Neseniai išleistą scenografės, fotografės Aleksandros Jacovskytės albumą „Vilniaus veidai+. 1990–2023“ sudaro žymių ir mažiau žymių menininkės aplinkos žmonių portretai. Juos knygos sudarytoja, A. Jacovskytės duktė Marija Jure, skirsto į šešias kategorijas: svečiai, mieste, kitų namuose, dirbtuvėse, vernisažai, už Vilniaus. Įvadinių tekstų autorės – menotyrininkė Giedrė Jankevičiūtė, pati menininkė ir M. Jure. Tai antrasis A. Jacovskytės fotografijų rinkinys, savotiška 2013 m. pasirodžiusio „Vilniaus veidai. 1964–1993“ tąsa.

 

  

 

Žiūrint į abiejų knygų viršelius atrodo, kad matome tą pačią mergaitę ar moterį skirtingais jos gyvenimo tarpsniais. Fizinis atvaizdų panašumas ir pasirinkta kadruotė akimirką apgauna žiūrovą, sukelia tiesiogiško tęstinumo iliuziją. Tačiau ši iliuzija klaidinga, nes pirmojo albumo viršelyje įamžinta Irina Bacevič (1965), antrojo – grafikos dizainerė Laura Varžgalytė (2017). Tai viena iš priežasčių, kodėl kyla noras kalbėti apie „Vilniaus veidai+“ kaip apie natūralų pirmojo rinkinio tęsinį. Kartu jie sudaro vientisą menininkės fotografinės kūrybos bloką, o mes turime galimybę matyti, kaip bėgant metams kartu su politinėmis ir sociokultūrinėmis aplinkybėmis kinta ir menininkės žvilgsnis.

Keičiasi ir patys fotografijų žmonės, ir juos supančios nuotaikos ar aplinkos, nors kai kurie darbų veikėjai – tarkime, Adasa (Ada) Skliutauskaitė, Vytenis Pauliukaitis ar menininkės brolis Adomas Jacovskis – yra tie patys. Juos ir už jų esantį foną (tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme) natūraliai judina laikas. Bohema jau irgi kitokia, cigarečių tarp pirštų gerokai mažėja. Fatalizmo nuotaiką, dramą, įsispaudusias tamsiai dažytose Elvijos Kristapavičiūtės (1982) akyse ir dar tamsesniuose jų šešėliuose, pakeičia ramybė, aiškumas. Net žmonių išraiškose daugiau ramumos, džiaugsmo. Pozuodami prieš kamerą jie šypsosi, atrodo labiau atsipalaidavę. Ir Vilnius kitoks. Tarsi nebe toks aptrupėjęs, tvarkingesnis, o gal fragmentiškesnis? Nuotraukoje, kurioje kombinezonu vilkintis aktorius Jeremy Ironsas stovi prie menininkų Eglės ir Romo Kvintų namų Tilto gatvės kieme (2005), vaizdas išvis kažkoks netikroviškas, ne vilnietiškas. Labiau primena idiliškas JAV priemiesčių kaimynystes, o pats aktorius – lyg iš ateities atvykęs veiksmo herojus, tuojau spręsiantis niekuomet nesibaigiančias problemas.

Atėjus nepriklausomybei galimybių daugėja, geografinės ribos plečiasi, ir A. Jacovskytė, už buvusio komunistinio bloko ribų lankiusis tik Lenkijoje ir Čekijoje, ima daugiau keliauti. „Vilniaus albume+“ jau matomi Paryžius, Tel Avivas, Roma, Berlynas ir daug kitų miestų. Vilnius kalba nebe vien apie save patį, jo gyventojai – nebe vien apie save pačius. Bet namai Montvilos kolonijoje išlieka, taigi visada galima sugrįžti (iš ten albumo egzempliorių paimu ir aš – kaip gražiai apsisuka ratas!), o prireikus ir neštis miestą su savimi. Erdvė išsitempia, judėjimo trajektorijos irgi – tai leidžia susitikti, susipažinti su daugybe nepažįstamųjų, o tuomet ir juos užfiksuoti.

Atmintin įstrigo A. Jacovskytės žodžiai iš pokalbio su menotyrininke Agne Narušyte knygoje „Lietuvos menininkės“: „1981 m. scenografas Andrius Žibikas, sutikęs mane gatvėje, pasiūlė sukurti kostiumus. Buvau išgėrusi taurę šampano ir sutikau.“ Iš karto įsivaizduoju menininkę kaip žaismingą, smalsią ir šiek tiek avantiūristišką asmenybę. Kaip kitaip ji būtų sutikusi tiek įvairiausių įdomių asmenybių ir gebėjusi jas dėmesingai, jautriai įamžinti? Portretinė fotografija – pasitikėjimu grįstas menas, ypač tada, kai subjektai puikiai žino, kad yra fiksuojami. Svarbu ir tai, jog jie ne tik natūraliai įsilieja į menininkės namų erdvę, bet ir įsileidžia ją – kartu ir jos objektyvą – į tas, kurios brangios, intymios jiems patiems. Tos erdvės dažnai tokios pačios iškalbingos, kaip ir patys subjektai: Antano Mončio (1990) namuose Paryžiuje su menininku bendrauja rankas sunėrusi išplėstaakė skulptūra, už Semiono (Semo) Finkelšteino (1991) vėpso du mieli katinukai, Kęstutis Grigaliūnas ir Laisvydė Šalčiūtė (2006) Palangos kambario lovoje guli kultūrinių leidinių apsuptyje, architektė Tsila Zak namuose Tel Avive sėdi prie fortepijono, šalia padėta knyga „100 contemporary architects“, o jai už nugaros – ant sienos kabantys paveikslai.

Stebint, kaip laikas keičia menininkės kūrybą, akivaizdus tampa ir formalus pokytis – perėjimas nuo analoginės fotografijos prie skaitmeninės. Analoginei fotografijai būdingą virpėjimą ir triukšmą keičia vaizdo skaidrumas, aiškiai popieriuje įrėžtos linijos. Rodos, prie to pritaikomas net popierius – pirmajame albume jis matinis, antrajame – blizgus, pabrėžiantis skaitmeninei fotografijai būdingą atvaizdo švarą. Būtent dėl atvaizdo „triukšmo“, intymumo ir netikėtumo faktoriaus (šimto to paties žmogaus kadrų su analoginiu fotoaparatu nepadarysi, tad visada yra paklaidos galimybė, o negalėjimas išsyk peržiūrėti nuotraukų suteikia tik abstrakčią galutinio kūrinio viziją) pati labiau simpatizuoju analoginei fotografijai. Tačiau lygiai taip pat gerai suprantu skaitmeninės pranašumą – ji visais atvejais patogesnė, praktiškesnė, lengvesnė. Būtent lengvumas tapo svarbiu tokio posūkio veiksniu A. Jacovskytės atveju – fotografuoti daug maloniau, kai nereikia visąlaik su savimi tampytis sunkaus griozdo. Galiu tik patvirtinti – namuose guli sunkiasvoris, draugės dovanotas „Zenit“, kuris retai išvysta dienos šviesą ir dažniausiai turi garbės paveiksluoti tik į namus užsukančius svečius.

Kita vertus, virpėjimas gali būti sukuriamas ir kitaip – kai kur gal sudreba ranka, kitur sujuda pats fotografuojamasis. Statiškumas sutrikdomas, o vaizdas kartais primena bėgimą naktį per miestą, kai juda ir aplinkui esančių žibintų šviesos, ir virš galvos siūbuojantys medžiai. Lora Guerra (2015) griebiasi už krūtinės, lyg išgirdusi netikėtą naujieną (ar pasakodama jaudinančią istoriją); Griša Bruskinas (2003) tarsi ruošiasi išeiti iš kadro ir palikti jame tik šalimais esančią savo skulptūrą; K. Grigaliūno (2015) susirūpinimas ar susikaupimas vibruoja, rangosi lygiai kaip ir garbanoti plaukai.

A. Jacovskytės sukurtos nuotraukos – svarbių meno, mokslo atstovų iš Lietuvos ir pasaulio portretų archyvas, katalogas, plačiai aprėpiantis ir apibūdinantis kultūros lauką, laikmetį ir jame tvyrančias nuotaikas. Tačiau ne tik. „Vilniaus veidai+“ kartu yra ir intymus rinkinys, žymintis tiek neišvengiamus pokyčius, tiek stabilumą, glūdinčius kasdienybėje, atskleidžiamus per svarbius žmones ir vietas. Tai pačios menininkės autobiografijos dalis – jos pasiektos teritorijos, žemėlapyje išvedžiotos judėjimo kreivės ir išgyventos istorijos.

 

Kviečiame žvilgtelti į fotografijų albumą netilpusius kadrus (spauskite čia).