Darius Pocevičius. Vilniaus kavinė, formavusi džiazo kartą (II)

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

 

„Vilniaus džaz klubas“

Dėl pokario džiazo chronologijos iki šiol nesutariama. Džiazo melomanas Ch. Leibovičius prisimena pirmąjį pokario džiazo muzikantą Vilniuje – saksofonininką Jakovą Šabsajų, kuris, iširus karo metais suformuotam LTSR valstybiniam džiazo orkestrui, ilgus metus grojo Vilniaus kavinėse. Kauno džiazo mokyklos atstovai teigia, kad džiazo pradžia buvo 1956-aisiais, kai prie KPI orkestro vairo stojo iš kariuomenės grįžęs Juozas Tiškus. O džiazo ekspertas Liudas Šaltenis tikina, kad pirmasis džiazo koncertas įvyko 1962 m. kovą, kai Konservatorijoje sugrojo trys vilniečių kolektyvai: Konservatorijos diksilendas, L. Šaltenio ir E. Puidoko kvintetas bei V. Ganelino kvartetas1.

1 pav. Vilniaus džiazo klubas. Algimanto Kunčiaus nuotrauka

Gerokai aiškesnė pirmojo Lietuvos džiazo klubo įkūrimo data. Žurnalas „Meno saviveikla“ nurodė tikslią datą – Vilniaus džiazo klubas Jaunimo kavinėje-skaityk­loje įkurtas 1963 m. kovo 13 die­ną2. Tai klubo tarybos narių patvirtinimo ir reguliarių koncertų pradžios, o ne pirmojo koncerto data, nes džiazas kavinėje skambėdavo ir anksčiau.
Įdomu, kad 1963–1964 m. dar nebuvo nusistovėjusios žodžio „džiazas“ rašymo taisyklės, tad įvairūs spaudos leidiniai rašė visaip: „džazas“, „džaz klubas“, „jazz klubas“ (žr. 1 pav.).

Įkurti klubą tada buvo labai paprasta tuo pačiu „pasidaryk pats“ būdu. Visą jo įkūrimo procesą keliomis eilutėmis šmaikščiai aprašė poetas Petras Keidošius: „Štai jaunimas susirado salę, sunešė muzikos instrumentus, plokšteles, pasirausė savo atminty ir knygų šūsnyse, ieškodami žinių apie vieną ar kitą džiazo meistrą. Dailės instituto studentas, didelis visokiausios muzikos entuziastas Algis Reimeris papuošė salę ir nupiešė pirmąjį plakatą. Gimė naujas klubas.“3

Nuo tos dienos džiazo koncertai ir šį muzikos žanrą populiarinantys renginiai ėmė vykti kiekvieną pirmadienį nuo 20 val. Prasidėjo Jaunimo kavinės-skaityklos aukso laikai. Prie įėjimo į kavinę prieš renginius visada nusidriekdavo eilės, o salė visada būdavo sausakimša, tačiau prie durų stovėdavę rūstūs komjaunuoliai draugovininkai susitvarkydavo su didele minia: „Jaunimo, kaip paprastai, pilna. Ant staliukų kavos puodukai ir pyragaičiai, o kai kur ir Anykščių vyno buteliai. Jo, žinoma, niekas nedraudžia, nors girtiems ar bent įgėrusiems kelias čia užkirstas. (...) Gurkšnodamas kavą ar sausą vynelį, jaunimas klausėsi muzikos bei pasakojimų apie džiazo meistrus. Judrios ir nuotaikingos melodijos, pagimdytos dažniausiai liaudies dainos ar motyvo, skambėjo žvaliai, kartais kiek triukšmingai, bet ne vulgariai, ne kakofoniškai.“4

Paskaitas apie moderniąją muziką dažniausiai skaitydavo džiazo klubo pirmininkas L. Šaltenis, Konservatorijos dėstytojas Adeodatas Tauragis ir minėtasis A. Reimeris. Vykdavo diskusijos apie moderniąją muziką, buvo dalijamasi įspūdžiais iš džiazo koncertų kituose miestuose.

2 pav. Jaunimo kavinės-skaityklos lankytojai. Algimanto Kunčiaus nuotrauka

Klubo scenoje grojo daugybė kolektyvų: V. Ganelino kvartetas, L. Šaltenio svingo ansamblis, konservatorijos diksilendas, Vilniaus statybos tresto ansamblis, brolių Sadauskų sekstetas. Dažni klubo svečiai buvo ir Vilniuje gastroliujantys estrados kolektyvai: „Modex“ iš Vengrijos, „Rero“ iš Gruzijos, Armėnijos estradinis orkestras. „Kai su estradinėmis programomis koncertuoti atvažiuodavo lenkai, jugoslavai ar vengrai, mūsų muzikantai pakviesdavo juos pagroti į Jaunimo kavinę-skaityklą. Oficialiai jie rokenrolo ir džiazo negrojo, bet visi supratome, kad jiems patinka tas pats, kas ir mums. Vykdavo fantastiški jam sessions“, – knygoje „Šaltojo karo samdinys“ nostalgija dalijosi BBC radijuje vėliau įsidarbinęs nuolatinis Jaunimo kavinės lankytojas Samas Yossmanas5.

Daugiausia aplodismenų sulaukdavo labai jauno, J. Tallat-Kelpšos muzikos technikumą ką tik baigusio ir į Konservatoriją įstojusio V. Ganelino kolektyvas. Jame tada grojo ne trys, o keturi muzikantai: Viačeslavas Ganelinas – fortepijonu, Grigorijus Talas – kontrabosu, Remigijus Pilypaitis – saksofonu ir Aleksandras Melnikas – būgnais.

Garsusis trio gimė daug vėliau, 8 dešimtmetyje, kai V. Ganelinas pradėjo groti su būgnininku V. Tarasovu, atvykusiu į Lietuvą iš Archangelsko, o prie jų prisijungė saksofonistas V. Čekasinas iš Sverdlovsko.6

Taigi Vilniaus džiazo klubas V. Ganelinui pasitarnavo kaip meistriškumo dirbtuvės, o darbo vaisių teko laukti dar pusantro dešimtmečio.

 

Pavyzdys Kaunui

Praėjus maždaug metams po sėkmingo vilniškės Jaunimo kavinės starto panaši įstaiga atsirado ir Kaune. Šio miesto Jaunimo kavinė, vietinių vadinta tiesiog „Jaunimke“, įsikūrė prašmatniame dviaukščiame „art deco“ stiliaus name, kuriame nuo 1897 m. veikė restoraną turėjęs viešbutis „Versalis“, o pokariu – restoranas „Gintaras“. Tai kampinis Laisvės al. ir Vasario 16-osios g. pastatas su unikaliu iki šių dienų išlikusiu reliktu – apvalia besisukančia šokių aikštele.

1963-iųjų pavasarį senoji „Gintaro“ iškaba nuimta, jos vietoje nušvito nauja neoninė „Jaunimo kavinė“. Meistrai truputį atnaujino salės interjerą, bet neveikiančio šokių rato taip ir nesutaisė. Buvo sudaryta visuomeninė taryba, turėjusi rūpintis kavinės renginiais, bet ji veikė tik popieriuje. Kavinę įsipareigojo šefuoti Politechnikos instituto studentai, bet šefavo tik žodžiais.

Keletą metų „Jaunimkėje“ vykdavo tik įprasti šokiai, paįvairinti „žiburėliais“, kuriuos savo darbuotojams rengdavo Kauno gamyklos ir įstaigos. Kavinė ėmė garsėti temperamentingomis muštynėmis ir neblaiviais lankytojais. Tuomečiam Kauno jaunimėliui ji tapo ne poilsio ar kultūros židiniu, o vieta, kurioje galima lengvai pakabinti paną ar bičą.

1964 m. pabaigoje pakeista kavinės direktorė, o netrukus miesto komjaunimo komitetas sudarė antrąją Jaunimo kavinės tarybą, tačiau reikalai turbūt nė kiek nepagerėjo, nes 1965 m. kovą „Komjaunimo tiesoje“ pasirodė itin kritiškas ir moralizuojantis specialiųjų korespondentų Justo Vinco Paleckio ir Algimanto Semaškos straipsnis7, kuriame piktinamasi Kauno jaunimu, tuščiai leidžiančiu laiką šioje girdykloje.

„Daug ko kauniečiai galėtų pasimokyti iš Vilniaus Jaunimo kavinės“, –­ apibend­rino straipsnio autoriai. Ko konkrečiai? Ogi keturių dalykų. Pirma, įrengti skaityklą, kurioje būtų „didžiulis pasirinkimas populiarių, retų ir įvairiakalbių leidinių“. Antra, išmokyti jaunimą „skirti komercinį, išsigimusįjį džiazą nuo tikrojo“, t. y. pradėti rengti teminius džiazo koncertus, kaip tai daro Vilniaus džiazo klubas. Trečia, įvesti šokių pamokas, kad Kauno jaunimas žinotų, „kuo skiriasi tango nuo fokstroto, o čarlstonas nuo tvisto“. Ir ketvirta, rengti susitikimus su populiariais meno ir sporto meistrais, kuriuos kauniečiai mato tik Sporto halės, Filharmonijos ar teatro scenoje.

Kauno miesto valgyklų trestas į kritiką sureagavo žaibiškai: nupirko pianiną ir būgnų komplektą, sukvietė orkestrą ir patvirtino repeticijų grafiką, užprenumeravo krūvą žurnalų ir laik­raščių, sudarė teminių vakarų sąrašą ir, svarbiausia, sumažino kavinės apyvartos planą, kad pagrindinis dėmesys būtų kreipiamas į kultūrą, o ne į parduoto alkoholio kiekį8.

Padėtis iš tikrųjų pasitaisė. Pasipylė visa virtinė renginių: „Kaip pasirinkti draugą“, „Kaip paruošti stalą“ ir pan. Buvo surengtas studentų draugystės vakaras, šukuosenų paroda ir madų demonstravimas. „Jaunimkėje“ pradėta groti džiazą. Nuolat besikeičiančioje kavinės orkestro sudėtyje grojo architektas, buvęs ansamblio „Oktava“ narys Rimvydas Palys, ilgametis Kauno ceremonmeisteris Kęstutis Ignatavičius ir kiti Kauno džiazmenai.

Kauno Jaunimo kavinė klestėjo kelis metus. 7 dešimtmečio pabaigoje valgyklų trestui, matyt, pasidarė striuka dėl planų vykdymo – kavinė uždaryta remontui, o atidarytas jau restoranas „Vakaras“, kuriame alkoholis liejosi upeliais. Tada buvo suremontuota ir garsioji apvali aikštelė. Šokių muziką grojantys orkestrantai savotiškai linksmindavosi stebėdami siūbuojančias ir griuvinėjančias poras, kai ratą paleisdavo suktis ar jį sustabdydavo.

M. Gorbačiovo sausojo įstatymo laikais čia veikė madingas naktinis kokteilių baras. Tūkstantmečio sandūroje ilgiau nei dešimtmetį pastatas stūksojo apleistas. 2009 m. atidarytas baldų salonas su kilimu užklota šokių aikštele. Pastaruoju metu jame vėl tuščia.

3 pav. A. Reimerio afišos

Proziška „Čitalkos“ baigtis

Iš 1964-aisiais TSRS teritorijoje veikusių 300 jaunimo (džiazo) kavinių po kelerių metų neliko nė 50. Daugelis šiame procese įžvelgia N. Chruščiovo „atlydžio“ pabaigos ženklą. Tačiau įžvalgesni atkreipia dėmesį, jog tada prasidėjo bigbyto, bitlomanijos ir popso (estrados) era, nustumdama į užmarštį džiazą. O dar akylesni pastebi faktą, kad jaunimo kavinės buvo atidaromos ir 1965–1975 m., kaip minėta „Alegro“ kavinė Rygoje, tačiau gyvuodavo neilgai – trejus, ketverius ar penkerius metus.

Kodėl? Greičiausiai dėl komplikuoto žinybinio pavaldumo, nes jos išsyk priklausė ir komjaunimui, ir valgyklų trestams. Komjaunimo lyderiai nesugalvodavo, kaip kavines panaudoti ideologinei propagandai, ir pamažu atleisdavo vadeles, taip suteikdami galią trestams, žiūrintiems tik komercinių interesų. O koks pelnas iš neformalo, kelias valandas sriubčiojančio arbatą ar kavą? Jokio. Taip kavinės viena po kitos ir nyko.

Lietuvoje iki bigbyto triumfo, pasireiškusio per 7 dešimtmečio pabaigos festivalius (1968 m. legalų VVU aktų salėje, M. K. Čiurliono gatvėje, ir 1970 m. nelegalų „Žirmūnų“ restorane), dar buvo likę keleri metai. Vilniaus džiazo klubas sėkmingai veikė ir netgi plėtėsi, 1965-ųjų vasarį surengęs pirmąją muzikinę paskaitą KPI Vilniaus filialo (dabar VGTU) centrinių rūmų salėje9. Tačiau Vilniaus Jaunimo kavinė netikėtai užsidarė.

Kaip paaiškėjo iš pokalbio su buvusiu jos direktoriumi, tai įvyko dėl labai proziškų priežasčių. „1964-ųjų spalį ji buvo trumpam uždaryta remontui – reikėjo sutvarkyti grindis. Vėliau ji veikė įprastu ritmu. 1965 m. vasarą gavau gerą pasiūlymą iš „Vakarinių naujienų“, o čia lyg tyčia grindys vėl atsiknojo. Tada iškėliau sąlygą: jei per mėnesį nesutvarkot – aš išeinu. Taip ir išėjau, o jie nerado žmogaus į mano vietą ir nutarė visam laikui uždaryti kavinę. Tai vyko rudenį – greičiausiai rugsėjį.“10

Konjaką ir vyną pamėgę senbuviai dėl to turbūt per daug nesirūpino. Dalis jų persimetė į neseniai atidarytą madingą „Vilnelės“ kavinukę prie „Vilniaus“ viešbučio, kiti ėmė dažniau vaikščioti „Neringon“ ir pavydžiau spoksoti į profesorių stalą.

4 pav. Remigijus Pilypaitis, Viačeslavas Ganelinas. Grigorijaus Talo nuotrauka

Kreivi kavinės ir klubo vingiai

Sunkiau buvo užkietėjusiems džiazo mėgėjams, ėmusiems ieškoti naujos šiltos vietelės. Ir tokią jie atrado. 1966 m. gegužę „Komjaunimo tiesa“ džiugiai pranešė apie naują džiazo klubą, kurį priglobė Dailės institutas: „Dabar kiek­vieną penktadienį jaukioje instituto svetainėje klubo nariai ir šiaip norintieji sužinoti viską apie džiazą, renkasi į paskaitas. (...) Neseniai aktų salėje po paskaitos „Būgnai ir būgnininkai“ pirmą kartą mūsų klube įvyko džiazo muzikos koncertas, kuriame dalyvavo muzikantai iš ansamblio „Nemuno žiburiai“, vilniečio studento V. Molokojedovo vadovaujamas kvartetas ir kvintetas, o taip pat ir mūsų instituto trio.“11

Naujasis džiazo klubas veikė keletą metų, bet nesulaukė populiarumo, nes buvo gana uždaras, labiau skirtas saviems „Dailioškės“ melomanams.

Po patirto fiasko rankų nenuleido ir komjaunuoliai. Naujos jaunimo svetainės „Šaltinėlis“ vadovo Laimono Tapino pranešimas spaudoje gerai nusakė problemos esmę, tad jį verta pacituoti beveik ištisai:

„Jau daug metų spaudoje, komjaunimo konferencijose ir privačiuose pokalbiuose buvo keliama jaunimo kavinės idėja. Kaip įkurti tokią visuomeninio maitinimo įstaigą, kur jaunimas galėtų padiskutuoti, pagroti, pašokti, bet kur vynas būtų dėl diskusijos, o ne diskusija apie vyną. Kaip tik šis pastarasis punktas ir buvo ta Achilo kulnis, dėl kurios žlugdavo visi geri sumanymai. Savaime suprantama, diskutuoti susirinkę studentai finansinio kavinės plano nepakels, ir visi vadovai, iš principo pritardami, praktikoje šios idėjos kratėsi lyg ugnies.

Iš dalies dėl to, iš dalies dėl organizacinių nesklandumų buvo likviduota jaunimo kavinė L. Giros gatvėje. Bėgo metai, o diskusijos nerimo. Pagaliau šios problemos ėmėsi komjaunimo miesto komitetas. Dar prieš pradedant statyti naują prekybos centrą Žirmūnų gatvės gale, ant kalno, nuo kurio atsiveria gražus vaizdas į Verkių ir Valakampių miškus, partijos ir vykdomuosiuose komitetuose bei prekybos organizacijose buvo nutarta, kad ten įrengta kavinė tiesiogiai priklausys Vilniaus komjaunimui.

Statybininkai netruko iškelti pabaigtuvių vainiką, dailininkai sukūrė šventišką kavinės interjerą, buvo sudaryta visuomeninė taryba. Ir štai 1970 metų lapkričio 8 dieną Lietuvos televizija jau transliavo jaunimo svetainės „Šaltinėlis“ atidarymą. (...) „Šaltinėlyje“ numatė savo vakarus surengti „Bato“ ir „Elfos“ įmonių jaunimas, vyks teminiai vakarai apie televiziją, liaudies dainas, susitikimai su čekistais, „Žalgirio“ meistrų komandos futbolininkais.“12

Labai geidžiamo susitikimo su KGB čekistais jaunimas taip ir nesulaukė. Komjaunuoliai surengė keletą vakarų gamyklų darbininkams, užsidėjo varneles ataskaitose, viskas tuo ir baigėsi.

5 pav.  LTSR valstybinio dailės instituto džiazo klubo nariai: fleitininkas A. Vizgirda, pianistas V. Ganelinas ir trombonistas V. Gilmanas per repeticiją. Vilnius, 1967 04. J. Grikienio nuotrauka. LCVA foto Nr. 0-033190

Kur dingo džiazo karta?

Drąsus masinio jaunimo kavinių ir džiazo klubų steigimo eksperimentas neginčijamai paveikė visų šalių, anksčiau priklausiusių TSRS, džiazo raidą. Vilniaus džiazo klubo svarbą jau 1969-aisiais įvertino kompozitorius Mikalojus Novikas ir muzikologas Kęstutis Šiaulys: „Daugelyje Tarybų Sąjungos miestų veikia džiazo klubai. Toks klubas prieš keletą metų buvo ir Vilniuje, Jaunimo kavinėje-skaitykloje. Jis gyvavo neilgai, bet jo veiklos rezultatai buvo akivaizdūs. Visų pirma, jis subūrė visus džiazo muzikantus po vienu stogu. Susidarė sąlygos muzikantams geriau pažinti vienas kitą, parodyti savo sugebėjimus, eksperimentuoti. Susikūrė keletas naujų ansamblių. Klubas spėjo šį bei tą nuveikti džiazo propagandos srityje. Paskaitos iš džiazo istorijos, sumaniai parinkti įrašai pritraukdavo įvairaus amžiaus klausytojų. Daugelis klubo lankytojų, pirmą kartą susidūrę su gyvuoju džiazu, juo rimtai susidomėjo.“13

Po visą pasaulį mėtytas ir vėtytas S. Yossmanas tarė trumpai ir drūtai: „Mūsų karta formavosi su 1962 m. įkurta istorine Jaunimo kavine-skaitykla.“14 Jis tik pamiršo pridurti, kad mažne pusė tos džiazo kartos po dešimtmečio paliko Vilnių ir ištirpo kituose miestuose. Džiazas juk kosmopolitinė muzika, nepripažįstanti jokių suvaržymų ir valstybių sienų.

 

1 Liudas Šaltenis. „Mūza su mikrofonu“. – V.: „Mintis“, 1983, p. 13.
2 „Vilniaus Jazz klubas“. A. Kunčiaus fotoreportažas. Meno saviveikla, Nr. 8, 1964 m. rugpjūtis, p. 9.
3 P. Keidošius. „Kviečia „Jazz klubas“, Tėvynės balsas, Nr. 84 (771), 1964 m. spalis, p. 3.
4 Ten pat.
5 Sam Yossman. „Šaltojo karo samdinys“. – V.: Mažoji leidykla, 2016, p. 48.
6 Liudas Šaltenis. „Mūza su mikrofonu“. – V.: „Mintis“, 1983, p. 53.
7 J. V. Paleckis, A. Semaška. „Gyvenamoji vieta – kavinė!?“, Komjaunimo tiesa, Nr. 45 (5117), 1965 m. kovo 6 d., p. 2.
8 „Mūsų medžiagos pėdsakais“, Komjaunimo tiesa, Nr. 70 (5142), 1965 m. balandžio 10 d., p. 4.
9 A. Čėsna. „Džiazas džiazui nelygus...“, Tiesa, Nr. 35 (5107), 1965 m. vasario 20 d., p. 3.
10 Pokalbis su buvusiu kavinės direktoriumi V. Koreškovu. 2016 m. gruodžio 14 d. (Garso įrašas iš autoriaus archyvų.)
11 R. Buivydas. „Viskas apie džiazą“, Komjaunimo tiesa, Nr. 94 (5422), 1966 m. gegužės 13 d., p. 4.
12 L. Tapinas. „Kur tas „Šaltinėlis“, Kooperatininkas, Nr. 2 (98), 1971 m. vasaris, p. 12.
13 M. Novikas, K. Šiaulys. „Rimtai apie džiazą“, Literatūra ir menas, 1969 m. rugpjūčio 9 d., p. 6.
14 Sam Yossman. „Šaltojo karo samdinys“. – V.: Mažoji leidykla, 2016, p. 48–49.