Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Autoriaus nuotrauka

 

„Devinkėje“, kur už baro stovi gražiausios visame mieste šypsenos savininkas, vienas kandžius taip kalbėjo: „Tau bepigu, Rolai, tu beveik venecijietis, o štai aš niekaip į tą prakeiktą miestą ant vandens neprisiruošiu – kaip Veničkos¹ chronius, svaigęs dėl Maskvos metro grožybių... Didžiojo stiliaus spindesio... Dar vaikas išsikirpdavau tuos vaizdus su gondolom iš nespalvotų mamkos žurnaliukų – visų tų pšekrojų ir kobietų, prošem pana. Paskui, kai ėmiau kažką raukt apie kiną, tie viskončiai ir mastrojaniai, plaukiantys į Lido, oi, kaip gniauždavo kvapą! Ir visos tos didžiapapės, neslėpsime. Ir tie sušikti balandžiai, tupiantys miltiniams ant galvų... Nekrošius jau buvo beimąs mane scenos darbininku „Otele“², bet užgėriau ir neatėjau sutartą valandą – tokius bemat išbraukdavo iš sąrašų“, – trumpam nutilęs nusišnypštė į servetėlę.   

Paprastai toj vietoj randu pretekstą apleisti baro sceną. Pauzės tam ir skirtos. Tačiau šįsyk nespėjau, kandžius užsakė dar po vieną. „Baisiai bijojau tą sap­nų vietą žeidžiančių bienalių, tų plikių ir metalo laužo bažnyčiose, tų sušiktų naujojo – cha cha cha! – meno stigmatikų! Taip pražūdavo už paskutinius grašius ne sezono metu nupirkti bilietai, o kartą pabėgau net praėjęs registraciją... Sykį su draugu susikūrėm maršrutą traukiniais iš Varšuvos per Vieną... Tai vienam parkely po dviejų butelių smigau ir atsibudau austrų nuovadoj – toks faktas papuoštų bet kurį CV“, – ir vėl nusišnirpštė. Vikriai pašokęs bandžiau atsisveikinti, bet jis sugriebė mane už palto rankovės: „Liko labai nedaug, Rolai! Liko vos vienas mažytis siužetėlis vardu Vilnius. Labai vėlai supratau, kur iš tiesų gyvenu, kiek pamėkliško – bet ne gaveliško! – grožio šitame mieste, kiek erdvės jau skylėtiems plaučiams! Idant išlikčiau – privalau nusibaigti čia. Ir niekur, girdi, nekelti kojos! Be bajerio, seni! Čia! O dabar dink iš akių, varyk į tą savo iškamšų rojų!“ 

Ant tiltelio pakėliau akis: žvaigždėto dangaus fone nutviekstos bažnyčios atrodė lyg ką tik sukurtos – Tojo, kuriam esam tiek prikiaulinę ir tebekiaulinam kiekvieną mielą dieną. Dešinė letena palto kišenėje užčiuopė kažkokį popiergalį. Pasitaisęs akinius supratau, kad tai atspausdintas „Ryanair“ bilietas į Trevizą ir atgal. Data nučiupinėta, bet, regis, atkūriau: jis turėjo išskristi kitą rytą. Suglamžiau „A keturis“ ir per turėklą sviedžiau žemyn – gniužulėlį kaipmat pasigavo ir nusinešė sraunioji Vilnia, skirianti Užupio Respub­liką nuo likusiojo Vilniaus.

 

1 Turimas omeny rusų rašytojo Venedikto Jerofejevo apysakos „Maskva–Petuškai“ pagrindinis veikėjas, svajojęs bent kartą gyvenime nusileisti į Maskvos metro.

2 Legendinis „Meno forto“ spektaklis buvo pradėtas repetuoti Venecijoje.

 

 

 

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.