Anne Applebaum yra „The Washingon Post" ir „Slate" skilčių redaktorė. Ankstesnė jos knyga „Gulag" pelnė Pulitzerio premiją už publicistinius kūrinius ir pateko į kitų svarbių konkursų finalus. Esė spausdinamos „The New York Review of Books", „Slate" ir „The London Spectator".
Siūlome ištrauką iš naujos, leidyklos „Tyto alba" spaudai rengiamos knygos „Geležinė uždanga: Rytų Europos sugniuždymas (1944–1956)".

Tai buvo tik pradžia. Sovietų Sąjungos pageidaujamos įtakos švietimui mastas ir pobūdis tiesiog apstulbino daugelį Rytų Europos gyventojų ir ypač Vokietijos pedagogus, daugelis kurių džiaugsmingai tikėjosi, kad kairysis režimas palaikys pažangią, avangardistinę pedagogiką, propaguotą trečiajame dešimtmetyje ir daugiausia dėmesio skyrusią spontaniškumo, kūrybiškumo ugdymui, pasisakiusią už tokį ugdymą, kurį dabar pavadintume „orientuotu į vaiką". Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Budapešte ir Berlyne buvo Montessori vaikų darželių; Januszas Korczakas, pažangus pedagogas ir knygų vaikams autorius, Varšuvos vaikų prieglaudose eksperimentavo su „savivaldos" idėja, skatindamas vaikus rašyti savas taisykles ir formuoti savus parlamentus.
Dabar Rytų Europos pedagogai sužinojo, kad „teisingi" mokymo metodai pateikti ne Montessori vadovėliuose, o Sovietų Sąjungos edukologijos teoretikų raštuose, ir pirmiausia Antono Makarenkos, ypatingo Stalino numylėtinio, veikaluose. Ketvirtajame dešimtmetyje Makarenka buvo Gorkio kolonijos, pataisos mokyklos nepilnamečiams nusikaltėliams vadovas. Jo metodai daugiausia buvo pagrįsti bendraamžių spaudimu, kartojimu ir indoktrinavimu; ypač didelę reikšmę jis teikė gyvenimui ir darbui kolektyve. Iškalbiausi jo knygos apie Gorkio koloniją „Kelias į gyvenimą" pasažai skirti kolektyvinio darbo džiaugsmams: „Tai buvo džiaugsmas, galbūt giliausias džiaugsmas, kokį tik galima atrasti pasaulyje – jausmas, kurį patiriame, kai veikiame kaip vienas kūnas, jaučiame stiprų ir glaudų ryšį su greta esančiais žmonėmis, ramią, milžinišką kolektyvo galią, jausmas, kuris persmelkia atmosferą savo intensyvumo vibracija."
Kaip ir Trofimas Lysenka, stalinistų biologas šarlatanas, kuris tikėjo įgytų bruožų paveldimumu, Makarenka manė, kad žmonių prigimtį galima pakeisti. Bet kuris vaikas, nors ir kokia neperspektyvi jo prigimtis, nors ir kokie reakcingi jo tėvai, galėjo būti išugdytas geru Sovietų Sąjungos piliečiu. Girdi, reikia tik įtraukti jį į komandą, pasakyti jam, kad visi dirba grupės labui, kantriai kartoti jo akivaizdoje šūkius, ir jis pasikeis. Nors tikrasis Makarenka buvo subtilesnis negu jo sekėjai, grubus „makarenkizmas" (kaip ir grubus „lysenkizmas") labiau priminė įprastą ideologinį smegenų plovimą.
Pažangūs pedagogai greitai buvo priversti trauktis. „Aš per daug dėmesio skyriau savarankiškai vaikų veiklai, neįvertinau politinio vadovavimo būtinybės ir [klaidingai] maniau, kad žmonės mokosi per patirtį", – savo prisiminimuose pareiškė viena vokiečių edukologijos teoretikė, atgailaudama dėl padarytų klaidų. Ji taip pat apgailestavo neklausiusi Ericho Honeckerio patarimų, nes jis, nors, žinoma, ir nebuvo mažų vaikų ugdymo ekspertas, „į visus klausimus žiūrėjo iš aiškios politinės-ideologinės klasinės pozicijos", taigi darė „teisingas išvadas". Apytiksliai tuo pačiu laiku, Korczakas – kuris tragiškai žuvo Treblinkoje kartu su savo auklėtiniais našlaičiais –­ Lenkijoje buvo pasmerktas už tai, kad propagavo „ugdymą, skatinantį aklą pataikavimą egzistuojančiai tvarkai".
Vargu ar kuris nors iš tunto visiškai naujų vaikų darželių auklėtojų, baigusių tik šešių mėnesių mokymo kursus, suprato šiuos teorinius debatus ir juo labiau sugebėjo pasiremti jais per pamokėles. Tačiau praktinis auklėtojo darbas, kaip jie ir jų kolegos kitose bloko šalyse netrukus suprato, buvo nesudėtingas. Pagrindinis visų vaikų, pradedant nuo darželinukų, mokymo programos dalykas turėjo būti politika. Priimtinos temos apėmė darbininkų klasės, Rusijos revoliucijos ir Sovietų Sąjungos pasiekimų istoriją. Vaikai turėjo dalyvauti įvairiose partijos kampanijose – prisidėti prie „kovos už taiką", reikšti paramą Šiaurės Korėjai, padėti vykdyti Penkmečio planą. Auklėtojai, kurie nemokė šių dalykų ar nedalyvaudavo šitose kampanijose, rizikavo prarasti savo darbo vietas.
Dalį medžiagos, savaime suprantama, reikėjo pritaikyti mažiems vaikams. Lenkijoje Stalino kultas buvo diegiamas visiškai prasimanytais pasakojimais apie sovietų diktatoriaus vaikystę, kuri iš tikrųjų buvo gana niūri. Lenkų vaikai buvo mokomi vadinti Staliną jo vaikystės pravarde – Soso (jie taip pat išmoko vadinti Feliksą Dzeržinskį, baisųjį sovietų slaptosios policijos įkūrėją, pravarde „Franek") ir skaitė apie įvairius jo žygdarbius bei jaunystės pasiekimus. Populiariuose vaikų žurnaluose buvo spausdinami pasakojimai, skirti pakurstyti susižavėjimą Stalinu, tokie kaip istorija apie vaiką, kuris klausia savo motinos, ką reiškia žodis „generalisimas". Ji paaiškina, kad SSRS suteikė Stalinui šį ypatingą titulą kaip padėkos ženklą, nes „visa sovietų šalis karštai mylėjo savo vadovą". Sužavėtas tokio gilaus tikėjimo, vaikas pasiryžta išmokti rašyti sudėtingą žodį „generalisimas" ir atsimena tai visam gyvenimui.
Centralizuotą planavimą šlovindavo tokios knygelės kaip „Šešerių metų Bronekas" ir „Šešerių metų Planas". Kapitalizmo blogį atskleisdavo tokie pasakojimai kaip istorija apie poną Twisterį, amerikietį, kuris lankydamasis Leningrade pasibaisėjo, pamatęs, kad jo viešbutyje apsistojo juodaodis – arba eilėraščiai apie amerikiečių karo planus:

Pakvaišusi Amerika
Svajoja apie karą
Ir fronto linijas
Žemėlapyje žymi krauju.

Romanistai taip pat triūsė išsijuosę, stengdamiesi parūpinti naujųjų laikų vaikams skaitinių. Penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštajame dešimtmetyje Alex Wedding – komunistė, kurios knygos 1933 m. Hitlerio įsakymu buvo sudegintos – Rytų Vokietijoje išleido knygų vaikams seriją. Pirmoji buvo Die Fahne des Pfeiferhansleins – pasakojimas apie XV šimtmečio valstiečių sukilimą ir sukilėlių vadą fleitininką Pfeiferį, kuris svajoja apie „laisvą tėvynę" be valdovų ir valdinių. Sukilimas baigiasi pralaimėjimu, bet sukilėliai nepraranda vilties: „Kada nors laisvės saulė prasiverš pro debesis. Kada nors net mūsų tremtis pasibaigs, ir mes vėl pamatysime savo tėvynę, gražiąją tėvynę, laisvą nuo despotiškos kunigaikščių ir valdovų valdžios... ir tada Pfeiferio vėliava plevėsuos visuose bokštuose..."
Anksčiau sukurtos istorijos vaikams kartais būdavo perrašomos, kad atitiktų naują ideologinę dvasią. Su keletu subtilių pakeitimų buvo naujai išleista lenkų vaikų pamėgta komiksų knygelė „Ožiuko Matoleko nuotykiai". Prieš karą Matolekas, pažvelgęs į Varšuvą, pamatė karalių pilį ir bažnyčios smailę. Po karo jis pamatė tik Kultūros rūmus ir aukštą Stalino paminklą. Prieš karą policininkai, apsigaubę neperšlampamais apsiaustais, grūmojo Matolekui savo lazdelėmis už eismo taisyklių pažeidimus. Po karo, kaip atsiminė vienas skaitytojas, „malonūs socialistiniai milicininkai mandagiai rodė jam kelią". Originalo Matolekas, atradęs lobį, atidavė jį „vargingiems lenkų vaikams". Kadangi valdant komunistams vargingų vaikų nebuvo, pokario Matolekas atidavė lobį „mieliems" lenkų vaikams.
Vadovėlius taip pat reikėjo perrašyti, kad jie atspindėtų naują tikrovę. 1945 m. lapkritį, tuo laiku, kai jos biurokratai vis dar gaudavo iš Jungtinių Tautų paramos agentūros batų ir megztinių ir dalydavo juos skurstantiems mokytojams, Lenkijos švietimo ministerija užsakė parašyti naują švietimo istoriją, kuri turėjo akcentuoti „kovą dėl demokratinio švietimo", taip pat įsteigė komitetą parašyti naujus istorijos vadovėlius. Kadangi perrašymo procesas vyko nepakankamai greitai, buvo imtasi drastiškesnių priemonių: trumpą laikotarpį, 1950–1951 m., Lenkijos mokyklose buvo leista naudoti tik sovietų istorijos tekstus. Rytų Vokietijoje istorijos vadovėlių perrašymas vyko sėkmingiau. Istorijos mokymo programos sudarytojai trylikamečiams pokario laikotarpį apibūdino taip:
„Padedant sovietų okupacinei valdžiai, demokratinėms jėgoms rytinėje Vokietijos dalyje ... pavyko atimti galias iš kapitalistų monopolininkų ir žemvaldžių ir įtvirtinti antifašistinę demokratinę santvarką. Šią antifašistinę demokratinę santvarką... palaiko ir remia didžioji socialistinė Sovietų Sąjunga, kuri gerbia vokiečių liaudies nacionalines teises ir atstovauja jos nacionaliniams interesams."

Dar labiau negu vaikų darželių auklėtojus reikėjo perkvalifikuoti – arba pakeisti – ugdymo įstaigų darbuotojus – mokytojus. Sovietų karinis režimas iš pradžių 1945 m. rugpjūčio įsaku paskelbė „demokratinį Vokietijos mokyklos atnaujinimą" ir pareikalavo pasirūpinti, kad mokyklose dirbtų „naujo demokratinio tipo mokytojai, atsakingi ir kompetentingi". Netrukus po to, švietimo politika sovietų Vokietijos zonoje buvo patikėta aukščiausio rango ir patikimiausiems „Maskvos" komunistams: Antonui Ackermannui, kuris karo laikais vadovavo Nacionaliniam laisvos Vokietijos komitetui; Pauliui Wandeliui, ne Vokietijos, o Sovietų Sąjungos komunistų partijos nariui, ir Otto'ui Winzeriui, vienam iš tų vokiečių komunistų, kuriuos sovietai atskraidino į Vokietiją kartu su Ulbrichtu. Atėjus tinkamam laikui, sovietų valdžia panaudojo švietimo reformą kaip denacifikacijos būdą, taip pat kaip priemonę suteikti ambicingiems, režimui palankiems jaunuoliams galimybę greitai palypėti aukštyn socialinės hierarchijos laiptais. Senieji mokytojai greitai buvo pakeisti ištisa Neulehrer – „naujųjų mokytojų", dažnai labai menkai parengtų, –­ karta, tikintis, kad jie atsidėkos naujajam režimui vykdydami visus jo nurodymus.
Skirtingai nuo Vokietijos, Lenkijoje pirmaisiais chaotiškais pokario metais dauguma mokytojų buvo palikti ramybėje, nepaisant to, kad šios profesijos atstovai karo laikais palaikė glaudžius ryšius su pogrindžiu. Daugumoje Lenkijos vietovių nacių okupacijos laikais iš vaikų apskritai buvo atimta galimybė lankyti mokyklą – vokiečiai ketino paversti lenkus neraštingų baudžiauninkų tauta – ir daug vaikų nemokėjo skaityti ir rašyti. Normalaus mokymo atnaujinimas buvo laikomas nacionaliniu prioritetu. 1945 m. rugsėjį valstybės saugumo ministras Stanisławas Radkiewiczius net pasirašė vidaus potvarkį, kuriuo paskelbė, kad „dėl mokykloms padarytos didelės žalos" slaptoji policija turi „suimti mokytojus tik jeigu tai visiškai būtina", o jeigu juos visgi būtina įkalinti, jų bylos turi būti tiriamos ir peržiūrimos kaip galima greičiau.
Tačiau ilgainiui tie lenkų mokytojai, kurie nesitaikė prie ideologijos, susilaukė bauginimų, grasinimų ir galų gale buvo atleisti iš darbo. Jų veiksmus ir elgesį stebėjo vietiniai slaptosios policijos pareigūnai, mokyklos vadovai, atsiųsti iš kitų vietovių, jų pačių kolegos – ir net mokiniai. 1946 m. Švietimo ministerija sužinojo, kad mažame Čluchovo mieste vieno slaptosios policijos pareigūno paauglys sūnus grasino ir savo mokytojams, ir savo bendraklasiams. Girdamasis „galįs be leidimo bet kada įeiti į UB [saugumo tarnybos] pastatą", jis gąsdino vieną vaiką pasirūpinsiąs, kad jis būtų „uždarytas į cypę", ir grasino kitam už tai, kad šis skambino pianinu „religinę" Kalėdų giesmę („Tyli naktis"). Kai kartą mokytojas per geografijos pamoką papasakojo apie „Rusijos istorinį veržimąsi Konstantinopolio link", jis džiūgaudamas pasakė kitam mokiniui, kad „senis ką tik pats sau išsikasė duobę". Nors berniūkštis mokėsi labai prastai („jis nemokėjo atlikti paprastų aritmetikos veiksmų... o prancūziškai išstenėdavo vos keletą žodžių"), jis gyrėsi, kad dėl savo tėvo įtakos baigs mokyklą nedėdamas jokių pastangų. Kai mokyklos vadovė pagaliau iškvietė berniuko tėvus ir pasiskundė jo elgesiu, ji pati po dviejų valandų gavo šaukimą į vietinės slaptosios policijos įstaigą.
Šis konkretus atvejis buvo išspręstas mokyklos naudai dar ir dėl to, kad net slaptajai policijai nepatiko, kai jos tarnautojų vaikai grasino mokyklos draugams suėmimu. Tačiau kitos istorijos pasibaigė ne taip laimingai – pavyzdžiui, kartais mokytojams būdavo priskiriama atsakomybė už jų mokinių politines pažiūras. Jeigu vaikai išsakydavo „reakcingus" ar antikomunistinius požiūrius, jie galėjo prarasti savo darbo vietas dėl tariamai darytos „blogos įtakos" vaikams. 1947 m. sausį apytiksliai trisdešimt gink­luotų slaptosios policijos pareigūnų atėjo į vieną Lenkijos vidurinę mokyklą netoli Sobiešino, įsiveržė į klasę, liepė visiems iškelti rankas ir išeiti į lauką. Kai kuriuos mokinius jie atskyrė, tardė ir mušė, ignoruodami mokyklos direktoriaus protestus. Vienas pareigūnas jam šiurkščiai paaiškino, kad tie mokiniai kilę iš „banditų" šeimų ir kad keletas mokyklos mokytojų jau suimti. Kitaip tariant, šiuo reidu buvo siekiama nubausti visą įstaigą už tai, kad ji nepajėgė palaikyti ideologiškai teisingos atmosferos.
Tačiau 1948 m. nuotaika pasikeitė dar smarkiau ir Lenkijos švietimo ministerija ėmėsi tikrinti visų mokyklų vadovų, mokytojų, ir pedagogų „ideologines ir profesines vertybes", „stiprinti ideologinį puolimą tarp mokytojų ir studentų" ir ugdyti būsimų mokytojų „sąmoningumą". Apytiksliai tuo pačiu laiku vienas vokiečių švietimo srities biurokratas paskelbė, kad sovietų švietimas po trisdešimties eksperimentavimo metų pagaliau pasiekė savo zenitą: Sovietų Sąjungos patirtis įrodė, kad švietimas, „pagrįstas socialistiniu humanizmu", gali būti sėkmingas. Todėl visi Vokietijos mokytojai, kurie siekė tapti „kvalifikuotais pažangiais pedagogais", turėjo „pažinti, studijuoti ir nepaliaujamai mokytis taikyti marksistinę edukologiją, kurią sukūrė Marxas ir Engelsas, skleidė Josephas Dietgenzas, Augustas Bebelis ir Karlas Liebknechtas ir toliau išplėtojo Leninas ir Stalinas". Panašios programos buvo parengtos visų bloko šalių mokytojams.
Nuo 1948 m. visose bloko šalyse į mokytojų rengimo kolegijų mokymo programas buvo įtraukti Marxo, Lenino ir Makarenkos veikalai. Dabar daug dėmesio buvo skiriama naujų švietimo kadrinių darbuotojų klasinei kilmei ir dedamos didžiulės pastangos parinkti mokytojus su „teisinga" klasine kilme. Lenkijos švietimo ministerijos duomenimis, 1948 m. 52 procentai parengtų naujų mokytojų buvo darbininkų kilmės, 32 procentai buvo valstiečiai ir 7 procentai – „amatininkų" vaikai. Jeigu šitie statistiniai duomenys yra teisingi, tik 9 procentai tais metais rengiamų mokytojų buvo kilę iš „inteligentiškų" šeimų.
Užduotis proletarizuoti profesūrą pasirodė esanti kur kas sunkesnė. Rytų Vokietijoje daug universiteto rektorių 1945 m. gegužę bandė atnaujinti veiklą, norėdami atkurti „vokiečių universitetų tradicijas", bet jų kandidatūras beveik iš karto atmetė sovietų pareigūnai, kuriems kėlė siaubą jų „reakcinės filosofinės pasaulėžiūros" ir ankstesni ryšiai su nacistais. Prasidėjo masinė denacifikacija, ir priverstinė, ir savaiminga, nes daugybė vokiečių dėstytojų pabėgo į Vakarus. Kai 1946 m. sausį prasidėjo žiemos semestras, trys ketvirtadaliai Berlyno, Leipcigo, Halės, Greifsvaldo ir Rostoko universitetų dėstytojų buvo išvykę, ir sovietų karininkai aktyviai dalyvavo ieškant jiems pamainos. Nepajėgdami valdyti universitetų sistemą patys, jie sukūrė vokišką organizaciją – Centrinę švietimo administraciją, kuriai dažnai kėlė nerealistiškus reikalavimus. 1947 m. kovą sovietų karinė administracija išleido įsaką „dėl naujos dėstytojų kartos rengimo", kuriuo pareikalavo iš Centrinės švietimo administracijos per dešimt dienų surasti „200 aktyvių antifašistų". Kaip pastebėjo vienas Vokietijos administracijos narys, „visoje Vokietijoje negalėtume rasti 200 aktyvių antifašistų, kurie taip pat būtų akademiškai kvalifikuoti". Visgi vokiečiai galų gale pasiūlė septyniasdešimt penkis „plačių politinių pažiūrų" dėstytojus, bet sovietų administratoriai trisdešimt dviejų kandidatūras atmetė. Didžioji dalis kitų buvo vyresni negu penkiasdešimties metų, taigi ne visai tinkami kandidatai dalyvauti mokomojoje programoje.
Nuo 1948 m. Rytų Vokietijoje, taip pat kaip ir Vengrijoje bei Čekoslovakijoje, valdžia pradėjo sistemingesnį puolimą prieš istorijos, filosofijos, teisės ir sociologijos fakultetus ir pavertė juos ideologijos diegimo priemonėmis, kaip buvo padaryta Sovietų Sąjungoje. Istorija tapo marksistine istorija, filosofija tapo marksistine filosofija, teisė tapo marksistine teise, o sociologija dažnai apskritai dingdavo. Dauguma išgyvenusių mokslininkų humanitarų tuo laiku jau buvo išvykę, bet tiksliųjų mokslų specialistus sovietų valdžia stengėsi išsaugoti. Kaip pasakė vienas Rytų Vokietijos kultūros srities biurokratas, „Kai [į Vakarų Vokietiją] išvyksta reakcinis filosofas ar istorikas, mes džiaugiamės. Tačiau situacija yra kitokia su gydytojais, matematikais ar technikais, kurių mums reikia ir kuriems neturime pamainos." Tačiau mokslininkai buvo aukštojo mokslo įstaigų personalo dalis ir pokyčiai juos taip pat paveikė. Vienas chemikas, nusprendęs išvykti į Vakarus, pasakė savo sprendimo priežastis dviem komunistų funkcionieriams. Viena iš jų, pranešė jie savo viršininkams, esanti ta, kad „jis nebegali priimti atsakomybės už tai, kad jo vaikams tenka mokytis mūsų vidurinėse mokyklose". Dėl to ilgainiui Rytų Vokietijos universitetai beveik visiškai pasikeitė. Palyginti per trumpą laiką nauja karta daug jaunesnių dėstytojų –­ arba labiau ideologiškų, ciniškesnių, arba lengviau įbauginamų – užėmė visus mokomuosius etatus ir nuo jų sprendimo ėmė priklausyti, kas užims dėstytojų vietas ateityje.
Lenkijoje situacija buvo kitokia, iš dalies todėl, kad karas, Varšuvos Sukilimas ir Katynės žudynės smarkiau praretino lenkų intelektualų klasės gretas. 1939 m. nacistai nusiuntė visus seniausio šalyje Krokuvos Jogailos universiteto dėstytojus į Zachsenhauzeną (kur jie buvo įkalinti kartu su daugiau kaip tūkstančiu Prahos ir Brno universitetų studentų). Lenkijoje atleisti iš darbo dėstytoją buvo ne taip paprasta, nes sunku buvo rasti jam bent minimalius kvalifikacijos reikalavimus atitinkančią pamainą, todėl universitetų fakultetuose karštų jaunų ideologų buvo kur kas mažiau negu Rytų Vokietijoje. Net 1953 m. teisės studentai Krokuvoje vis dar galėjo studijuoti daugumą savo dalykų, įskaitant Lenkijos teisės istoriją, teisės teoriją ir logiką, mokomi prieškarinių dėstytojų. Tik vieną ar du privalomus marksizmo-leninizmo kursus dėstė naujai paskirti asmenys. Kaip savo puikioje studijoje apie stalinizmo apogėjaus laikų Rytų Europos universitetus atkreipia dėmesį Johnas Connelly's, skyrėsi ir lenkų akademinio gyvenimo kultūra. Daugelis išgyvenusių dėstytojų per karą dirbo „skrajojančiuose universitetuose", mokydami studentus slapta, ir jų patriotizmas neišblėso. Daugelis aukštojo mokslo įstaigų administratorių paprastai veidmainiškai deklaruodavo ištikimybę režimui, bet mokydavo, dėstydavo, samdydavo ir atleisdavo personalą visiškai neatsižvelgdami į politiką. Net penktojo dešimtmečio pabaigoje ir šeštojo dešimtmečio pradžioje vyresni dėstytojai nuolat gindavo jaunesnius studentus ir kolegas nuo policijos tyrėjų. Šeimos, ištikimybės saitai ir akademinė įtaka dažnai pasirodydavo esanti stipresnė, bent jau užkulisiuose, negu baimė užsitraukti partijos ar slaptosios policijos nemalonę.
Bet komunistų partijoms daug svarbiau buvo proletarizuoti studentiją. Buržuaziniai dėstytojai galų gale turėjo išmirti, o tada juos galėjo pakeisti uolūs darbininkų klasės atstovai. Lenkiškai ši akademinės protekcijos banga buvo vadinama terminu awans społeczny – šią labai gremėzdišką biurokratinę frazę apytiksliai galima išversti kaip „socialinė pažanga". Ilgainiui šis terminas tapo nepaprastai svarbus, nes jį imta vartoti kalbant ir apie politiką –­ greitą aukštojo išsilavinimo suteikimą valstiečių ir darbininkų vaikams, – ir jos suformuotą „socialiai pažangią" klasę. Panašaus pobūdžio socialinė pažanga buvo pagrindinis kiekvienos Rytų Europos šalies tikslas. 1949 m. sakydamas kalbą Rytų Vokietijos komunistų partijos kongrese, Grotewohlis pasiūlė išskirti ir remti „darbininkus ir valstiečius" iš Jaunųjų pionierių organizacijos. Jie, pasakė jis, „nuo pat mažų dienų buvo visiškai kitaip auklėjami" ir todėl galėjo tapti „iš tiesų naujoviška, demokratine, socialistine inteligentija... kurios mums reikės vadovauti mūsų ekonomikai ir įgyvendinti socialistines priemones".
Siekiant sukurti „naują, demokratinę, socialistinę inteligentiją", kuri pakeistų seną, įtartiną, buržuazinę inteligentiją, buvo panaudotos įvairiausios priemonės, nuo žavingų iki absurdiškų. Lenkijoje, kur nacių okupacijos laikotarpiu visų rūšių mokyklos buvo per prievartą uždarytos, pokario laikais neraštingumo lygis siekė net 18 procentų. 1951 m. partija pradėjo masinę „kovos su neraštingumu" kampaniją, pirma įvykdžiusi mokyklų reformą, kuri sustiprino techninių dalykų mokymą. Šios programos pasisekimas įtikino daugelį intelektualų, kad partijos ketinimai geri. Vienas lenkas, buvęs mokyklos mokytojas, nors pats ir nebuvo komunistas, pirmaisiais savo profesinės veiklos metais mokė pabėgėlius iš Ukrainos suaugusiųjų raštingumo kursuose ir žavėjosi jų poveikiu: „Jie tapo kitokiais žmonėmis." Dalyvaudamas šioje kampanijoje jis patikėjo, kad partija, nors ir daro klaidų, iš tikrųjų vadovaujasi gerais ketinimais.
Bet tik skaityti ir rašyti išmokyti žmonės negalėjo suformuoti naujojo elito. Visose bloko šalyse buvo imtasi ir kitokių, agresyvesnių socialinio mobilumo skatinimo veiksmų. Darbininkų ir valstiečių vaikams buvo teikiama pirmenybė priimant į universitetus, mokymo kursus, darbą ir skiriant į aukštesnes pareigas. Rytų Vokietijoje švietimo biurokratai aktyviai agitavo darbininkus ir valstiečius stoti į specialius kursus, skirtus sudaryti jiems sąlygas greitai kilti karjeros laiptais. Studentai galėdavo mokytis šiuose kursuose, kuriuose jie būdavo rengiami stoti į universitetą, jeigu turėjo teisingos socialinės kilmės tėvus ir galėjo pateikti „demokratinių organizacijų" – profesinių sąjungų arba jaunimo grupių – „politines charakteristikas". Lenkijos jaunimo sąjungos aktyvistai per „techninių sekretorių" instituciją – padedami savo funkcionierių, kurie buvo paskirti į dekanatus ir „pasiaukojančiu darbu prisidėjo prie proceso tobulinimo" – iš esmės ėmė kontroliuoti priėmimo į Lenkijos universitetus procesą. Dėl tokių priemonių 1945–1952 m. darbininkų ir valstiečių kilmės studentų skaičius Rytų Vokietijos universitetuose išaugo nuo 10 iki 45 procentų. 1949 m. darbininkų ir valstiečio kilmės studentų dalis Lenkijos universitetuose pasiekė 54,5 procento.
Siekdami dar labiau pagreitinti darbininkų ir valstiečių socialinę pažangą, Lenkijos komunistai taip pat steigė savas alternatyvias aukštojo mokslo įstaigas. Studentams be vidurinio išsilavinimo buvo siūloma galimybė gauti lenkų bakalauro laipsnį – matura, panašų į vidurinės mokyklos baigimo pažymėjimą – po šešių mėnesių mokslo Centrinėje partijos mokykloje. Su šia vadinamąja „mažąja matura" jie galėjo stoti į universitetą. Nors kitos įstaigos tuo laiku irgi siūlė greitesnius būdus įgyti išsimokslinimą – daug jaunuolių baigė dvejų metų parengiamuosius kursus, kurie suteikdavo galimybę stoti į universitetą nebaigus vidurinės mokyklos –­ Centrinė partijos mokykla taikė kitokius kriterijus: „politinis sąmoningumas" čia buvo laikomas daug svarbesniu dalyku negu gebėjimas gerai skaityti ir rašyti.
Šių pastangų rezultatas buvo toks, kokio ir derėjo tikėtis. 1948 m. Centrinis komiteto sekretoriatas skundėsi, kad apytiksliai 20 procentų Centrinės partijos mokyklos kurse studentų – daugiausia jauni darbininkai, neturintys vidurinio išsilavinimo –­ negali užbaigti kursų todėl, kad neįstengia konspektuoti paskaitų. Pasakojama, kad šeštajame dešimtmetyje daugiau kaip penkiasdešimt Humboldto universiteto Rytų Berlyne studentų ištiko nervinis pakrikimas. Dėstytojai, ypač Lenkijoje, mokymo kurso pradžioje kartais tyliai patardavo jauniems darbininkams tuščiai negaišti laiko ir grįžti į savo gamyklas – girdi, vis tiek nieko nepešite. Taip pat būdavo pranešimų, kad kai kurie lenkų studentai klastoja savo socialinę kilmę: „Prekiautojų, buožių ir prieškario laikų pulkininkų sūnūs ir dukterys atėjo į egzaminus purvinais darbiniais drabužiais", apsimesdami, kad jie darbininkai, pasipiktinęs rašė vienas pranešimo autorius. Vengrijoje, kai kuriems studentams iš buržuazinių šeimų buvo patarta iš pradžių truputį padirbti darbininkais ir tada vėl bandyti stoti į universitetą. Nedidelis ištikimybės demonstravimas, toks kaip vadovavimas jaunimo grupei, taip pat padėdavo gauti vietą universitete. Tačiau materialinis atotrūkis tarp darbininkų ir valstiečių kilmės universiteto studentų ir prieškarinės inteligentijos vaikų išliko –­ pirmieji dažnai gyvendavo skurdžiuose universiteto studentų bend­rabučiuose, o pastarieji – namuose, – ir abi grupės dažnai laikydavosi atokiai viena nuo kitos. (...)"

B. d.

Vertė Vitalijus Šarkovas

Anne Applebaum. Iron Curtain: The Crushing of Eastern Europe, 1944–1956. – New York, Toronto: Doubleday, 2012.