Spalio 20 d.

Garai

Klausia, kiek dėvėti medicininę kaukę. Sakau, porą metų – kol paruduos. Jos tvirtos, atsparios, o ir plauti nereikia. Gana paplakti į bato aulą.

Chirurginės kaukės atsikratau vos tik užsiuvu pjūvį, čia pat, operacinėje. Ji absoliučiai švari, bet ką tik filtravo žmogaus garus. Nebenoriu dėvėti nė minutės ilgiau.

Lapkričio 7 d.

Išklotinė

Pamėgtas muzikos kanalas dieną naktį mane seka, vertina ir giria skonį. Reklamos triukas, aišku kaip dieną.

Kasmet su vertinimais atsiunčia rinkinukus „man asmeniškai“. Neištrinu, bet ir nesiklausau: nėra kada niekais užsiimti. Atsiųstą medžiagą pakabinu kažkokioje virtualioje erdvėje, „į debesies rūsį“, anot vertimo. Įsivaizduoti, nufotografuoti ar net nupiešti debesį dar įstengčiau, bet tik jau ne jo rūsį.

Kaži kelintą kartą per metus sukarščiavęs ir beveik atgulęs patalan maloniai perklausiau kadaise girdėtus kūrinius, nepernelyg sudėtingus, bet nuoširdžiai pamėgtus. Tuose, regis, padrikuose kasmetiniuose garso srautuose atpažinau savo nuotaikas ir prisiminiau išgyvenimus.

 

 

2018-ieji – blaškiausi tarp iki šiol dar nesuvoktų modernistų ir apkerpėjusio roko. Nusigręžęs nuo aistringų romantikų puoliau į niūriausias Dovydo psalmes. Susitupėjimo metai.

2019-ieji – daugiau rimties, tik netikėtai, be menkiausios gėdos įsiterpė Holivudo garso takeliai ir kitokie pigūs sentimentai. Atradau naujų autorių bei nuostabių atlikėjų. Nejučia prisirišau prie jų. Pamėgti instrumentai – arfa ir violončelė. Variniai pučiamieji rėžia ausį, o ir jų ritmas – kaip nenugalimosios sovietinės armijos maršai. Tebesigėdiju Beethoveno, nes jį mėgo Leninas. Klausausi vogčiomis, nes patinka ir man. Slepiuosi pats nuo savęs.

2020-ieji – rūsti muzika tarp destrukcijos ir aistros (nieko naujo toje filosofijos priešpriešoje), tarp paviršutiniško šlamšto ir, regis, patogaus atsipalaidavimo. Pernai pamėgti autoriai prigeso – arba kūrė nekaip, arba nieko visai. Nauji atlikėjai virtuozai – lyg tyčia rusai arba kinai. Nerimo metai (epidemija gi).

Šiųmetinė išklotinė atrodys juokingai – vaikiškos dainelės ir operų chorai, nes anūkas prašydavo tų pačių dar ir dar.

Lapkričio 11 d.

Patologija

Jau kurį laiką rūpėjo mano draugės muzikantės sveikata. Panašu, klastinga liga įsisiautėjo nepaisydama nuolatinės daktarų priežiūros. Draugė visai paleido vadžias:

Mažiau rūkė, daugiau meditavo vaikštinėdama tyrame ore.

Kartu su draugu plaukiojo baseine, nupirko abiem abonementus.

Pasigedo išvežto tėviškėn dviračio.

Dažnai lankė seną ligotą draugą.

Miegojo tik aštuonias valandas per parą.
Pasimėgaudama lankė savo mokinių koncertus ir jais nuoširdžiai didžiavosi.

Sukūrė internetinę meno gerbėjų grupę.

Suplanavo vykti į pažintinę kelionę.

Na jau ne!

Gana!

Kantrybės taurė perpildyta!

Šiaip ne taip įkalbėjom ją nuvykti pas psichiatrą, kurį vargais negalais įtikinom priimti be eilės, nes nebeįmanoma šitaip, ir oi kaip laiku susizgribom!

Šiandien mano draugė vėl sveika: arba miega, arba snaudžia, arba žiūri į vieną tašką.

Lapkričio 16 d.

Durys

Atveriu pirmąsias: koridoriaus gale, prie kabineto, – mano pacientai, nerimą pridengę kaukėmis.

Atveriu antrąsias: diagnostikos griozdai ir kompiuterių ekranai, dūzgiantys aušintuvai, pučiantys techninių svilėsių tvaiką. Žmogiško pokalbio, rankų prilietimo ir patirties nebegana. Viską išaiškins aparatūra, kurios netikėtą funkciją neseniai aptikau.

Radęs sudėtingą komplikuotą ligą noriu ramiai pagalvoti ir apsispręsti, ką pasakyti ligoniui. Galvojantis gydytojas – nekoks įvaizdis. Primena sutrikusį žioplį, o tai yra tikra teisybė. Tenka slėpti savo tebekerojančias abejones, kol išsisklaido, o fizionomija vėl solidžiai tviska ryžtingo ir patikimo chirurgo rimtimi. Suprantama, niekas neturi trukdyti, kol apsvarstau visus už ir prieš.

 

Autoriaus nuotraukos

 

Tuomet štai ir gelbsti aparatūra: ištyręs ir pamatęs tai, kas reikia, mechaniškai vedžioju daviklį ir apžiūrinėju bet ką, nes dėmesys nuklydęs jau visai kitur. Minutė kita ir aplanko išganinga mintis. Paskui sprendimas, o tada jau ir dalykinis pokalbis.

Trečiosios durys, už jų – ligoninės dviračių gardo varteliai – apžergiu savo transportą ir pasimėgaudamas traukiu gaiviu vakarėjančiu paupiu.

Treniruotėje suklusau: atsivėrė rūbinės durys. Vaikinai nežymiai ištiesė pečius ir įtraukė pilvus. Atsisukau: į salę įžengė daili sportininkė ir pradėjo apšilimą.

Atveriu garažo duris.

Krūva lentų. Kada nors statysiu namą.

Dėžės vinių. Visai naujos.

Didžiuliai buteliai. Kaip tik vynui raugti.

Surūdiję svarmenys. Gal kada vėl mankštinsiuosi.

Lapkričio 19 d.

Šakutė

Baigiau operaciją, beliko užsiūti pjūvius. Su palengvėjimu kilstelėjau akis į operacinės laikrodį: sugaišau nedaug, pavyko sklandžiai.

Prieš porą dešimtmečių operuodavau greičiau. Dabar rekonstrukcijoms sugaištu pustrečios valandos vietoje dviejų. Šiek tiek pasikeitė metodikos, o kad neskubu ir niekam nerodau aukštos klasės, tai gal jau ir brandos ženklas.

Dar bijau, kad nyksta pirštų graibštumas. Ne tik marškinių sagos kartais nervina, bet ir ploną šakutę suspausti kartais jau iššūkis. Šaukštu kol kas darbuojuosi be nuotykių, o peiliu – pasimėgaudamas. Atnaujinau rankų miklinimą žongliruodamas anūko dovanotais teniso kamuoliukais, tik kitas anūkas juos numeta į sunkiai prieinamas vietas, o susiraityti po baldais irgi jau sunkoka.

Lapkričio 30 d.

Gundymai

„Taip galima ir paskęsti!“ – pamaniau baseine. Pečiai sustingę, vos pernešu rankas oru siekdamas naujo grybšnio. Plaukiu kaip medinis, jei ne geležinis ar švininis. Įšokau į vandenį kaip mėgėjas – be apšilimo, be tempimo pratimų. Dabar štai reikia gerokai pasiversti ant šono ne tik įkvėpti, bet ir rankai iškelti iš vandens. Laimė, keletas posūkių, ir judesiai laisvėja, tik jėgos nebe tos. Nieko, dar kelios tokios rytmetinės mankštos, ir forma grįš. Neregiu savęs iš šalies, bet plaukimo technika katastrofinė: jokio grakštaus slydimo vandeniu, tik netaupus jėgų ir vandens taškymas. Užuot stabtelėjęs, ties posūkiu pakeičiau plaukimo stilių, nes nenorėjau prarasti ritmo. Sustojęs dar susigundysiu baigti rytinį pasiplaukiojimą, įkalbėsiu save nepersistengti pirmąją dieną. Kitą dieną prisiminsiu auksinę taisyklę krūvius didinti pamažu ir taip įklimpsiu į saviapgaulę, visą ciklą mirkdamas baseine be naudos.

Pyktelėjau ir sukandęs dantis pabaigiau suplanuotą distanciją, tegu ir ne per ilgiausią. Pergalė be aplodismentų, užtat nuotaika kupina pasididžiavimo.

Gruodžio 2 d.

Leninai

Prisireikė dovanos – skulptūrėlės, bet tikros. Nėra skulptūrų parduotuvės. Kažkas panašaus yra, bet jau tiek to. Nuomonę apie turginius angeliukus ir nameliukus turiu ir nė nebandau slėpti.

Kaptelėjo mintis apie leninus sovietmečiu – kur juos pardavinėdavo? Nepamenu, kad juos noriai pirktų, o juk riogsojo kiekvienoje įstaigoje per ceremonijas ir ant visų viršininkų stalų.

Naršau internete. Paveikslai, graviūros, aukcionai. Taip, iš rankų į rankas. Kuo daugiau rankų, tuo augesnė kaina. Su naujais darbais paprasčiau: kuo didesnis, tuo brangesnis. Kaina tiesiogiai proporcinga dažais padengtam plotui, ypač jei autorius dar nepagarsėjęs. Kas atskirs šedevrą nuo šlamšto? Išeinu iš to puslapio.

Domina originalios nedidelės, viena ranka pakeliamos skulptūros, švieži autoriniai darbai. Neskaičiavau tiksliai, bet principas panašus – kuo daugiau gramų medžiagos sunaudota, tuo brangesnė. Panašiai ir užsieniečių darbai – nieko gudresnio, bet prie spėjamos kainos prirašytas dar vienas nulis. Muitų politika ar provincinis saviškių nuvertinimas?

Nebegaliu susikaupti. Dėmesį blaško klausimas – kiek anuomet kainuodavo leninai? Rubliais, suprantama.

Gruodžio 16 d.

Naujienos

Švenčių laukimo, gausių apsipirkimų ir eglučių konkursų įkarštis. Naujienose – kas labiau išgąsdins rusiška apokalipse. Linksminkimės, kol gyvi!

Gruodžio 22 d.

Atostogos

Rusai atostogaus iki Advento pabaigos ir nei mūsų, nei Ukrainos nepuls. Ir niekas dėl nieko nesiderės. Primena „Karalių Ūbą“.

Gruodžio 24 d.

Prakalba

Kūčių vakarą sėdome vakarieniauti. Sėdžiu lyg ant adatų – kad tik nereiktų tarti žodžio, o tai man

(Gruodžio 25 d.)

tikra kankynė ir visuomet sunkiai sekėsi.

Galvą susuko įkyri mintis – kas čia vyksta? Ką mes švenčiam?

Paauglei našlaitei arkangelas Gabrielius apreiškė, kad ji greit pagimdys vaikelį. Bet nelabai su kuo

(Gruodžio 26 d.)

tokia žinia pasidalinsi. Puolusią moterį ramiai užmėto akmenimis, ir tiek. Su angelu pokalbis nutrūko

(Gruodžio 27 d.)

staiga. Kaip pasirodė, taip ir išnyko, net telefono neužrašęs.

Laimei, globėjas pasielgė ne taip, kaip visi. Ryžtingai, vyriškai pasisiūlė užauginti vaikelį drauge,

(Gruodžio 28 d.)

nesvarbu, kas jo tikrasis tėvas. Niūniuoju Arnoldo Schoenbergo „Pragiedrėjusios nakties“ motyvą, įkvėptą labai panašios istorijos. Rūpesčiai per amžius tie patys, kaip ir reti taurūs sprendimai. Garbinga ir sektina, kai manęs neliečia. Kažin kaip aš pasielgčiau? Teoriškai – tiek jau to, bet kaip būtų iš tikrųjų?.. Va taip ir pagavau save: jau pradedu išsisukinėti...

Gyventojų surašymas – itin ne laiku. Laukia varginanti kelionė

(2022 m. sausio 1 d.)

dykuma net už Jeruzalės, o ten – nei apsistoti, nei pailsusias kojas ištiesti. „Vietų nėra“, – skaudžiai pažįstama net iš nelabai senų laikų. Tvartas, ir tas užimtas pagal paskirtį. Tikrųjų šeimininkų. Pati ta vieta

(Sausio 3 d.)

svečiams priimti, nes štai jau tiesiu taikymu atvyksta trys laisvųjų Rytų valstybių karaliai. Nepagerbti pagal protokolą vietinio karaliaus (Erodo, kaip žinia) – gal ir pelnytas diplomatinis antausis kolaborantų vadukui. Visa bėda, kad akibrokštas baigėsi kūdikių skerdynėmis. Silpnas karalius išsigando stipraus kūdikio.

Tiek to, tebūnie tai ne karaliai, o trys kuklūs išminčiai. Beje, kiekvienas mūsų juk yra išminčius, ar ne taip? Kad ir ką manytume, ne iš dyko buvimo trys suaugę vyrai vienu metu atidėjo reikalus į šalį ir porą

(Sausio 4 d.)

savaičių kulniavo pasveikinti naujagimio. Ne dviese, o tai atrodytų dviprasmiškai. Ne vienas, kai vidinis balsas verčia lėkti laukais. Trys vyrai – kad ir kas jie tokie būtų – jau solidus žygis.

Prieš keliolika metų aplankiau kolegės naujagimį. Ojojoi, kiek sulaukiau komentarų. O kiek dar jų neišgirdau...