Adomas Stanislovas Krasinskis. Atsiminimai

Adomas Stanislovas Krasinskis, vienas intelektualiausių XIX a. Lietuvos katalikų Bažnyčios hierarchų,  aktyvus to meto kultūrinio gyvenimo dalyvis, Vilniaus vyskupu konsekruotas 1858 m. pabaigoje, realiai vyskupiją valdė trumpai. Vilniaus generalgubernatoriaus  Michailo Muravjovo apkaltintas 1863 m. pradžioje prasidėjusios ginkluotos kovos prieš Rusijos imperiją rėmimu, tų pačių metų birželio mėnesį buvo ištremtas į Viatką (dab. Kirovas). Iš tremties paleistas  1883-iaisiais, be teisės grįžti į savo vyskupiją, A. S. Krasinskis apsigyveno Krokuvoje. Mirė 1891 m. Krokuvoje, palaidotas Rakovicų kapinėse.
Skaitytojų dėmesiui siūlomas vertimo fragmentas iš, kaip manoma, Krokuvoje rašytų Vilniaus vyskupo atsiminimų. Lietuvos istorijos instituto leidykla šių metų pabaigoje planuoja išleisti A. S. Krasinskio „Atsiminimų" vertimą į lietuvių kalbą.
Pirmąkart lenkų kalba rašyti A. S. Krasinskio atsiminimai buvo publikuoti 1900 m. antroje pusėje  tuomet Krokuvoje leisto laikraščio „Czas" (Laikas) puslapiuose ir tų pačių metų pabaigoje ar 1901 m. pradžioje 150 egzempliorių tiražu išleisti atskira knygele, pavadinimu Wspomnienia biskupa Adama Stanisława Krasińskiego, šio laikraščio leidykloje. Spaudai tąkart Vilniaus vyskupo atsiminimus parengė Krokuvos universiteto profesorius Stanislovas Estreicheris (Stanisław Estreicher, 1869–1939), aktyvus  „Czas" bendradarbis. Tekstas suskaidytas į 29 skirsnius, iš kurių 27 – paties A. S. Krasinskio atsiminimai, likusieji du atsiradę suredagavus: vienas iš jų – skaitytojo atsiliepimas, kitas – redaktoriaus rašyta trumpa atsiminimų autoriaus biograma.
„Atsiminimai" rašyti katalikų Bažnyčios hierarcho, tad konfesinei temai tekste skiriama ganėtinai daug vietos, bet ji nėra ypač sureikšminama. Būdingas A. S. Krasinkio „Atsiminimų" bruožas – konfesinei ir sekuliariajai to meto aplinkai priskirtinų siužetų dermė. Pasakojimas pirmuoju asmeniu vyrauja, tačiau autoriaus dėmesys sutelktas ne į asmeninius išgyvenimus, bet į savo gyvenimo kelyje sutiktų žmonių charakteristikas, įvykių ir faktų lakonišką pristatymą. Pagrindinės siužetinės linijos: švietimas (mokymo programos, vadovėliai, kasdienė buitis, laisvalaikis), religinis gyvenimas, Vilniaus miesto kultūrinio, intelektinio, kasdienio gyvenimo realijos, iškilesnių dvasininkų ir universiteto profesūros portretai. Pasitelkęs iš „patikimų šaltinių"  išgirstas istorijas, A. S. Krasinskis aprašo ne vieną XVIII a. pab. – XIX a. pirmosios pusės įvykį, kuriame pats tiesiogiai nedalyvavo, ar apibūdina žmones, su kuriais gyvenime nebuvo susitikęs, taip ženkliai praplėsdamas chronologines ribas.


Vertėja

VIII. Atsiminimai apie Radvilas

Septintus metus mokytojavau Liubešive, kai prieš Kalėdas atvyko Butnevičius (Butniewicz), Minsko gimnazijos direktorius, davęs įsakymą uždaryti mokyklą. Mokiniams teko išsivažinėti po įvairias mokyklas ir iš visur mus pasiekdavo pagyrimai, kad nė vienas nepadarė gėdos Liubešivo mokyklai. Aš 1835 m. viduryje išvažiavau į Vilnių, ir tąkart pirmąsyk išvydau Nemuną ir Nerį, „mūsų upelių tėvus". Iki tol žinojau juos tik iš Mickevičiaus geografijos, kurios du vilnietiškuosius tomelius kone ištisai atmintyje ir širdyje turėjau. Pažinau ir dar labiau nei iki šiol pamilau Vilnių.
Prieš pradėdamas pasakoti apie savo laikus, pateiksiu porą atsiminimų, žinomų man daugiausia iš patikimų, savo akimis visa tai mačiusių liudininkų pasakojimų, kurie, iki šiol neužrašyti, prašyte prašosi įamžinami. Tad šiek tiek papasakosiu apie Radvilas, bet pirmiausia apie karaliaus Stanislovo Augusto viešnagę Nesvyžiuje pagal bajoro Kersnovskio (Kiersnowski) pasakojimą.
Karalius, 1785 m. atvykęs į Lietuvą, nakvojo Snove pas Rdultovskį (Rdułtowski), trys mylios nuo Nesvyžiaus. Rytojaus dieną, apie dešimtą ryto, sėdo į karietą, o su juo – vyskupas Naruševičius ir generolas Moravskis.
Nuo Nesvyžiaus per dešimt varstų, kur prasideda Radvilų valdos, išsirikiavo dešimties tūkstančių Radvilų valstiečių virtinė. Kai tik karaliaus karieta priartėjo prie Radvilų valdų ribos, Nesvyžiuje nuaidėjo patrankų šūviai, nesiliovę griaudėti iki pat karaliaus atvažiavimo; valstiečių priešakyje išėjęs žilabarzdis senolis prisiartino prie karietos, laikydamas rankose sidabro padėklą su duona ir medumi, ir prabilo į karalių: „Tegu Jūsų Šviesybei taip saldu būna valdyti, kaip mums duoną su medumi valgyti."
Už valstiečių ėjo vora 1200 raitų bajorų puikiais kostiumais, o už kiekvieno – liokajus, taip pat raitas. Šios voros priekyje pats Karolis Radvila, turtingai pasirėdęs, su briliantine keke kepurėje, kuri vertinta 36 tūkstančiais dukatų, ant eiklaus žirgo, vedamo dviejų vyresniųjų arklininkų, prisiartino prie karaliaus karietos ir, išsitraukęs iš užančio popierių, skaitė prakalbą į karalių. Karalius maloniai pakvietė jį į savo karietą, tačiau Radvila prašė leidimo lydėti karietą. Paskui bajorus vienas prieš kitą eilėmis buvo išrikiuota dvylika žirgų, apdengtų žemę siekiančiomis auksinėmis gūniomis. Už jų stovėjo dvylika Radvilų karietų, kiekviena šešiais žirgais kinkyta; už jų – Nes­vyžiaus miesto magistratas, o galiausiai, prie pat vartų, žydų kahalas. Karalius nuvažiavo tiesiai į bažnyčią, kur jam buvo paruoštas sostas.
Čia vos neprieita iki susidūrimo tarp Radvilų ir karališkosios sargybų – kuri iš jų turinti stovėti prie sosto, kol galiausiai pats karalius nurodė, kad prie jo stovėti privalo karališkoji sargyba. Kai karalius atsisėdo į sostą, sugiedotas Te Deum, o kunigas Katenbringas, įlipęs į sakyklą, prabilo šiais žodžiais: „Radviloms ne naujiena priimti pas save karalius. Žmonių atmintis nesiekia, nes jau daugiau kaip du šimtai metų praėjo, kai karaliai susigiminiavo su didžia Radvilų gimine, kada Barbora Radvilaitė Lenkijos karūną nešiojo", – tai karaliui buvo tarsi [karti] piliulė, tačiau turėjo ją nuryti. Iš bažnyčios atvažiavęs į rūmus, karalius nuėjo į jam paruoštus kambarius, o po pusvalandžio išėjo su fraku, kurio rankovėje, riešo aukštyje, buvo įtaisytas laikrodis. Susirinkusioms ponioms leista pabučiuoti karališkąją ranką. Buvo paruoš­ti du stalai. Vienas karališkas, keturiasdešimčiai asmenų, visas auksu [serviruotas]. Kitas bajoriškas, penkiems šimtams asmenų, visas sidabru [serviruotas]. Vakare surengta tokia iliuminacija, kad viskas atsispindėjo tvenkiniuose ir atrodė tarsi koks stebuklingas paveikslas, ir karalius, akivaizdžiai patenkintas, kunigaikščiui Karoliui taręs: „O, mano kunigaikšti, kuo gi aš Tau atsidėkoti galėsiu?"
Pora metų vėliau kunigaikštis Karolis ištaisė puikias laidotuves Nesvyžiuje mirusiam broliui kunigaikščiui Jeronimui. Laidotuvės kainavusios septynis milijonus lenkiškų auksinų. Dalyvavo septyni vyskupai, kurie diena iš dienos celebravo ir laidotuvių pamokslus sakė. Buvo kone du šimtai kunigų, neskaitant unitų klebonų iš plačių Radvilų valdų.
Atlyginami buvo dosniai: vyskupams mokėta kiekvieną dieną po tūkstantį dukatų, o kunigams po du dukatus kiekvienam. Pasak tradicijos, Radvila tąkart pasakęs: „Panie kochanku, aš krikščioniškai laidoju savo brolį, o mane, kas žino, kaip palaidos?" Ir iš tikro, niekas jam laidotuvių nesurengė. Visas turtas atiteko sūnėnui Dominykui, kurio dukra, kunigaikštytė Stefanija, ištekėjo už Liudviko Vitgenšteino, o po jos perdėm ankstyvos mirties pastarajam atiteko visas Radvilų turtas. Kadangi buvo spaudžiamas skolų, joms likviduoti Vilniuje įkurta Radvilų komisija, kuriai iš pradžių vadovavo senatorius Hamelis (du Hamel), o po to bajorų vadovas Lapa.
Šioje komisijoje, be kita ko, dirbo Mikalojus Malinovskis ir Kazimieras Piaseckis, kurie šalia nemenko atlyginimo gavo po keliasdešimt tūkstančių arbatpinigių. Jonas Čečiotas ir Petraškevičius taip pat buvo jos kanceliarijoje. Komisija veikė be apeliacijos, tad pražudė keliasdešimt šeimų, nes pripažindavo negaliojančiu kiekvieną dokumentą, kuriame aptikdavo menkiausią nelegalumą.
Kunigaikštis Karolis ketino vesti kunigaikštytę Zuzaną Mirskytę (Mirska), kuri vėliau ištekėjo už Dederkos ir našle likusi gyveno Nesvyžiuje. Pažinojau ją, buvo aukšta, žavingos angliškos figūros ir net senyvame amžiuje galėjai regėti ją buvus gražuole. Buvau iš jos gavęs kunigaikščio Karolio laišką iš Varšuvos, kuriame rašo pasibaigus seimui iš karto grįšiantis, kad ją vestų. Prasidėjo tas laiškas fraze: „Mylima Zulyte." Tos vedybos neįvyko, nes kai iš Varšuvos sugrįžęs kunigaikštis, galbūt apgirtęs, leido sau būti perdėm familiarus su panele, toji įsižeidusi išdidžiai tarusi: „Kas tai? Kunigaikštytė Mirska tiek pat verta, kiek ir kunigaikštis Karolis." Ir taip ši sąjunga neįvyko.

Vertė Aldona Prašmantaitė