Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XII)

Gegužės 17 d.

Bendraminčiai

Šiltas popietės oras, skaidrus ir švarus po nesiliaunančios darganos, metas išbandyti naują dviratį.

Taikau į atokius vieškelius, retai važinėjamus automobiliais, neskaitant dviračių ar pėsčiųjų.

Tik išsukęs iš magistralės pastebėjau sankryžoje dvejojantį dviratininką, stabtelėjusį pasitaisyti šalmo. Pasisveikinau rankos mostu ir nurūkau savais keliais.

Nurūkau, o vos po minutės kitos visai greta išgirdau ką tik matyto dviratininko ramų balsą. Teiravosi, koks mano maršruto planas.

Krūptelėjęs ir sutrikęs sąžiningai apibrėžiau horizonte puslankį vardydamas didesnius kaimelius, o paskutinio pavadinimą iš jaudulio net pamiršau.

„Neblogai“, – pagyrė, ir tiek jį bemačiau – iki pirmosios kalvelės. Įnirtingai myniau pedalus iš paskos, paskui sulėtinau be kvapo ir vilties pasivyti.

Aplenkė dar vienas, prašvilpė lyg pro stovintį, nespėjau nė artikuliuotai atsakyti į pasveikinimą, vos išspaudžiau nerišlų garsą iš gerklės.

Tai bent nuošali vietelė pasivažinėti.

Kol aplankiau pakelės kaimelius ir vienkiemius su sąžiningai aplojančiais šunimis, sutikau nemažai panašių nutrūktgalvių, šiltai mojuojančių man, nepažįstamam naujokui, plačiai pasklidusioje ir smagiai nusiteikusioje vienišų klajūnų dviratininkų komandoje.

Kelionės pabaigoje prasilenkiau su tuo pačiu pirmuoju sutiktuoju, sukančiu naują ratą priešinga kryptimi. Pasisveikinom dar sykį tarytum ilgai nesimatę seni draugai.

 

Gegužės 18 d.

Klubas

Nusileidęs į sporto klubą sutikau porą masyvių „krokodilų“ su naujomis gerbėjomis šalia, atsipalaidavusių patogiuose foteliuose ir bambančių, kad klube per daug žmonių ir laikas imtis reguliuoti srautus. Nusisukdamas nebesiklausiau tų šmaikštavimų, gal net ne man adresuotų. Saikingai po ilgos pertraukos pasimankštinau, nors užėjęs nirtulys pridėjo jėgų. Mano mokestis sumokėtas, tegu reguliuojasi savo pačių srautus. Per daug fotelių klube, o ypač – juose drybsančių.

Nesilankiau pusantrų metų, bet sportininkai tie patys, o kai kurie pasisveikindami džiaugsmingai išpūtė akis.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XII)

 

Gegužės 19 d.

Rankšluostis

Virusą mušu tyru oru, fizine kultūra, vandeniu, muilu, karščiu, prakaitu ir rankšluosčiu.

Anądien gražiu oru grįžau pasivažinėjęs dviračiu, bet šlapias nuo prakaito. Nusiprausiau, nusišluosčiau ir apsirengiau.

Šiandien grįžau dviračiu iš darbo per liūtį. Nusišluosčiau ir apsirengiau sausais drabužiais. Praustis nereikėjo.

 

Gegužės 20 d.

Atostogos

Atostogos artėja, visi ženklai tai rodo.

Darbe užrakino centrinį įėjimą.

Panaikino kelis rytmetinius autobusų maršrutus.

Uždarė pėsčiųjų tiltą.

Nebepratęsė leidimo automobiliui.

Išardė dviračių taką.

 

Gegužės 21 d.

Upė

Sniegas seniai nutirpo, bet kai įsigėrė į dirvą, naujai drėgmei vietos neliko. Čia užimta teritorija, lietui susigerti nėra kur, srovelės rieda žemyn į griovius ir upes. Jau, regis, nuseko, nuskaidrėjo vanduo, bus kur maudytis, bet ką ten – vėl upė išlipo iš krantų po menko lietaus, o drumstas vanduo užliejo vakar kruopščiai nušienautą pievą lyg koks virusas klestinčią žmoniją. Srovė tokia galinga, kad antys prieš srovę nepaplaukia: pakyla į orą ir šitaip grįžta.

Prieblandoje tvinstanti upė atrodo grėsmingai.

Atvažiavau automobiliu. Benzino yra. Automobilis nesugedęs. Užvedimo raktelis kišenėje. Vandens lygį seku. Jei kas – spėsiu pasprukti.

Upė atrodo grėsmingai.

Jeigu dar kas nors – yra vasarnamis su antruoju aukštu. Yra maisto, vandens, miegmaišis.

Upė atrodo grėsmingai.

Telefonas veikia, įkrautas, pagalbos telefonas 112, jei ką.

Upė atrodo grėsmingai.

Niekuo negaliu užsiimti. Net pradėti. Vis atsisuku į upę.

 

Artūras Milašauskas. Iš gydytojo dienoraščio (XII)
Autoriaus nuotraukos

 

Gegužės 22 d.

Draugai

Patvinus upei, kurmiai šlapiais užpakaliais susikraustė pas mane aukščiau. Draugystė užsimezgė dar pernai įvardijus bendrą priešą – vikšrus. Man vikšras – bjaurybė, kurmiui – skanumynas.

Aš vikšrą sutraiškau pasidygėdamas, paskui ilgokai valausi padą ar įrankį. Kurmis pasigardžiuodamas suleidžia dantis į sultingo rubuilio sprandą – trakšt!

Tikro draugo savybė – kurmis nemato to, ko nereikia, ir nenešioja paskalų. Ką veikiu kartais – nebūtina niekam žinoti: pravirkstu. Susikaupia nuoskaudos, ir staiga nebeatlaiko pasenęs vožtuvas. Retai pasitaiko, bet netikėtai. Gėda net prieš kurmį.

 

Gegužės 23 d.

Barščiai

Elektrinė skęsta. Po pirmuoju energobloku varlės strykčiodavo ligi Joninių, kol pradžiūdavo pieva. Taikau kirsti žolę, ne varlę: valas sukasi greitai ir žemai, gerai, kad švilpia perspėdamas. Variklis tratėdamas pažastyje baido kiškius, lapes ir barsukus, o dūmai dusina uodus ir kitus gyvius.

Šįkart vėsą auliniuose pajutau. Vanduo jau virš pado siūlės, pelkė siurbia batą ir mėgina nuauti. Taikausi atsistoti ant kupsto, pjaunu jau tik pusę žolės, tą, kuri virš vandens. Jei taip kasmet, elektrinės gruntą keis dumblas, o stepių viksvas įveiks vandens lelijos.

Ar batai nepraleidžia vandens? Negaliu žinoti. Grįžtu į aukštesnę sausą vietą. Ten žolė iki kelių, pabaigęs grįšiu į pelkę, paskui persiausiu.

Žingsnis po žingsnio keičiasi ir flora, ir jos kvapai. Šviežiai nukirsta žolė taškosi pavasariniu aromatu, primenančiu vaistažoles nuo kosulio, o gal tabako, sukeliančio kosulį, džiugiai padvelkia įvairiakvapė gaiva. Tik vieno aromato nenoriu – tai išmetamųjų dujų už nugaros. Taikausi pjauti prieš vėją.

Uoslė, džiaugiuosi, atsigauna po viruso. Bet aštrumo dar trūksta.

Artėju prie Sosnovskio barščių lauko. Pavasarinės atžalos gležnos, trapios, vešlios, o kietesnė žolė tarp jų rodytis nedrįsta. Vienas smagumėlis išguldyti. Išnaikinti nepavyks, o kiti augalai jų vieton nebesuspės. Toks vienkartinis kasmetinis darbas, kad neužaugtų iki sėklų brandos. Laimei, nesu alergiškas. Su amžiumi baigėsi ir jaunystėje kamavusi šienligė.

Bet ne vaikystėje.

Barščių kotai tuščiaviduriai, tiesūs ir lygūs. Tobuli orinio šautuvo vamzdžiai, labai taiklūs šaudyti šermukšnių uogas į merginų kinkas. Dešimtmečiai dičkiai sėdi ant tvoros, o aš, septynmetis pipiras, padavinėju šermukšnių kekes lyg ištikimas ginklanešys. Pats šaudyti neturiu kuo, gero barščio kotą vaikai rasdavo tik už Kregždinkalnio, Salantų pakraščio, o taip toli niekas manęs neleisdavo. Bandžiau pasidaryti vamzdį iš peraugusio krapo, tačiau tik sugadinau gerą daržovę, o ūkininkas pagrasino man į pakaušį „įskusti grūšią“. Laimei, šermukšniais apsodinta visa centrinė gatvė, bent jau uogų nepritrūkdavau.

Vienas šaunuolis traukė šermukšnių atsargas iš kišenės ir, susipylęs nemenką saują į burną, tvatino uogas serijomis it kulkosvaidis, o aš tirpau iš pavydo ir entuziazmo.

Išvydę grėsmingai artėjantį suaugusįjį ar įsiutintą paauglę, šauliai mikliai virsdavo kūliais aukštielninki į kitą tvoros pusę ir pabirdavo į visas puses saugodami ne vien reguliariai diržu plakamas sėdynes, bet ir brangų turtą – barščio kotą.

Aš likdavau vietoje tarsi niekuo dėtas caca vaikelis, nes toks mažas ir nuo bobutės nepasprukčiau. Nebent palindęs po Sosnovskio barščiu bėgčiau ratais aplink kotą.

Draugai