Kovo 18 d.

Treniruotė

Kaip bus, taip, – pamaniau, – išsisuksiu.

Tokioms operacijoms įrengiamos tam tikros hib­ridinės operacinės. Nepavyko laiku, žadėjo vėliau. Dirbame tokiomis sąlygomis, kokios yra, o išvertus į žmonių kalbą – pačiomis prasčiausiomis, kokios tik gali būti.

Instrumentuotoja nematyta. Baimingai pasiteiravo, ar tiks instrumentai. Supratau, kad kažkas ją suspėjo prigąsdinti: „Ateis tas rėksnys, bus tau.“ Tikra teisybė: pats kadaise rūpinausi pačiais geriausiais instrumentais, kad operuotume patikimai ir sklandžiai. Keldavau isterijas, jei pakliūdavo brokuotas ar nudėvėtas. Tie laikai seniai užmiršti, tik legendos apie mano neapsakomą bjaurumą vis dar gyvos.

 

„Pirmieji mano įvairiais būdais gauti instrumentai. Išplautus po čiaupu ir susegtus ant paklodės (kad nedingtų) mūsų pirmoji instrumentuotoja Violeta Neniškytė ruošiasi kišti į autoklavo būgną ir sterilizuoti.“ Apie 1993 m.

 

Nuraminau, kad instrumentai puikūs. Rytmetis gied­ras, kolektyvas žvalus, organizacija sklandi, brigada susiklausiusi. Žinau, kad instrumentai – tokie, kokie lieka nuo didžiosios operacinės.

Minties kertelėje tebesirengiu karo laukui. Dabar puiki proga išmėginti save prastu apšvietimu, išklerusiais net ne tos paskirties įnagiais ir išoperuoti ne prasčiau nei kokiu šveicarišku rinkiniu.

Patenkinau savimeilę: susitvarkiau su užduotimi kuo puikiausiai. „Treniruotė“ pavyko. Na, ir sąlygos puikios: dėkinga pacientės anatomija, dėmesingas kolektyvas ir jauki prieblanda be įkyraus operacinės lempos spiginimo.

Dispečerė

Pagelbėjęs sunkiam ligoniui užsukau į dispečerinę pasirašyti iškvietimų žurnale. Dispečerė susizgribo, kad ji nebe viena kabinete, ir mikliai užsikabino kaukę. Nevykusiai pašmaikštavau, kad ar neteks tuoj nusiimti. Akimirksniui vaizduotėje žybtelėjo kaskados nepadorių fantazijų be kaukių ar vien tik su jomis. Ką tik laimėjau dvikovą su giltine. Pasaulis už reanimacijos slenksčio nušvito meile, džiaugsmu ir pergale. Norėjau dainuoti ir bučiuotis.

Kovo 19 d.

Druska

Druskos vartojam mažai – kenkia sveikatai, sako, bet kristalas po kristalo – ir kratyk nekratęs tuščią druskinę. Nujaučiu, kad kažkur dar nepraimtas sūriosios maišelis pūpso ir juokiasi iš virtuvinės tvarkos, bet juk paprasčiau nubėgti į parduotuvėlę šalia nei bejėgiškai raustis stalčiuose.

Spoksau į tuščią lentyną – likęs tik žiupsnis baltų kristalų be etiketės. Galėtų būti Bertoleto druska sprogmenims pasigaminti. Palaikęs agurką tokiame marinate gali ir tanką pamušti. Juk dronui nudaužti ir pomidoras tinka, tai visi gerai žinome.

Medžiotojai į žygį visada imdavo druskos. Yra greitas ir paprastas būdas sutramdyti įsiutusius ar šuoliuojančius gyvūnus. Pakanka tokiam vos žiupsnį druskos užberti ant uodegos – ir žvėris jau romiai tupi, o pakviestas klusniai, be kalbų lenda į maišą. Savo akimis mačiau.

Paskutinėmis dienomis visi labai perka šautuvus. Štai kodėl dingo druska – neatsiejama šaulio palydovė. Galės barstyti beuodegiams atėjūnams nors ir ant galvų, pilna sauja ir negailėdami.

Nesinorėjo grįžti tuščiomis. Susidomėjau „kurmiu“ nuotėkų vamzdžiams valyti. Trumpai pamąstęs nupirkau porą. Kad nepritrūktų.

Kovo 22 d.

Architektas

Poliklinikos darbo chirurgai nemėgsta, ir aš – ne išimtis.

Vis dėlto be ambulatorijos neapsieisi. Kitaip ligoniams patekti pas mus kelio nėra. Tiesa – kitus atveža greitoji, tačiau vien tik neatidėliotina pagalba labai išvargina, o ir šlovės nelabai pelnysi. Informacijos trūksta, radiniai netikėti, išeitys nekokios, o atsakomybė kaip už gerą. Kas kita – suplanuota ir savalaikė operacija ramioje aplinkoje. Vos ne poilsis. Būna ir čia visko, deja.

Darau šiokią tokią atranką. Operuoti? Neoperuoti? Kada operuoti? Ko neoperuoti?

Tarp mūsų kalbant, visi mes netobuli. Bet kurį žmogų apžiūrėjęs ir pakankamai ištyręs rasčiau bent dvi, tris operuotinas vietas, ir visai nuoširdžiai siūlyčiau gultis ant operacinio stalo, jei tik įžvelgčiau grėsmę.

Kai padėtis rimta – svarstymų nekyla. Įtikinti operuoti nesunku. Juk pacientas žino, pas ką atėjo, kaip jis gydo ir ką gali pasiūlyti. Jei diagnozė nepasitvirtina – ir pokalbis greitas, ir ligonis patenkintas, ir atsisveikinimas trumpas.

Amžius riziką didina. Lyg ir suprantama visiems. Nesunku atkalbėti pagyvenusį pilietį nuo pavojingos ir abejotinos operacijos.

Taip ir rengiausi pasielgti su vienu kadaise garsiu architektu. Radau paprastą, nebūtinai operuotiną situaciją ir pasiūliau apsirengti, kol mintyse surikiuosiu paguodžiantį sakinį. Tik atsisukęs išvydau, kaip aštuoniasdešimtmetis vyrukas, be jokių pastangų stovėdamas ant vienos kojos, mikliai movėsi kojinę ant kitos nukreipęs įdėmų žvilgsnį į mane ir laukė, ką pasakysiu.

Susigėdau. Nuleidau akis. Nedvejodamas užpildžiau siuntimą operacijai ir neskubėdamas paaiškinau, kaip jai pasirengti.

Namie kipšas mane traukė pakartoti matytą triuką su kojine. Laimei, suskubau įsitverti karšto gyvatuko.

Kovo 23 d.

Pjūvis

Operacija pabaigos link. Liko dar vienas pjūvis. Pacientas ramiai miega paveiktas narkozės. Nugirdau, kaip garbinga daktarė aimanuoja, kad čia nieko nebebus, net konservų dangtelių, ir mes be Rusijos neišgyvensim niekaip.

Taip ir sustingau su skalpeliu rankoje.

Kovo 24 d.

Dangus

Šiandien porą kartų kilstelėjau akis į dangų – taikios gintarinės Baltijos žydrynę.

Pirmąsyk – išgirdęs ilgesingą gir gir gar gar chorą iš atpažįstamos trikampės žąsų rikiuotės. Paabejojau, kad dar ne laikas, dar anksti, bet skrido tikrai ne papūgos. Paskui atsitokėjau: jau atkeliavo pavasaris. Paprastas ir tikras.

Antrąsyk – išgirdęs motoro gausmą.

Į tokius garsus nelabai kreipdavau dėmesį – aplink mus bent trys oro uostai, jų technika turi skraidyti. Juk nepuolu į gatvę pasižiūrėti į važiuojantį automobilį.

Juokais ar rimtai, bet laikiausi susigalvoto algo­ritmo:

Civilis ar karinis?

Savas ar svetimas?

Artėja ar tolsta?

Jei ką – įtraukiu galvą į pečius ir kuriam laikui atidedu menkus reikalus.

Jei nieko – grįžtu į tą pačią vietą, jei tik atsimenu – ko.

Šįkart ore tingiai sukiojasi sraigtasparnis – stebi, kur kas degina pernykštę žolę, nes oras labai palankus. Aš kaip tik varčiau rūkstančias sodo šiukšles žarstekliu ir gūžiausi, kad nepastebėtų.

Kovo 26 d.

Gimtadienis

Laukėm ir sulaukėm pensijos. Vylėmės, turėdami marias laiko ir begalinę kantrybę, prižiūrėti anūkus: kepti blynus, sekti pasakas ir išmokyti visokiausių naudingų dalykėlių.

Stengiamės nuoširdžiai. Mažiukai sotūs, klusnūs, mieli ir vos apsisukę teiraujasi, kada grįš pas mamą.

Pasveikinom anūkę su antruoju gimtadieniu. Nudžiugau, kad ši nebepuolė slėptis nuo manęs išsigandusi, o atsisveikindama net ištiesė rankutę.