Esu istorikas mėgėjas. Kai į ką nors imu gilintis, ieškoti ir vartyti dokumentų šūsnis, sekti pėdsakais, tam skiriu visą savo laisvalaikį. Turiu daugiau ar mažiau asmeninių priežasčių ne tik skaityti, bet ir tyrinėti ir galiausiai parašyti, ką sužinojau apie kareivį Paulių Širvį. Kuo neutralesniu žvilgsniu, be okupantų ir išvaduotojų.

1940 m. rudenį Paulius Širvys įstojo į Vilniaus pėstininkų karo mokyklą. Karo pradžią mokyklos kursantai sutiko Švenčionėlių poligone. Iš ten prasidėjo atsitraukimas į rytus, tai truko porą savaičių.

Nakčia netoli Vitebsko mūsų „klajojantis“ batalionas prisijungė prie reguliarios divizijos. Mane paskyrė skyriaus vadu. Išrikiavau. Bet nė vieno nepažįstu. Visi nauji ir tamsu. Kai tik pajudėjo divizija, taip ir dingo mano skyrius žygiuojančių masėje. Tapau „generolu be armijos“. Atsitiktinai susidūriau irgi su tokiu pat pasimetusiu „generolu“ – panevėžiečiu Katkevičium. Sutarėm laikytis drauge. Saulei tekant, visa divizija prie Gorodoko miestelio pasijuto apsupta. (Paulius Širvys. „Autobiografija“, „Metai su Pauliumi. Atsiminimai apie Paulių Širvį“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007, p. 265)

Haradokas – tai nedidelis miestas Baltarusijos šiaurės rytuose, apie 30 km į šiaurę nuo Vitebsko. Šį miestą vokiečiai užėmė 1941 m. liepos 9 dieną. Jį nesėkmingai gynė 186-oji šaulių divizija. Greičiausiai būtent į šios divizijos sudėtį labai trumpam buvo įjungti Vilniaus pėstininkų mokyklos 2-ojo nacionalinio (lietuvių) kursantų bataliono likučiai. Reikia pažymėti: nors ši divizija prie Haradoko buvo iš dalies apsupta, bet didžiajai jos daliai iš apsupties vis dėlto pavyko ištrūkti. P. Širvys su keliolika savo bendramokslių pateko į nelaisvę.

Yra vienas dokumentas (apie jį bus kalbama vėliau), kuriame parašyta, kad P. Širvys į nelaisvę pateko rugpjūčio 3 d. ties Šumilina. Nors Haradokas ir Šumilina yra arti vienas kito, tačiau labai abejotina, kad P. Širvys mėnesį klajojo po Baltarusijos miškus, kol pateko į vokiečių nelaisvę. Juo labiau kad autorius pakankamai detaliai aprašo savo patekimą į nelaisvę ir tas jo aprašymas sutampa su turimais dokumentais.

Vokiečių karo belaisvių stovyklose buvusių sovietų karių sąrašai archyvuose saugomi, tačiau nesuskait­meninti, todėl rasti konkretaus kario pavardę labai sunku. Vokietijos istorijos institutas jau dirba šį titanišką darbą, bet sunku pasakyti, kada jis bus baigtas. Todėl rasti P. Širvio pavardę karo belaisvių sąrašuose ir patikslinti jo likimą bent kol kas beveik neįmanoma. Tačiau turime vieną to meto dokumentą, kuriame minima P. Širvio pavardė. Tai Vilniaus pėstininkų mokyk­los 2-ojo nacionalinio (lietuvių) bataliono dingusiųjų be žinios kursantų sąrašas. Tame sąraše jo pavardė užrašyta klaidingai – „Šervys“, o vardas, kaip ir visuose kituose kariniuose dokumentuose, ne „Paulius“, o „Povilas“. Kaip žinoma, iš belaisvių stovyklos jam pavyko pabėgti ir grįžti į namus. Tik neilgam. Įskundus vietiniam „geradariui“ jis buvo suimtas ir išsiųstas į Rytų Prūsiją darbams pas ūkininkus. Rytprūsiuose jis gavo ir savo visiems gerai žinomą vardą – Paulius. Taip jį vadino ūkininko duktė Erna, mat jai per sunku būdavo ištarti tikrąjį – Povilas.

 

Vilniaus pėstininkų mokyklos 2-ojo nacionalinio (lietuvių) bataliono dingusių be žinios kursantų sąrašo fragmentas. P. Širvys – Nr.355.

 

Iš Vokietijos bėgau tris kartus. Du – nesėkmingai. Trečias kartas nemelavo. Turėdamas kompasą ir smulkų žemėlapį, išvedžiau miškais, pamiškėm dar tris likimo draugus – Praną (nuo Gelgaudiškio), Vytautą (nuo Josvainių) ir Ivaną Ivanovą (iš Pskovo srities). Su lietuviais atsisveikinau anksčiau, o su Ivanu, nemokančiu lietuviškai, patraukėm į Lančiūnavos dvarą (Kėdainių aps.). Čia buvo išvežta Ivano šeima, čia ėjo fronto linija. (...) Šiene keletą dienų slėpėmės. Bet aš nenustygau vietoje – nakčia perėjau fronto liniją. („Autobiografija“, p. 265)

Autobiografijoje nenurodoma nei kada tiksliai jie atkeliavo į Lančiūnavą, nei kada perėjo fronto liniją, minima tik tiek, kad šias dvi datas skyrė kelios dienos. Nėra konkrečių detalių apie fronto linijos perėjimo epizodą ir A. Krasausko užrašytoje P. Širvio biografijos versijoje:

Perėjau frontą... Dabar tik kaip greičiau įstojus į tarybinę armiją!.. O, nesibaigė mano bėdos negandos. Sugriebė mane tarybinio užnugario užtvarinių būrių (zagraditelnyje otriady, „smerš“) kareiviai, su raudonais pagonais, kurie kontroliuoja kelius ir kryžkeles, upių perkėlas ir tiltus, tikrina dokumentus bei leidimus komandiruotųjų, gaudo tokius, kam nelabai maga greičiau patekti į priekinę... arba šiaip šnipus, diversantus.

 

1941 m. išleisto Raudonosios armijos žemėlapio fragmentas. Nurniškiai pažymėti ovalu.

 

Užtvaros būrius dažniausiai įsivaizduojame taip, kaip jie pavaizduoti kine: kariai kulkosvaidžiais ilgomis serijomis „šienauja“ visus besitraukiančius. Iš tikrųjų jų paskirtis bent jau 1944 m. viduryje buvo gaudyti dezertyrus, šnipus ir diversantus. Kitaip sakant, jie atliko karo policijos funkciją.

Žurnalistas Mindaugas Klusas sulaikymo perėjus fronto liniją epizodą aprašo taip:

Norėta P. Širvį sušaudyti, vis dėlto rusų majorė nusprendė patikrinti, ar tikrai suimtasis yra tarnavęs sovietams. Dviejų palydovų prižiūrimas P. Širvys buvo nuvežtas į Lietuviškosios divizijos štabą prie Utenos. Ten jį atpažino buvę tarnybos draugai.

Taigi turime tokias perėjimo per fronto liniją nuotrupas. Fronto liniją perėjo išėjęs iš Lančiūnavos. Kokiu atstumu nuo Lančiūnavos ėjo frontas – neaišku. Perėjus fronto liniją jį sulaikė užtvaros būrio kariai ir nuvežė į 16-osios divizijos štabą. Kada sulaikė, kur sulaikė – neaišku. Kaip ir neaišku, kur konkrečiai tuo metu buvo divizijos štabas.

Šiek tiek konkretumo teikia dokumentai, kuriuose teigiama, kad P. Širvys į tarybinę kariuomenę buvo pašauktas arba liepos 31-ąją, arba rugpjūčio 1-ąją. Šiek tiek skiriasi ir pašaukimo vieta – vienuose minimas Utenos apskrities karinis komisariatas, kituose – Rokiškio. Visa tai dabar belieka sujungti su 16-ąja šaulių divizija. Ši divizija liepos pradžioje įžengė į Lietuvą ir pėsčiomis keliavo iki Šiaulių. Kelionės maršrutas ir datos taip pat žinomi. 1-ojo Pabaltijo fronto liepos 23 d. žemėlapyje jos buvimo vieta parodyta ties Daugailiais (į šiaurės rytus nuo Utenos), rugpjūčio 27 d. žemėlapyje – apie 10 km į vakarus nuo Svėdasų, rugpjūčio 1 d. divizija jau rytiniame Panevėžio pakraštyje.

 

1-ojo Pabaltijo fronto dalinių išsidėstymo 1944 07 23 žemėlapio fragmentas. 16-oji šaulių divizija ties Daugailiais.

 

Turėdami tokius duomenis galime kelti versiją, kad iškeliavęs iš Lančiūnavos P. Širvys pasiekė už poros dešimčių kilometrų į rytus buvusią fronto liniją, ją perėjo ir dar po poros dienų kelionės buvo sulaikytas Anykščių–Troškūnų apylinkėse, iš kur buvo nugabentas į netoliese esančius Svėdasus, kuriuose liepos 27 d. laikinai poilsiui buvo apsistojusi 16-oji divizija. Ten ir įvyksta daug kur minimas atpažinimas. Tada P. Širvys nugabenamas į Uteną arba į Rokiškį (Svėdasai yra šių miestų pusiaukelėje), kur oficialiai įrašomas į sąrašus ir su maršo daliniu atkeliauja į savo būsimos tarnybos vietą.Jei ši versija teisinga, galime atgaliniu skaičiavimu pabandyti atkurti jo pabėgimo iš Rytų Prūsijos chronologiją. Visos datos – tik prielaida. Liepos 27 d. patenka į 16 divizijos štabą, liepos 26 d. sulaikomas „zagradotriado“, liepos 23 d. pereina fronto liniją, liepos 18 d. pasiekia Lančiūnavą, o liepos 10 d. pabėga iš Nurniškių.

Ir dar vienas įdomus 16-os divizijos archyve išlikęs ant popieriaus skiautės surašytas dokumentas.

16-osios lietuviškos divizijos štabo viršininkui

Pranešimas

Pranešu, kad atskiroji mokomoji šaulių kuopa 1944.07.31 3.00 atvyko į naują paskyrimo vietą – į pietus nuo Vaivadų (šiaurinis Panevėžio priemiestis, – A. Ž.) esančio miškelio šiaurės vakarų pakraštyje.

Įrodymų nėra, bet didelė tikimybė, kad būtent Vaivaduose P. Širvys pateko į 16-ąją šaulių diviziją, kurioje vėliau buvo visko – ir apdovanojimų, ir sužeidimų.