Giedriaus Jonaičio parodos jau kone dešimt metų – garantuotas nuostabos šaltinis žiūrovui, nes čia nepaisoma žanro grynumo, kilnumo kanonų, o dauguma eksponatų – akivaizdžiai ekstravagantiški, provokacinio pobūdžio. Jonaičio objektas konstruojamas pasitelkus ne tik ready made principus, gana įprastus panašiuose kitų menininkų kūriniuose, bet ir tokius „ekskliuzyvinius" elementus, kaip sunaikintos lietuviškų litų kupiūros, sukimštos į dešras, gyvūnų iškamšos, atsiradusios tarsi nusiaubus taksidermisto dirbtuvę ir chaotiškai- frankenšteiniškai sujungus įvairias organines ir neorganines detales... Menininkas pasitelkia ir specializuotas užatlančio gotikinės, vampyrinės bei anatominės produkcijos parduotuvėles, kur elementų savo objektams bei instaliacijoms nebandytų (daugiau panašių atvejų tikrai nežinome) ieškoti nė vienas Lietuvos menininkas.
Kiekviena Giedriaus Jonaičio paro­da –­  vis nauja provokacija. Tad artėjant šiai, jubiliejinei, aptarinėjome, kokia gi vizija šįkart bus įgyvendinta. Ruošiantis paro­dai, buvo nutarta, kad pirmojo galerijos „Akademija" aukšto salėje bus eksponuojami per beveik tris dešimtmečius sukurti G. Jonaičio estampai, iliustracijos, t. y. gana „rimti" kūriniai. O antrajame –­ „visokios nesąmonės". Ir, be abejo, po visą parodos ekspoziciją „išmėtytos" kovinės-edukacinės videopro­jekcijos. Iš visos šitos improvizuotos vizijos-koncepcijos galų gale išėjo akivaizdus mashup'as –­ tą skelbia ir parodos pavadinimas... Kaip žinia, mashup'as –­ internetinėje erdvėje ir klubuose klaidžiojantis terminas, matyt, „sulipęs" iš dviejų anglosaksiškų žodžių: mix up ir mash up. Lietuviškai tai reikštų viską sutrinti ir sumaišyti, kad gautume eklektišką, koncentruotą žodžių, vaizdų arba muzikos substanciją.
Ernestas Parulskis parodos anotacijoje užsimena ir apie literatūrinį šio hipersintetinio žanro ar žanro simuliacijos diskursą, primena Settho Grahame-Smitho romaną „Puikybė, prietarai ir zombiai", kuriame sumaišo Jane Austin klasikinio romano ir vampyrinių sagų ingredientus. Klasikinės raiškos, precizikos ir virtuozikos tikrai netrūksta menininko estampų retrospektyvos ekspozicijoje, o vampyrologijos ar vampyromanijos sričiai tikrai garbingai atstovauja ne vienas psichodelinis Giedriaus objektas...
Gaivališkas materialių ir vaizduotės sukurtų vizualinių vaizdinių maišymas konstravimas ir dekonstrukcija – tai Giedriaus Jonaičio išskirtinumo lietuviškame kontekste ženklas. Nieko nuostabaus, kad menininkas paskutinį dešimtmetį eksploatuoja multikultūrišką, somnambulišką, lengvai transišką, haliuciogenišką objektų kūrimo „išardyk ir surink kitokį daiktą" metodiką. Atrodytų, iš pirmo žvilgsnio visai nepanašiuose  Jonaičio estampuose – sausos adatos technika sukurtuose kūriniuose, litografijose ar piešiniuose –­ akivaizdus išsiblaškiusio, transo apimto demiurgo braižas, kur tarsi iš sprogusios visatos elementų, istorinių personažų bei klampių naktinių košmarų veikėjų kuriamas, po detalytę konstruojamas vizualinis pasakojimas, kartais įgaunantis panoraminį bei epinį skambesį, visada turi beveik literatūrinę fabulą. Joje, žvelgiant į „Beprotiško amžiaus" (1988) ciklą, „Autoportretą su vilku" (1985), „Vytautą" (1987), „Prūsų kronikas" (1987), „Pergalę", „Spaudos draudimą" (1987), „Apokalipsę" (1995) ir čia plėtojamas istorijas, intrigas, akivaizdu, kad iš gausybės ikonografinių elementų bei detalių (jos pasižymi kokybišku anatominiu natūralizmu) čia tveriamos kiek karščiuojančios sąmonės bei pasąmonės mashup'o tirados –­­ įtraukiančios ir provokuojančios...
Tiek didelio formato darbuose, tiek mažesniuose cikluose ir kamerinėse G. Jonaičio miniatiūrose stebina ne tik vaizdinių bei kūnų transformacijos („Mėnulio Venera", 1990; „Katė", 2000; „Gulinti", 1992), bet ir nepriekaištingas, tiesiog mikroskopo reikalaujantis technikos įvaldymas, graveriškas perfekcionizmas, kai tiesiog bandydamas suvokti, kaip tai padaryta, supranti, kokia beveik mikroniška yra Giedriaus Jonaičio rankų meistrystė...
Kalbant apie „nerimtąją" parodos dalį, negaliu nepriminti jau ne kartą po paro­dų sales ir meno muges „gastroliavusių" objektų: „Palikite mane ramybėje" (2008) ir „Žvaigždžių barsukas" (2008). Tai garsiosios barsuko ir hibridinio „meškėno" ar usūrinio šuns iškamšos, viena tarsi ant stiklinių, iliuminuotų koturnų besistiebianti į žvaigždes ar atvirą kosmosą (beje, ar tik Giedrius Jonaitis čia nesišaipo iš Davido Bowie'o „Žvaigždžių berniuko"?), o kita, kiek piktokam nemažai išgėrusio (pagal rankinės turinį) stovyla, kuriai, jeigu ne išsikrovusios baterijos, ant galvos galėtų suktis vėsinantis propeleris... Žurnalistams, neseniai dirbtinai sukėlus pasipiktinimo ažiotažą, Giedrius buvo piktai klausinėjamas, kodėl tyčiojasi iš gyvūnėlių, tiksliau – iš jų iškamšų. Juk tai žiauru, neetiška, neekologiška... Kvailystės – ką negalima iš iškamšų meistro nusipirkti barsuko ar voverės iškamšos ir iš jų sumeistrauti meninį objektą? Manau, nieko baisaus... Mano namuose ant vienos spintos ilgus metus dulkėjo dvi ančių iškamšos, o ir dabar sodybos verandoje patiestas šerno kailis. Galima konstatuoti, kad žvėrelių globėjai lengvai išėję iš proto, tiks­liau – kvaištelėję. Juk tai ne plastikuoti žmonių kūnai, vežiojami po visą pasaulį, tad kodėl negalima ir Giedriui Jonaičiui kiek beprotiškai paeksperimentuoti?
Į galerijos „Akademija" antrojo aukšto „mišrainę" pateko ir peizažai, atlikti aliejinės pastelės technika. Nemažą dalį jų matėme prieš keletą metų surengtoje Jonaičio parodoje. Puikios tos turistinės pastelės. Nors nepretenduoja į  iškilių meno objektų plejadą, bet išlavinta piešėjo ranka susitvarko su peizažinės tapybos dėsniais, spalvomis, kompozicijos taisyklėmis. O mashup'o kontekste šie peizažai, nuteikia, žinoma, ironiškai...
Giedrius Jonaitis man dažnai primena renesanso laikų menininką: graverį, tapytoją, mechanizmų išradėją, kartais lėbautoją, kartais įvairių būties klausimų kamuojamą gatvės filosofą, tarsi laiko mašina teleportuotą į dabartį. Tas „renesansinis" menininkas, be abejo, labai domisi naujausiomis technologijomis, niekada nesiskiria su smart phone, vis kažką filmuoja, fotografuoja, „miksuoja" savo kompiuteryje, pasitelkdamas animaciją išmanančius pagalbininkus... Ir šioje parodoje galėjome išvysti naujausius Giedriaus videoanimacijos kūrinius –­­ gaivališkai, spontaniškai prieš pat paro­dą atsiradusius filmukus, kuriems galima drąsiai lipdyti kovinio žanro parodijų arba edukacinių filmukų etiketes.  Štai „Kalbantis kūrinys" (2013) – autoironijos kupina animuota dešimties litų kupiūra (gal dar kas nežino, kad Giedrius Jonaitis yra dešimties, dvidešimties, penkių šimtų litų kupiūrų autorius), kurios herojų lūpomis, vienam iš jų palaipsniui transformuojantis į Giedrių, kovinių lėktuvų, t. y. naikintuvų apsuptyje, naiviu tonu analizuojamos kupiūros kompozicinės raiškos ypatybės.
„Vytis nugalėtojas" (2013) – gražuolis Vytis (fragmentas, paimtas iš G. Jonaičio gero bičiulio M. P. Vilučio estampo „Vytis") kaunasi su iki dantų militarizuotais kosminiais monstrais – ne tik kalaviju, bet ir sunkiąja artilerija, išsitraukia net legendinę bazuką, visa tai vyksta apokaliptiškai nuspalvinto megapolio (panašiausia į New York) fone... O „Naikintojas" (2013) –­­ autobiografinis etiudas, kur tarsi amoko apimtas, kūrėjas ne kuria, o naikina seną įrangą, patirdamas begalinį malonumą – jo akys žėri baugiu vampyrišku naikintojo džiaugsmu.
Taigi, toks įvairus, spalvingas, neramus, rimtas, juokingas Giedriaus Jonaičio kūrinių koktelis, arba – mashup'as.