Lietuvos keramikos vystymasis sunkiai įsivaizduojamas be „Harmonijos“ simpoziumų. Čia susitinka skirtingų kartų menininkai, išbandomos naujos idėjos, įtvirtinami ankstesni atradimai. Tai kasmetė keramikos panorama – nesivaikanti efektų, tačiau tiksliai atspindinti dabarties pulsą.
Vienas simpoziumo leitmotyvų – laiko skaičiavimas. Keramiką įprasta sieti su praeitimi, archeologija, senovės civilizacijomis. Bet ne mažiau svarbus ir futuristinis keramikos matmuo. Jei šukės, urnos, šumerų molio lentelės yra prabėgusio laiko saugyklos, tai veikiausiai galima projektuoti ir keramines būsimojo laiko talpyklas?
Šiemetė simpoziumo tema kvietė eksperimentuoti įvaizdinant ateities archeologiją. Keramikai rado daugybę būdų, kaip dabartyje kristalizuoti praeitį ir numanomą ateitį. Tai ir šiandienos įrašai, ir visiškai naujos, neregėtos formos, ir praeities aktualizavimas. Dažniausiai ieškota talpios metaforos arba siekta konceptualizuoti funkcionalias formas.
Metaforiškoji, simboliškai apibendrinanti kūrinių grupė žadina vaizduotę. Čia susilieja gamtos ir kultūros formos, kaip Laimos Brazienės darbe „Minčių antika“. Autorei jūros nugludinti akmenys priminė antikinių skulptūrų siluetus. Iš kriauklės formos išaugantis veidas personifikuoja laiko patirtį. Filosofinių personifikacijų matome ir daugiau – žmogaus figūra ar jos užuomina sutinkama Aušros Laurinavičienės, Ryto Naruševičiaus, Janinos Džervutės darbuose. Nidoje raku technika sukurtas Ryto Naruševičiaus „Nuliūdęs laivas“ primena pamario krašto luotą – tokius atkasdavo archeologinėse ekspedicijose. Tačiau tai nėra tik materialios kultūros liekana – laive sėdi angelas. Todėl paprastas motyvas vėlių laiveliu perkelia vaizduotę anapusybėn. Aušros Laurinavičienės žmogus labiau primena šiuolaikinę Rodino „Mąstytojo“ interpretaciją – jis apsuptas pavojingų daiktų žiedu.
Ne vienam autoriui svarbi skulptūrinė forma. Tamaros Janovos kriauklė, viduje auginanti gyvybę, primena britų skulptoriaus Henry’o Moore’o mintį apie formą, talpinančią savyje kitą formą. Skulptūrinio indo idėją savo kūryboje nuosekliai plėtoja Ona Kreivytė-Naruševičienė, raku technika sukūrusi kompoziciją „Pokalbis pakrantėje“. Gamtiškas paukščių formas kontrasto būdu paryškina varžtą primenanti raudona detalė. Rimanto Inokaičio „Pamokslininkas“ – tarsi skulptūrinė iš pelenų atgimstančio paukščio fenikso vizija. Jo galva tuo pat metu žvelgia pirmyn ir atgal – jis atsiranda išnykdamas. Agnės Gecevičienės „Baltas arklys“ – pasakų personažas, primenantis Pegasą arba ironiškai pavaizduotą arklį-vaiduoklį. Jis galėtų būti Jovilės Talmantaitės El-Mansour „Apsunkusių debesėlių“ giminaitis. Mat debesėliai taip pat personifikuoti – stypčioja ant plonų kojelių.
Laimutės Matijošaitytės-Martinkienės „Trilobito sugrįžimas“ taip pat fantastinė būtybė, primenanti trigalvį slibiną. Tačiau, pasak autorės, tai primityviausio iškastinio nariuotakojo – Trilobito, gyvenusio jūrose nuo ankstyvojo Kambro iki Perno periodo vidurio, transformacija.
Ateities archeologai tikriausiai irgi šifruos dabarties rašmenis. Įdomu, kaip jie perskaitys Onutės Petkevičiūtės šamotinio molio „Plokštę“? Abstraktus dantiraštis privers paplušėti. Ievos Paukštytės „Žinutės“ naudoja grafitį kaip dabarties komunikavimo būdą – menininkė veda paraleles tarp šiuolaikinių ir pirmykščių sienų paišytojų. Vida Juškaitė palieka ne konkrečius įrašus, bet fiksuoja būsenas. Pasak dailininkės, „Prisiminimų prisilietimai“ yra tarsi užrašai „mažoje popieriaus skiautėje, ilgai nešioti vidinėje švarko kišenėje, daugelį kartų paimti ir perskaityti, suglamžyti kaip šiukšlės, vėl pakelti ir įsidėti“.
Algimanto Patamsio „Pelkė“ – tai modernaus ir archajiško pasaulio modelio lydinys. Žemę primenantis pusrutulis – ir apvalus, ir plokščias, o besistiebiantys „dangoraižiai“ apvertus gali tapti požeminėmis iškasenomis. Vidinė pasaulio sandara rūpi ir Editai Jakubonytei. Jos „Egzo skeletas“ primena futuristinę detalę ir kartu – egzotiško augalo (ar gyvio?) skerspjūvį.
Keramika neatsiejama nuo šiuolaikinių indo interpretacijų. Alvyra Moniuškaitė prisimena archajišką gyvatės motyvą, Audronė Vaškevičiūtė sulydo senųjų kultūrų paprastumą ir modernią formą. Ramintos Polikšienės arbatinis „Buvęs“ savo banguotu siluetu primena Kretos skulptūrėles. Ona Tamoliūnienė akcentuoja indo formavimosi procesą, išryškindama konstruktyvųjį keramikos pradą. Lolita Malinauskienė taip pat pina indą iš atskirų juostų, tik jai įkvėpimas kyla ne iš architektūros, o iš augalų pasaulio. „Tėkmė“ atspindi tapsmo ir keitimosi laike idėjas. Įdomus Evelinos Junčienės sumanymas sujungti keramiką ir siūlus, kietą ir minkštą formą. Jos megztas svogūnėlis iš tiesų „auga“. Augimo tema svarbi ir Vitai Tracevičienei.
Ateities archeologija gali būti ir šiuolaikinė praeities kultūrų interpretacija. Dainius Strazdas sugalvojo stilizuoti vėlyvojo renesanso krosnį. Kartu su Elena Aleksejeva ir Laura Sodeikaite jis laisvai interpretavo 2006–2009 m. Malūnų gatvėje archeologų rastą medžiagą. Pasak D. Strazdo, jie stengėsi išlaikyti renesanso ir baroko stilistiką, rekonstruoti to meto krosnims būdingus tūrius ir proporcijas. Nors krosnis funkcionali, šios parodos kontekste ji veikia kaip savita laiko mašina, sujungianti praeitį ir ateitį.