Fotomenininko Andreaso Gursky’o paroda Leipcigo vaizduojamųjų menų muziejuje veiks iki rugpjūčio 22 d.

Andreaso Gursky’o pavardė užkliuvo pernai skaitant interviu su dailininku Davidu Hockney’u, kuriame šis, skelbdamas fotografijos pabaigą, A. Gursky’o kūrybą įvertino kaip „labai įdomią“, bet pridūrė, kad „tai galbūt galutinis fotografijos taškas“. Po kurio laiko pasirodė retrospektyvinės A. Gursky’o parodos Leipcige anonsas. Paroda turėjo atsidaryti 2020-ųjų gruodį, tačiau buvo nukelta.

 

 

Kartais parodos prasideda anksčiau, nei įžengi į jų sales: ankstų rytą nepažįstamas senamiestis eksponuoja savo medžius, bažnyčias, nulytus lauko kavinių staliukus. Padavėjai langų valikliais nuo jų braukia vandenį – tu, atvažiavusi iš sausros nualinto regiono, pagauni save pavydžiai stebinčią tuos atsainius judesius. Rytmetiniai varstomų durų, pakeliamų žaliuzių garsai, liepžiedžių, drėgno akmens, šviežios kavos kvapas. Gremėzdiškas muziejus (pastatytas 2004 m.) iškilęs virš senamiesčio stogų, viduje nustebina be galo aukštos salių lubos – tarsi pastatas būtų dalyvavęs erdviausių parodų rūmų konkurse. Pirmame aukšte eksponuojama fotografijų paroda „1950–1980. Nuotraukos iš Leipcigo“. Sušmėžuoja Willy’o Gursky’o pavardė. Vadinasi, Leipcige gimęs A. Gursky – iš fotografų dinastijos.

Erdvios salės idealiai tinka jo didelių formatų nuotraukoms. Ir apskritai 60 nuotraukų retrospektyva – gražus menininko draugiškumo gimtajam miestui ženklas. Užaugo jis ir studijas baigė Diuseldorfo meno akademijoje, garsėjusioje ne tik savo dailininkais, bet ir stipria fotografų mokykla.

 

Andreas Gursky. „Amazon“

 

Savo garsiausius, aukcionuose milijonais įvertintus darbus A. Gursky sukūrė jau po 1990-ųjų, kai siekdamas išgryninti kompoziciją nuotraukas nusprendė apdoroti skaitmeniniu būdu: pašalino nereikalingas detales, atskirai nufotografuotus vaizdus jungė į visumą. Proveržiu tapo daugiabučio namo Paryžiuje, Monparnaso rajone, nuotrauka „Monparnasas“ (1993). (Vietovę „Parnaso kalnu“ (Montparnasse) dar XVII a. praminė čia iškylaudavę Paryžiaus menininkai ir studentai.) Iš dviejų fasadų sumontuotoje namo išklotinėje menininkas žiūrovo akims atveria simetriškus 750 butų balkonus. Hiperbolizuotas 4 m ilgio paveikslas A. Gursky’o kūryboje tapo atspirties tašku plėtojant pagrindinį motyvą – masinės visuomenės gyvenimo atspindžius.

Kiek vėliau sukurta garsioji prekybcentrio salės nuotrauka „0,99 cento“. Prekių lentynos buvo nufotografuotos atskirai ir vėl tvarkingai surikiuotos. Tokios multiperspektyvaus pobūdžio nuotraukos žiūrinčiajam tampa iššūkiu. Viena vertus, pasikartojantys vaizdai sukuria ritmą ir žada gerą žiūrėjimą, bet akys bėgioja po tą ritmišką erdvę: prekių lentynas ar namo, kruizinio laivo langus („Kruizinis laivas“) nerasdamos atramos taškų. Kur centrinis motyvas? Kur rami atokvėpio erdvė? Truputį vargina ir ima erzinti. A. Gursky – ne pirmas ir ne paskutinis menininkas, griaunantis klasikinės perspektyvos dėsnius ir tuo sukeliantis nepatogumų tradicinės dailės ugdytiniams.

 

 

Anoniminės būties ir buities simboliu tapęs namas, prekybos salė, „Amazon“ logistikos sandėlis su realybės kontekste ciniškai skambančiu bendrovės savininko Jeffo Bezoso šūkiu ant trijų kolonų „Work hard – have fun – make history“ (sunkiai dirbk – linksminkis – kurk istoriją) – visa tai neišvengiamai kreipia socialinės kritikos link. Tačiau menininkas interviu „Welt“ žurnalistei Christiane Hoffmans sakosi nuotraukomis nesiekiantis nieko vertinti, kritikuoti: „Esu tik stebėtojas.“ Suabejoji: jau pats vienokio ar kitokio motyvo pasirinkimas yra tam tikra pozicija, vertinimas. Vienos nuotraukos vaizdas žiūrint iš toli primena senas aplūžusias žaliuzes: juodi horizontalūs ruožai. Priėjęs arčiau pamatai, kad taip atrodo iš aukštai nufotografuotos simetriškos juoda plėvele apdengtų šparagų lysvės, o išlūžimai – tai lysvės, tarp kurių nuėmę plėvelę šparagus pjauna darbininkai. Pavadinimas „Beeliz“ nieko nesako užsieniečiui, bet Brandenburgo miestuose ir Berlyne pavasarį išdygsta spalvoti kioskai su užrašais: „Beelizo šparagai“. Hipsteriai ir burgeriai sutartinai perka populiarias sezonines daržoves iš regiono, kurias jiems patiekia tą sezoną suvažiavę lenkų, rumunų darbininkai. Iki kraštutinumo minimalizuota estetika ir paveiki idėjų vengiančio autoriaus idėja.

A. Gursky fotografuoja publiką Madonnos koncerte, „Formulę 1“, prekybos centrus – vietas, padedančias atskleisti, pasak jo, „bendras žmonių patirtis ir panašią pasaulėjautą“. Tam jis pasitelkia visas galimas priemones: fotografuoja dronais, iš malūnsparnio, daugiaaukščių pastatų, visais įmanomais būdais siekia gauti leidimus iš Šiaurės Kinijos valdžios. Tačiau bendroms patirtims atskleisti masinės scenos nebūtinos. Iš nuotraukų intymumu, net hermetizmu išsiskiria viena, vaizduojanti mamą su kūdikiu „A ir E“ (2020). Jiedu dar tebėra vienis, dar neatskirti kitų žmonių, skirtingų įspūdžių. Kyla mintis, kad nuotrauka parodai suteikia papildomą dimensiją. Tarsi kaimo trobose anksčiau aukštai, beveik palubėje, kabėję šventųjų paveikslai: po jais – žmonių kasdieniai darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai. Bet tik šventųjų akivaizdoje jų bruzdėjimas įgyja prasmę.

 

 

Daug nuotraukų iš gamtos, tačiau peizažinėmis jų nepavadinsi – visose yra žmogaus veiklos, deja, neigiamos, pėdsakų. Nebūtinai tie padariniai yra akivaizdūs, kaip antai šiukšlės nuotraukoje „El Ejido“ ar dykumos smėlį hieroglifų dryžiais išraižęs plentas „Bahreine“. Abstrakčiąją tapybą primenančioje nuotraukoje „Reinas III“ – tik kelios horizontalės: pilkas dangus, upė, žolė, plento ruožas, žolė. Kelios blukių, pavargusių spalvų juostos. Reinas? Iš romantizmo paveldėta klišė žada nacionalinę galią, jungtį su mitine praeitimi. Ne, tai jau nebe Lorelei Reinas. Monparnasas – nebe Monparnasas, o Bauhauzas – nebe Bauhauzas. A. Gursky pasaulio virsmą konstatuoja santūriai, jo fotošopu apdorotas dramatizmas tylus.

 

 

Parodos ekspozicijos fragmentai. Vilmos Mosteikienės nuotraukos