Astijus Krauleidis-Vermontas. Kaip aš ieškojau mamutų

Mamutą tikrai esame matę biologijos vadovėliuose, o gal net ir muziejuose. Sunku būtų neatkreipti dėmesio į 2,5–3,5 m aukščio, apaugusį ilgais tankiais gaurais ir iki 7 tonų sveriantį žinduolį. Štai išgirdęs, kad V Kauno tarptautinė grafikos bienalė – susieta su, rodos, dėl klimato kaitos išnykusiais milžinais, suskubau jų pėdsakų ieškoti bienalės parodoje „Mamutų grafika“ Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje (veiks iki birželio 4 d.).

V Kauno tarptautinės grafikos bienalės pavadinimas „Mamutų grafika“ pasirodė kiek ironiškas, šios savijautos nesušvelnino nė Umberto Eco atviro kūrinio teorija. Parodoje dalyvauja ne tik vyresniosios, bet ir vienas kitas jaunosios kartos grafikas, o tai šiek tiek glumino kalbant apie mamutus. Ar tikrai paroda yra homage tradicinėms grafikos technikoms (linoraižiniui, ofortui, mecotintai, akvatintai bei litografijai) – ir jų autoriams? O gal norima pasakyti, kad tradicinės grafikos dienos suskaičiuotos? 

Gana nuosekliai sustyguota bienalės ekspozicija šiemet – kiek kuklesnė dėl dalyvių skaičiaus ir be specialių renginių, nuvilnijančių per visą Lietuvą, be šventiškumo. Vis dėlto akys džiaugėsi matydamos didžiuosius meno mamutus, kurie puikiai išmano grafiką ir yra sukūrę autorines technikas. Taip ir norisi ekspozicijoje skrosti tarsi grafikos linoleumu tarp skirtingų šalių – Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos, Estijos, Latvijos, Suomijos – autorių darbų. Jų dialogas mezgamas per tradicinių grafikos technikų įvairovę, tai kuria vieną nuoseklų pasakojimą, dedikuotą kiekvieno savaip mylimai Grafikai. 

 

Edmundas Saladžius. Iš ciklo „Hydra orientalis“. Audriaus Kapčiaus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) nuotrauka

Edmundas Saladžius. Iš ciklo „Hydra orientalis“. Audriaus Kapčiaus (Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus) nuotrauka

 

Menininkai parodoje „Mamutų grafika“ reflektuoja visuomenei aktualias temas, nebijo eksperimentuoti, bet išlieka ištikimi tradicijoms ir sau. Nors bienalė nebuvo apribota tam tikra tema, vis dėlto buvo galima pamatyti kiekvieno autoriaus meno sampratą reprezentuojančių grafikos darbų. Paroda stebino įvairove: nuo klasikinių technikų iki skaitmeninės spaudos ir temų – karas Ukrainoje, visuomenės susipriešinimas, gamtosauga, visuomenės kritika, subtili erotika. Atrodo, Kauno tarptautinė grafikos bienalė turėtų būti ne tik mūsų Lietuvos grafikos atspindys, bet ir puikus būdas įsivertinti platesniame kontekste. O ar visada (į)vertiname savo grafikos mamutus, ypač kai eskaluojame, jog norime išsaugoti grafikos tradicijas, tačiau ryškių pastangų nematyti?

Mamutų mamutas. Menotyrininkai neleis sumeluoti, kad vienas didžiausių Kauno ir Lietuvos grafikos menininkų – Edmundas Saladžius. Drąsiai jį pavadinčiau mamutų mamutu ir, tikiu, autorius nė kiek neįsižeistų. E. Saladžiaus kūryboje itin reikšmingą vietą užima Ezopo kalba, ji neretai glumina, priverčia įtempti protą. Bienalėje eksponuojamame cik­le „Hydra orientalis“ (kartono raižiniai, 2023) pamatysime gana minimalistinius – nespalvotus – darbus, išsiskiriančius tik E. Saladžiui būdinga estetika, tarsi sukeliančia film noir nuotaiką. O ji – įtraukianti ir tiršta, kaip ir grafikos spausdinimo dažai. Iš pirmo žvilgsnio E. Saladžiaus grafikos pasaulis – minimalistinis, bet jis itin intelektualus ir intertekstualus. Kartono raižinių ciklas „Hydra orientalis“ ne tik išsiskiria iš bienalės minimalistiniu koloritu, bet ir fantasmagorinėmis figūromis, kurių ekspresija nuvilnija per 3 ciklo darbus. E. Saladžius, kaip ir anksčiau, neleidžia žiūrovui iki galo perprasti savo kūrybos – jo protas lieka įtemptas ilgam.

Mamutė tarp spalvų ir žaismės. Bienalę spalvomis sprogdina grafikė Aistė Ramūnaitė. Ne veltui ji – spalvotos lietuvių grafikos pradininkė Lietuvoje. A. Ramūnaitei tikrai netrūksta žaismės ir savotiško vėjavaikiškumo, bet stojusi prie spausdinimo staklių grafikė pasineria į gilų kūrybinį procesą, kuriame darbai varijuoja nuo šiandienių realijų iki fantazijos bei kaukų. Visa tai pamatyti galima ir bienalėje, kurioje A. Ramūnaitė pristato linoraižinius, klasikinę redukcijos techniką. Čia stipri kompozicija, o įvaizdžiai-simboliai tarsi sušvelnina ryškų koloritą. Gana tapybiškuose A. Ramūnaitės grafikos darbuose nevengiama nūdienos realijų aktualizavimo (kraujuojantis paukštis darbe „Karo nuotaikos Veidas“ (2022) – tai intertekstas į rusų politiką, kurio šiandien nevalia minėti), žaismingo optimizmo („Bayraktar, arba Dronas-Drakonas“, 2022) ar nuorodų į lietuvių tautosaką bei jos transformacijas („Joninių naktis“, 2022). Atrodytų, grafikė pasirinko bienalėje pristatyti temiškai gana skirtingus darbus, bet vizualiai juos galime perskaityti kaip vientisą pasakojimą, t. y. kaip homage spalvotajai grafikai.

Žodžių ir vaizdų kišenėje neieškantis mamutas. Estas Toomas Kuusingas bienalėje pristato nespalvotus linoraižinius. Jo kūryba – gausi detalių, vaizduojančių ištisą, neaprėpiamą pasaulį – nuo naivių pokštų iki ryškaus grotesko, nuo ironijos iki visuomenės kritikos. T. Kuusingo grafika ne tik sarkastiška, joje esti apokaliptinių nuojautų, siurrealių nuotaikų. Šiuo atveju ironijos kaukė padeda žiūrovui su šypsena atpažinti grafiko požiūrį. Darbuose humoristiškai perteikiamos žmogaus naivios, kasdienės ir buitinės situacijos – tarsi visuomenės veidrodis. Pavyzdžiui, linoraižinys „Svarbūs žmonės tiria musių išmatas“ (2018): jeigu ne pavadinimas ar darbe pažymėtas žodis „excrementis“, pagalvotume, kad vaizduojama kokia nors akademinė aplinka, įmonės posėdis. 

 

 

Aistė Ramūnaitė. „Karo nuotaikos Veidas“

Aistė Ramūnaitė. „Karo nuotaikos Veidas“ 

 

Jaunoji mamutė. Subtilumu išsiskiria ir jaunosios kartos estė Gudrun Koppel. Grafikės darbai – litografija – išsiskiria minimalistine raiška. Žiūrovas neapkraunamas sudėtingais vizualiaisiais siužetais, painiais naratyvais. G. Koppel grafika krypstą į konceptualumą, jai svarbus litografijos poetiškumas ir naratyvumas. 4 skirtingas autorės 2020-ųjų litografijas („7 gyvatės, valgančios savo uodegą, – uroboros“, „Žurnalo dalis“, „Išblukęs, nes šviesa keičiasi ir diena virsta naktimi (ir atvirkščiai)“, „Atsargos“) būtų galima skaityti kaip vieną konceptualų, laike besikartojantį pasakojimą, tarsi narpliojant mitines gyvates, ryjančias viena kitą (nuoroda į uroborus, simbolizuojančius amžiną atsinaujinimą ir atgimimą). Per minimalistinę raišką G. Koppel, rodos, reflektuoja žiūrovo atpažįstamus mitus, žmogų ir daiktiškumą. Grafikės stiprybė – gebėjimas su jai būdingu stiliumi pasitelkti litografiją tariamai paprastiems dalykams kūrybiškai ir įdomiai atskleisti.

Apie gamtą kalbanti mamutė. Savitumo netrūksta vokietei Christinai Sauer. Bienalėje eksponuojami jos darbai išsiskiria poetiškumu ir skirtingais dydžiais (didesni darbai bei miniatiūros). Grafikė per medžio raižinius ir mišrią techniką perteikia gamtos grožį ir subtilumą, atkreipia dėmesį į socialiai atsakingas temas, t. y. gamtosaugą. Mišrios technikos miniatiūrose „Medžių kirtimas XLVIII“ (2023) C. Sauer tarsi užfiksuoja iškirstus medžius arba atkreipia dėmesį į visuotinę problemą – masinį miškų naikinimą. Grafikei svarbu ne tik pačiai pajausti gamtos pulsą, bet ir parodyti gamtos įvairiapusiškumą, kurį žiūrovas galėtų pats patirti savo juslėmis. C. Sauer grafika tarsi vasarą žaviai raibuliuojanti laukinė pieva, kurioje dera žmogus ir gamta. 

Taigi mamutų paieška pasirodė gana sėkminga. Visai neseniai ir pačiam teko garbė apsilankyti grafikos dirbtuvėse ir į rankas paimti mažą linoleumo gabalėlį, kurį vėliau namuose išraižyti užtruko ilgai. Pirmųjų grafikos darbų spausdinimas prie staklių buvo neįkainojamas, o meilė grafikai dar labiau padidėjo. O grafikai meilę darbui jaučia nuolat, tikėdami, kad nei linoraižinys, nei ofortas, nei litografija neišnyks, nepaisant to, kad grafikai – kaip tie XXI a. mamutai, jie tvirtai žengia į ateitį, keisdami šiandienį meno horizontą. 

 

 

 

Astijus Krauleidis-Vermontas – komunikacijos specialistas, kolekcio­nuojantis vaizdus ir apie juos rašantis.