Virginijus Kinčinaitis. Meno kūrinių prekeivis – altruistas ar grobuonis?

Kodėl pramogaujant „ArtVilnius ’18“ mugės šurmulyje reikėjo prisiminti Paulį Durand’ą-Ruelį (1831–1922)? Jo veikloje slypi šiuolaikinio meno mugių atsiradimo prielaidos, o talentas steigti meno judėjimus, kurti menininkų prekių ženklus, vystyti rinką ir priversti jos dėsnius veikti kūrybiškumo ir meninių inovacijų labui yra nepakartojamas. Meno mugių strategijos tik toliau plėtoja tai, ką XIX a. pabaigoje Paryžiuje sukūrė P. Durand’as-Ruelis, o jo metodika turi dar daug nerealizuotų galimybių.
Žinoma, paradoksų novatoriškojo meno kūrinių prekeivio gyvenime netrūko – skurstančių impresionizmo pradininkų jis buvo vienodai mylimas už altruizmą ir nekenčiamas už ciniškas manipuliacijas. Nenuostabu, juk pats meno pasaulis suręstas iš paradoksų. Svarbiausia, kokią įtaką ši asmenybė padarė modernaus meno istorijai: be fanatiško P. Durand’o-Ruelio atsidavimo naujovėms neįsivaizduojama XIX a. akademizmo mirtis ir rinkos verpetuose užgimusio modernizmo suklestėjimas.
Kartais pravartu prisiminti, kad būtent negailestinga meno rinka, o ne valstybės parama garantuoja drąsiausias avangardines idėjas. P. Durand’as-Ruelis buvo pagrindinis impresionizmo ideologas ir rėmėjas. Šiandien meno kūrinių prekeiviai taip pat žvalgosi meno naujovių, tačiau tai veikiau momentinės pseudonaujovės, kaip ir bet koks sezoninis naujų prekių ciklas. Prancūzas veikė ne inovacijų ištroškusios vartotojų visuomenės, o agresyvaus konservatizmo apgulties sąlygomis. Jis įnirtingai kovojo už kiekvieną naujovę, beviltiškai tikėjo sėkme ir nuolat rizikavo savo statusu ar pajamomis. Nebuvo jokių garantijų, jokio dangiško ženklo, kad impresionizmas gali laimėti ir juo labiau būti komerciškai sėkmingas, todėl jam, kaip prisiekusiam katalikui, po rizikingo sandorio vienintelė paguoda būdavo karštos maldos bažnyčioje. Šiam prekeiviui tikrai padėjo aktyviai besiplėtojantys rinkos santykiai visuomenėje ir suvokimas, kad veikiant metodiškai ir kryptingai bet kurioje srityje pelnas įmanomas. Guy de Maupassant’o romano „Mielas draugas“ personažas magnatas Valteris yra tokio naujo sąmoningumo simbolis: jis prasitaria, kad slapta pigiai supirkinėja iš bado mirštančių jaunų menininkų kūrinius ir laukia jų išgarsėjimo. Valteris suvokia, kad artėja palankus metas prekybai meno kūriniais, o kūriniai gali būti savotiški finansiniai aktyvai.
Tarp menininkų bei dėl statuso kovojančios ir turtėjančios naujos buržuazijos atsirado niša įžvalgiam, puikiai bendraujančiam, buržuazines manieras įvaldžiusiam tarpininkui. Būtent rinkos santykių ir socialinio statuso vizijų peripetijose užgimė meno kūrinių prekeivio reiškinys – elegantiškų manierų, komunikacinių gebėjimų, nuolatinio lavinimosi, verslumo, skonio ir įtaigios retorikos kombinacija. Meno kūrinių prekeivis dirba už visus: menininką, turtuolį, pardavėją, kritiką, istoriką ir t. t. Dažniausiai tai išskirtinių savybių žmogus.
Aiškiaregio savybes P. Durand’as-Ruelis pademonstravo 1872 m. – pirmą kartą išvydęs Édouard’o Manet kūrybą akimirksniu nupirko 23 menininko turėtas drobes už 35 000 frankų. Nuo tada jis dideliais kiekiais supirkinėjo niekam neįdomių impresionistų kūrinius, tačiau pelningiau juos pardavinėti pradėjo tik po gero dešimtmečio. Prekeivis nelaukė, kol meno kūrinių vertė savaime kažkaip išaugs, o visais įmanomais būdais kūrė viešųjų ryšių kampaniją, propaguojančią naują kūrinio sampratą, estetinį skonį ir madą. Kita vertus, pagrindines lėšas nuostolingų impresionistų darbų pirkimui ir paramai Paulis uždirbdavo prekiaudamas konservatyvesnių menininkų kūriniais. Taip diversifikuodamas kapitalą, galėjo kad ir dešimtmečiais laukti nujaučiamos impresionistų sėkmės. 1882 m. jis rašė Claude’ui Monet: „Siunčiu jums 1500 frankų, kurių prašėte, ir tikiuosi, kad įveiksite visus nesuskaičiuojamus sunkumus, su kuriais susiduriate kiekviename žingsnyje. Patikėkite, jūs kaip niekada esate arti savo sėkmės, dabar nevalia nuleisti rankų.“ 1884 m. laiške prancūzas jau rekomenduoja Camille’iui Pissarro piešti tik peizažus, nes šie gali būti geriau perkami. Įsiklausydamas į skonio kaitas P. Durand’as-Ruelis nesibodėjo pasirinktiems menininkams siūlyti keisti siužetus, potėpį, spalvas. Kūrinių kainų politiką jis formavo keliapakopių paslapčių principu: menininkai neturi žinoti, už kiek kūriniai parduodami kolekcionieriams, pastarieji neturi supratimo, už kiek kūriniai superkami – išsireikalaudamas kūrinių pirkimo monopolio, žadėjo abipusę naudą. Laiške C. Pissarro prancūzas kantriai aiškino prisiimąs visą atsakomybę už tapytojo sėkmę su sąlyga, kad visi kūriniai atiteks jam ir nė vienas nebus parduotas be jo žinios.
P. Durand’as-Ruelis vienas pirmųjų aiškiai suvokė, kad šiuolaikinio meno rinka neįmanoma be profesio­nalios kūrinių interpretacijos. Jis atsisakė tradicinio būdo žvelgti tik į pavienius kūrinius, kaip buvo įprasta oficialiame Paryžiaus salone, ir mokė publiką vertinti visą menininko kūrybą bei jo biografiją. Taip gimė pirmosios personalinės menininkų parodos, kurias lydėjo Paulio leidžiami žurnalai, katalogai ir straipsniai, kuriuose detaliai aiškinta naujo meno esmė, konkrečių asmenybių išskirtinumas ir jų reikšmė meno raidai.
Monopolizavus impresionistų kūrybą, jau buvo galima užsiimti jų meninės vertės aukštinimu ir kainų kėlimu. Dar 1872 m. aukcione supirkdamas Jeano-François Millet drobes už 400 000 frankų P. Durand’as-Ruelis pasinaudojo manipuliacija – žinoma, kad tapytojo drobių kainas šiame aukcione dirbtinai sukėlė slaptas P. Durand’o-Ruelio agentas. Kilo ažiotažas, visi iš karto užsigeidė šio menininko kūrinių. Buvo naudojama ir kita strategija: brangiai mokėdamas už kokį nors C. Monet kūrinį prekeivis visiems viešai skelbdavo jį perkantis nežinomam kolekcionieriui. Kūrinys likdavo pas jį patį, o gandas apie aukštas kainas ir paslaptingus kolekcionierius jau nebeleisdavo pakeltai kainai kristi žemyn. 1901 m. jis prasitarė Pierre’ui-Auguste’ui Renoirui: „Būtina, kad viešame aukcione kainos būtų kuo didesnės, kad ir dirbtinai išpūstos.“ Nepaisant išmanumo, prekiauti impresionistų darbais buvo labai sudėtinga. Be kelių ekscentrikų, jų niekas nevertino. Menininkai irgi ne itin tikėjo Paulio sėkme. Kartą Paulis Gauguinas prasitarė draugams: „Pamatysite, tuoj jis turės 400 drobių ir nė viena jų nebepajėgs atsikratyti.“ P. Durand’o-Ruelio organizuojamos personalinės menininkų parodos irgi sukeldavo daug rūpesčių: didelėse patalpose kūriniai atrodė maži, o kainos – didelės, žiūrovai mėgavosi eksponuojamais darbais ir nebeskubėjo pirkti. Situacija kiek pagerėjo su C. Monet paveikslų serijomis, kurios tiko parodų formatui ir buvo sėkmingai parduodamos. Bet kuriuo atveju, visos prekeivio pastangos remti impresionistus, žvelgiant iš trumpalaikės perspektyvos, buvo nuostolingos. Tik vidinis tikėjimas šiuo judėjimu galėjo įveikti nuolatinius naujo meninio prekės ženklo kūrimo išbandymus. Tikėjimas galima sėkme jam pašnibždėjo kitą rinkos kryptį – JAV.
XIX a. pabaigoje JAV suklestėjo nauja neįtikėtinai greitai praturtėjusių veržlių pramonininkų klasė, kuri jau buvo pasiruošusi atsigręžti į Europos kultūrą, į meninį Paryžiaus spindesį ir priimti drąsiausias jo naujoves. Nenuostabu, kad jau 1886 m. Paulis Niujorke atidarė tarptautinei meno rinkos istorijai ypač reikšmingą 300 kūrinių parodą net su 40 C. Pissarro ir 48 C. Monet darbais. Naujas menas naujam naujos šalies elitui. Pavyko parduoti 20 % kūrinių, uždirbta 17 000 dolerių. Tai nebuvo daug, bet labai svarbi pradžia. Per kitus 2 metus P. Durand’as-Ruelis net 6 kartus lankėsi JAV ir 1887 m. atidarė pirmą savo galeriją Niujorke. Nuo tada impresionizmas tapo geidžiamu pasauliniu įvykiu.
Po amerikietiškos sėkmės sukluso ir Paryžiaus elitas, taigi P. Durand’o-Ruelio ir globojamų menininkų karjera namuose klostėsi vis sėkmingiau. Dabar visiems reikėjo šio prekeivio propaguojamo meno, kokybės garanto. Juo labiau kad pats P. Durand’as-Rue­lis pradėjo maudytis prabangoje, o tokius meno kūriniais kraunamos sėkmės ženklus buvo svarbu matyti turtingiems klientams. Užkariavęs JAV prekeivis ryžtingai atsigręžė į Vokietijos meno rinką. „Vokietijos muziejai – geriausia mūsų menininkų reklama“, – sakydavo partneriui berlyniečiui Paului Cassirerui, kuris visaip mėgino reklamuoti naująjį judėjimą vietinėje spaudoje. Todėl į šios šalies muziejus, privačias kolekcijas pateko daug impresionistų kūrinių, kurie darė didelę įtaką tolesnei Vokietijos meno raidai. Jeigu 1896 m. P. Durand’as-Rue­lis nebūtų surengęs impresionistų parodos Mask­voje ir neįsiūlęs rusų kolekcionieriams globojamų menininkų kūrinių, Rusijos menas taip pat turėtų kitą istoriją. 1905 m. atėjo metas Londono rinkos užkariavimui, ten pirmąją impresionistų parodą pamatė per 12 000 žiūrovų.
Prekeivio aktyvumas, tarpkultūrinės komunikacijos gebėjimai buvo neprilygstami. Ypač gerai sekėsi prekiauti C. Monet ciklais: dar nespėję išdžiūti, jie dešimtimis būdavo parduodami P. Durand’o-Ruelio Europos ir Niujorko galerijose. Nepavykus laiku atplukdyti dar vienos šių ciklų partijos į parodos atidarymą Niujorke, spaudoje prekeivis išplatino pranešimą, kad menininkas, nusivylęs savo kūrinių kokybe, paskutinę akimirką juos sunaikino. Rinkoje mitas visada geriau nei faktai – tai reiškė, kad kita siunta bus tikrai vertingesnė ir brangesnė, kad tapyba nėra mechaniška, serijinė, o genijaus kančių rezultatas.
Įdomu tai, kad 1927 m. P. Durand’ui-Rueliui Garbės legiono ordinas buvo įteiktas už pasiekimus tarptautinės prekybos srityje, o ne už nuopelnus meno raidai. Per 30 veiklos metų jis pardavė 12 000 aukščiausios vertės meno kūrinių, tarp jų – 1500 P.-A. Renoiro, 800 C. Pissaro drobių ir t. t. Tačiau visų pirma, tai buvo nepaprasta intuicija apdovanotas visuomenės švietėjas, kaip niekas kitas sugebėjęs klientams paaiškinti sudėtingą tik gimstančio meno prasmę. Pažvelgus įdėmiau, bet kuri meno srovė turi savo P. Durand’ą-Ruelį. Apie tai kita kartą.

Paulis Durand’as-Ruelis savo galerijoje 1910 m.  Dornaco nuotrauka,  Filadelfijos meno muziejaus nuosavybė