvos tekstilės meno bienalėmis, taigi išeina kasmet. Vienais metais viena, kitais – kita. Ir pabandyk nedalyvauti. Šiais metais – Lietuvos tekstilės meno bienalės eilė. Bienalės, kuri rengiama jau dešimtus metus ir yra šeštoji. Paroda teminė, tačiau, kaip ir jos pirmtakės, paliekanti labai daug erdvės dalyvių fantazijai ir pačioms įvairiausioms traktuotėms. Tekstilininkai nelinkę be reikalo apsiriboti ir spraustis į rėmus ten, kur tai nėra būtina. Jau užtenka to, kad tradicinės audimo technikos ir taip neleidžia pernelyg šokinėti į šonus, improvizuotai ar keisti kūrinį, jei kas nors nepavyko. Gobelenas tau ne koks paveikslas, nepatiko – uždažei ir pradėjai iš naujo. Staklių parametrai, audimo rėmas ir žinojimas, kad jei kas nors ne taip – reikės viską ardyti ar atraišioti, savaime disciplinuoja. Taip ir su temomis: dažniausiai – laisvė galvoti ir rinktis.

Šįkart tema susiveda į iksą. Ir tai nereiškia, kad bienalė dešimtoji (apdairiai jau paminėjau anksčiau, kad šešta. Šešta – skaityti primygtina intonacija), tačiau su romėnišku dešimtu­ku ji siejasi, nes nenuilstančios organizatorės Eglė Ganda Bogdanienė ir Žydrutė Ridulytė bienales rengia jau dešimtį metų. „Tekstilė X" siūlo pažiūrėti, kokia ši meno šaka yra Lietuvoje dabar. Kitaip tariant, žvilgtelėti, kas slypi už ikso; siūlo išspręsti tekstilinę lygtį, o tai padaryti galima pačiais įvairiausiais būdais. Visų pirma akivaizdu, kad jau visiškai nebereikia kartoti nusibodusios murmelės: „tekstilė nebepasiduoda skirstymui į vaizduojamąją ir taikomąją dailę ir nebepriskiriama taikomosios dailės sričiai". Akivaizdu, kad nebepasiduoda, ir jau seniai. Tekstilė dabar – viskas, kas bent kokiu nors būdu siejama su siūlais / pluoštu / audiniu. O tai gali būti išties bet kas. Siuvinėjimas mašina ant akrilu užtapytos drobės, kaip Ingos Žvaginytės „Probrėgšmais", rūbai iš švitrinio popieriaus, kurį kaip atrastą medžiagą labai sėkmingai eksploatuoja Renata Vinckevičiūtė, lazeriu sukarpytos juostelėmis ir vėl į vieną susiūtos Jelenos Škulienės skarelės, efemeriškas autoportretas iš žiedeliais susuktų autorės Renatos Laurinavičiūtės plaukų, didžiulė Ingos Betužos-Bertužos servetėlė, nunerta iš videojuostų, vielinis Andriaus Ermino tinklas, nutįsęs nuo sudvejintų pakabų, Jūratės Kazakevičiūtės „Magnolija" – moters figūrėlė iš sintepono, išnyranti iš žiedlapių, rūstūs, minimalistiniai ir paveikūs Virginijos Kirvelienės atspaudai nuo metalo, net performansas, po kurio ant baltos paklodės lieka raudoni basų kojų pėdsakai, nežinančiam atrodantys kaip kraujo dėmės (kas, be abejo, savaime labai asociatyvu), o žinančiam – gal kaip rytietiškos kaligrafijos pratybos (Dovilė Karvelytė „Mano. Aš"). Čia galima būtų pacituoti kolegę Moniką Krikštopaitytę, kaip visada taikliai pastebinčią: „tekstilės fiziškumas kitoks – kažkoks mantrinis, bet ne autistiškas. Man labiau panašus į kovos menus: daug atsispaudimų dėl vieno tobulo smūgio, kurį mato ir gali įvertinti tik bendruomenė." Tobulas smūgis buvo, buvom ir matėm atidarymo metu drauge su visa bendruomene. Smūgis į tuštumą, kas ir simboliška, ir konceptualu tuo pat metu. Bet drauge –­ vėl grįžtu prie Monikos Krikštopaitytės pastebėjimo – tekstilė buvo ir tebėra, pavyzdžiui, gobelenai ir kilimai. Ramintos Beržanskytės, išsiaudusios namuose, Žemaitijoj, likusį sodą iš siūlų, nudažytų sodo augalų dažais, Eglės Gandos Bogdanienės taftinginis kilimas, atkartojantis fotografijoje užfiksuotą jos akciją „Teks(x)tile parduoti", Rūtos Būtėnaitės kilimas, storas ir rudas, kaip porėto šokolado plyta, VDA IV kurso tekstilės bakalaurių tapiserijos „Atvirai", tiesiogine prasme apnuoginančios kūrėjų kūnus, lietuvių tekstilės grando Felikso Jakubausko gobelenas „Riksmai ir šnabždesiai", lyriškos, keistai ramios Laimos Oržekauskienės paklodės – ir plokšti Jurgos Šarapovos „stalai" su mažučiais žmogeliais. Niekur nedingo tekstilės taktiliškumas ir jos fizinis buvimas. Kaip kažkada sakė Eglė Bogdanienė: „norėdamas būti tekstilininku, privalai labai mylėti... siūlus." Taigi tekstilei būtinas materialumas, tas noras austi, rišti, siuvinėti tebėra, ir tai, ko gero, vienas didžiausių privalumų. Tas sugebėjimas mėgautis fiziniu medžiagos buvimu, sugebėjimu saugoti tradiciją ir mokėjimas tai vertinti, neuždarant į „atgyvenų" aptvarą. Mokėjimas suderinti tarpusavyje jaunų, ką tik studijas baigusių kūrėjų eksperimentus ir kartais bravūrą bei pagarba daugelį metų kuriantiems tradiciniais būdais. Lietuvių tekstilėje visiems užtenka vietos, ir tai yra be galo žavu. Ir vertinga. Nes visa tai savaime sufleruoja lygties sprendimą: iksą tereikia kryptelti taip, kad jis virstų pliusu. Lietuviška tekstilė šiandien – su pliuso ženklu.