Darius Pocevičius. Skulptūros, galėjusios puošti Vilnių

Iš straipsnių ciklo „1944–1990 m. Vilniaus spalvos“

 

Vilniui dėl skulptūrų ir paminklų nuo seno nesiseka. Tarpukariu taip ir nepastatyto A. Mickevičiaus paminklo istorija virto ištisa epopėja, jai dabar stengiasi nenusileisti vis statomas ir niekaip nepastatomas Lukiškių aikštės skulptūrinis akcentas. Nepastatytų skulptūrų buvo ir 1944–1990 m., tada jų galima priskaičiuoti gerą dešimtį.

Tuščias ratas Didžiajame kieme

Per VU jubiliejų 1979-aisiais turėjo pasipuošti ir Didysis kiemas, tada vadintas P. Skargos kiemu. „Universiteto P. Skargos kieme iškils skulptoriaus G. Karaliaus sukurta 5 m aukščio simbolinė skulptūra „Mokslas“ (bronza), aš ruošiu šio monumento architektūrinį sprendimą“, –­ 1977 m. rudenį aiškino architektas Vytautas Brėdikis1. Kad kiemas bus išklotas granito mozaika ir jame pastatyta dekoratyvinė skulptūra „Mokslas“, 1978-ųjų vasarį tikino ir „Gimtasis kraštas“2.

Tačiau skulptūra universiteto mūrų taip ir neišvydo. Kodėl? „Žurnale „Kul­tūros barai“ išspausdintas vienas iš skulp­tūros variantų – ratu besisukantis, besiskleidžiantis mokslo pumpuras (1 pav.). Pripažįstu, kad jis čia netiko – visiškai nesiderino su Šv. Jonų bažnyčios fasadu. Kitas variantas – iškeltų rankų piramidė, o ant delnų surašytos žymių universiteto profesorių pavardės. Šis su bažnyčios frontonu jau šnekėjosi, bet vis tiek netiko prie kiemo visumos. Prof. G. Jokūbonio vadovaujama meno taryba patvirtino „pumpurą“. Tuo metu aš keliems mėnesiams išvykau į Rytų Vokietiją, o grįžęs supratau, kad skulptūra nebus pastatyta“, – savikritiškai pripažino G. Karalius, nelinkęs aiškintis priežasčių, kodėl ji vis dėlto neatsirado kiemo centre3.

Šiandien Didžiojo kiemo centre išliko tik pumpuro lapų plotą žymėjęs ratas iš kitos spalvos granito. O iškeltų rankų piramidės idėją kiek kita forma G. Karalius vėliau įkūnijo kurdamas daugiasrovį fontaną Gedimino prospekto pabaigoje.

N. Nasvyčio „Stikliai“ ir dar trys skulptūros

1981 m. Vilniaus dailės institutą baigęs Naglis Nasvytis kaip diplominį darbą (vadovas skulptorius N. Petrulis) sukūrė skulptūrinę kompoziciją „Stikliai“, vaizdavusią dvi didelį stiklo lakštą nešančių žmonių figūras. Lakštą numatyta gaminti iš poliruoto metalo, tad jis turėjo atrodyti lyg veidrodis, kuriame atsispindėtų ir namai, ir patys praeiviai. Skulptūrą planuota įrengti Stiklių ir Gaono (tada M. Antokolskio) gatvių sankryžoje4, tačiau ji nebuvo pastatyta. Plati kompozicija būtų užtvėrusi eismą, be to, atsirado problemų dėl požeminių komunikacijų. Išliko tik gipsinis skulptūros modelis5.

1 pav. Gedimino Karaliaus skulptūros „Mokslas“ maketas, 1977 m., „Kultūros barai“, 1977 m., Nr. 9, p. 16.

Nuo 1979 iki 1981 m. dėl vienų ar kitų priežasčių nepastatytos dar trys skulptūros. Tikra epidemija!

1979-ųjų birželį Petro Deltuvos kūriniui „Baltija“ skirta vieta skvere M. K. Čiurlionio gatvėje, šalia „Draugystės“ viešbučio6, tačiau stilinga, lyg iš pieno putos plaukusi moters figūra po metų atsidūrė... Kokoloje – Suomijos miestelyje, su kuriuo tuo metu giminiavosi Marijampolė.

1981-ųjų vasarį Vilniaus valdžia, siekdama pagerinti Lazdynų tilto išvaizdą, nusprendė ant sraigtinių laiptų kolonų pastatyti dvi Kęstučio Patamsio skulptūras: „Mokslą“ ir „Jaunystę“. Neaišku, kaip jos atrodė, bet kainavo pasiutusiai brangiai: pirmoji – 72 069, antroji – 74 759 rublius. Iš miesto tvarkymui skirtų lėšų tuo metu buvo galima statyti skulptūras, kurių sąmatinė vertė neviršijo 50 tūkst. rublių. Vykdomasis komitetas prašė Ministrų tarybos suteikti išimtį, tačiau jos negavo7.

Tų pačių metų kovą Statybos reikalų komitetas leido Sereikiškių parke, tuomet vadintame Jaunimo sodu, pastatyti granitinę Stanislavos Žilionytės-Bernotienės skulptūrą „Vaikai“8. Vis dėlto nedidukė, 1,3 m aukščio, 36 tūkst. rub­lių kainavusi skulptūra dėl nežinomų priežasčių nepakeitė tada jau suirusių trijų drambliukų, kuriuos labai mylėjo vilniečiai.

Partizaniški čiurlioniukų darbai

M. K. Čiurlionio menų mokykloje didžiuojamasi buvusiais auklėtiniais, kurių darbai papuošė Vilnių ir už kuriuos jiems buvo suteiktos valstybinės premijos. Tačiau mokykloje sukurti darbeliai dabino miestą ir anksčiau, kai jų kūrėjai buvo dar tik mokiniai. 1982–1984 m. net trys čiurlioniukai panoro pastatyti Vilniuje savo skulptūras. Įdomiausia, kad jie tai darė nelegaliai, partizaniškai. Tokiam žingsniui juos skatino ir mokytojas Giedrius Plechavičius, sakęs, kad tada jie taps tikrais Vilniaus piliečiais.

1982 m. devintokas Saulius Indrašius sukūrė nedidelę aureole apgaubtos moters skulptūrėlę, ant kurios pečių sėdėjo du žmogiukai. Kad niekas nieko neįtartų, mokiniai apsivilko chalatus ir apsimetė darbininkais. Kartu su klasiokais pasistatęs ilgas kopėčias Saulius įkėlė darbelį į Šv. Jono g. 9 pastato nišą. Čia skulptūrėlė prastovėjo gerą pusmetį, kol vieną dieną dingo. Autorius įtarė, kad ją pro gretimą langą galėjo nušvilpti namo gyventojai, panorę papuošti savo namus ar kolektyvinį sodą9.

2 pav. Gedimino Urbono skulptūra „Jogaila ir Vytautas“, 2017 m.

Pietinėje bonifratrų bažnyčios sienoje virš durų yra niša, o joje – vargonais grojančią vienuolę vaizduojanti terakotinė statulėlė. Tai 1983 m. dešimtoko Džiugo Katino kūrinys, sukurtas kon­struktyvistiškai imituojant liaudies meno stilistiką. Skulptūrėlė buvo pastatyta per gegužės 1-osios šventes, o ją įrengiant buvo privažiavęs milicijos automobilis, tačiau pareigūnai nieko nesakė – juk čia dirba menininkai! Dž. Katinas prisimena, kad skulptūrėlę nelegaliai statė trise: jis, mokytojas Egidijus Talmantas ir autoriaus tėvas Linas Katinas, atvežęs visus žalia „Volga“ ir statant vis sukęs ratus aplink bažnyčią. Darbas netrukus prigijo šioje aplinkoje ir Mažosios baroko salės darbuotojų buvo pakrikštytas „Vargonų madona“. Skulptūrėlės atvaizdas kaip baroko salės simbolis net pasirodė ant koncertų afišų. Šiandien bonifratrų vienuolės irgi mėgsta šį akcentą ir meiliai vadina jį „Mūza“10.

1984 m. kartu su S. Indrašiumi ir Dž. Katinu mokyklą baigė Gediminas Urbonas. Baigiamajam darbui jis iš medžio išdrožė simbolistinę kompoziciją „Jogaila ir Vytautas“, ironiškai vaizdavusią iš vieno liemens išaugusius kunigaikščius lyg Siamo dvynius (2 pav.). E. Talmantas prisimena: „Per gynimą skulptūra buvo sutikta ovacijomis ir įvertinta aukščiausiu pažymiu. Gediminas norėjo ją įkelti į nišą virš Dominikonų g. 15 rotondos, nes kaip tik tokio dydžio ir buvo išdrožęs. Bet ji pasirodė per sunki, reikėjo ieškoti krano, be to, mokytojai šiek tiek prisibijojo parodyti mieste drąsų kūrinį.“11 Šiandien jis dūla menų mokyklos sandėlyje.

Plaukimo baseinas be delfinų

„...Plaukimo baseinas Lazdynuose, ša­lia – fontanas, o jo viduryje švytinčiais vandens lašais aplieti žaidžia delfinai. Delfinų viduryje – žmogus, tas gamtos fakelas ir kūrinys, susiliejęs į vieną harmoningą judesį su delfinų figūromis. Tai žmogaus ir gamtos vienybė, žmogaus atsakomybė už gamtą. Skulptūra vadinasi „Žmogus ir delfinai“ – ir autorius nė per nago juodymą nenusileistų pasiūlymams pavadinti ją kitaip, nors ne sykį buvo siūlytas ir kitoks pavadinimas – „Plaukikas“, – 1984 m. rašė žurnalas „Jaunimo gretos“12. Rašė taip, tarsi skulptūra jau būtų stovėjusi.

3 pav. G. Žuklio „Žmogus ir delfinai“. Viršuje – plastilino modelis, 1977 m., apačioje – gipso modelio likučiai, 2017 m.

Iš tikrųjų tuo metu buvo sukurtas tik plastilino modelis. 1977 m. su pagyrimu baigęs Vilniaus dailės institutą, skulptorius Gediminas Žuklys diplominiam darbui nulipdė su delfinais lenktyniaujančio plaukiko kompoziciją (3 pav. viršuje), kuri buvo labai gerai įvertinta ir pastebėta. Jau tada ją pažadėjo pastatyti prie Lazdynų vandens sporto rūmų, kuriuos po plaukikės Linos Kačiušytės pergalės Maskvos olimpiadoje imta vadinti net olimpiniu plaukimo baseinu.

Jam įrengti miesto valdžia skyrė 10 kub. m pjauto granito plokščių, o skulptūrai – kelias tonas bronzos ir kelis šimtus kilogramų valcuoto vario13. Tačiau netikėtai užgriuvo visas kalnas techninių problemų. 4,5 m ilgio kompozicija rūmų architektui Edmundui Stasiuliui pasirodė per didelė. Be to, sakyta, kad bronzinis kūrinys per sunkus ir nesilaikys ant vieno vamzdžio, kaip buvo sumanyta. „Man siūlė skulptūrą lieti ne iš bronzos, o iš daug lengvesnio vario, ir tvirtinti ją ne vienu, o šešiais vamzdžiais. Tada iškilo su geležimi besiliečiančio vario korozijos grėsmė, o dėl vamzdžių aš nesutikau, nes kompozicija būtų praradusi grakštumą. Reikalai pajudėjo tik po dešimties metų. 1988–1989 m. sandūroje iš gipso padariau 1:1 mastelio modelį skulptūrai išlieti, tačiau prasidėjo metalo vagių laikai, ir vėl viskas sustojo.“14

Skulptūra taip ir nebuvo išlieta. Gipsinis jos modelis, ilgai stovėjęs užgriozdintas buvusiame Dailės kombinate Dariaus ir Girėno gatvėje, dabar išleistas pasiganyti pievelėje (3 pav. apačioje). Antrasis kompozicijos delfinas nuplėštas ir voliojasi atskirai.

Erotiška skulptūra prie Neries

Visi žinome garsiąją Nijolės Gaigalaitės skulptūrą „Jūratė ir Kastytis“ Palangoje, prie jos nusifotografuoti anų laikų kurortininkams buvo tapę tiesiog būtinybe. Panaši erotiška kompozicija galėjo atsirasti ir Vilniuje, Vilnios ir Neries santakoje. Pirmąkart ji paminėta 1979 m. dokumente: „Leisti komunalinio ūkio valdybai apmokėti iš miesto tvarkymo einamųjų lėšų 8,7 tūkst. rublių už dekoratyvinę skulptūrą „Neris ir Vilnia“.“15

Kompozicija atrodė gana neįprastai. Sulenktais keliais ant žemės pusiau gulomis išsitiesusi jauna moteris, greičiau mergina, stačiomis krūtimis ir palaidais banguojančiais plaukais, vaizdavo Nerį. Judesyje sustingusios jos rankos iškeltos viršun, o meilus žvilgsnis nukreiptas į šalimais ant jos klubo sėdinčią mažą mergaitę, t. y. Vilnią, susidėjusią kojas jai ant skreito. Šis jų sąlytis ir turėjo simbolizuoti upių santaką.

Vėliau stojo beveik dešimtmetį trukusi tyla, kurią nutraukia kitas Vykdomojo komiteto sprendimas skirti skulptorės N. Gaigalaitės dekoratyvinei bronzos skulptūrai vietą Žvejų gatvėje prie Neries upės16. Taigi ji turėjo stovėti dešiniajame Neries krante, tiesiai priešais Vilnios žiotis, tačiau vieta netrukus buvo pakeista. „Radome jai geresnę vietą už tilto per Vilnią esančiame trikampiame skvere tarp Neries ir T. Kosciuškos gatvės. Napoleono Dūdos komunalininkai net atvežė gipsinę skulptūrą primatuoti. Tiesa, jau po kelių dienų merginos krūtys ir skreitas buvo kažkuo išteplioti. Vis dėlto nusprendėme lieti tikrą bronzinę skulptūrą“, – prisimena buvęs Vykdomojo komiteto pirmininkas Algirdas Vileikis17.

Bronzinės merginos ir mergaitės figūros 1989-aisiais buvo išlietos Leningrade, tačiau iki Vilniaus neatkeliavo. Vėliau skulptorė su dukra Vita net nukeliavo jų ieškoti, tačiau veltui.

4 pav. Nebaigtas A. Venclovos biustas, 2017 m.

A. Venclovos biustas akmenų sąvartyne

1986 m. skverelyje prie Lietuvos rašytojų sąjungos, K. Sirvydo g. 6, nutarta pastatyti paminklinį biustą rašytojui, ilgamečiam LRS pirmininkui Antanui Venc­lovai. 1988 m. gruodį architektas Leonardas Vaitys parengė skvero sutvarkymo ir biusto pastatymo projektą18. Nedidelis, metro aukščio biustas turėjo stovėti ant neaukšto kvadratinio 0,8 x 0,8 m pjedestalo. Trapecijos formos skverą numatyta iškloti betoninėmis trinkelėmis ir granito plokštėmis, greta pastatyti keturis granitinius suoliukus, pasodinti nedidelį gėlyną. Gruodžio 15-ąją projektą patvirtino meno taryba, o iki metų pabaigos surinkti visi reikalingi parašai.

Granitinį biustą patikėta padaryti Kauno IX forto monumento autoriui, skulptoriui Alfonsui Ambraziūnui, kuris nieko nelaukdamas kibo į darbą. Rašytojo atvaizdas turėjo būti iškaltas rūsčia poza, kurią pabrėžė suraukti antakiai ir valingas smakras.

Tačiau 1990-ųjų pradžioje darbai buvo nutraukti. „Pasakiau meistrui Alvydui Balčiūnui, kad liautųsi kalęs, nes pasidarė aišku, kad biustas nebus pastatytas dėl politinių priežasčių. Buvo likę visai nedaug – kai kur paskaptuoti, kai ką nuimti. Bet man jau ranka nekilo“, –­ sako A. Ambraziūnas19.

Biustas šiandien mėtosi Dailininkų sąjungos Skulptūros ir vitražo centro teritorijoje (S. Dariaus ir S. Girėno g. 25) tarp akmens luitų ir nuolaužų. Čia galima atrasti ir kitų to laiko reliktų: niekam nebereikalingų memorialinių lentelių ir nebaigtų antkapinių paminklų.

5 pav. Paminklo Vincui Mykolaičiui-Putinui modelis, 1990 m., G. Jokūbonio nuotr.

Niekam nereikalinga „Legenda“

1987 m. vasarį Pašilaičius nuspręsta papuošti skulptoriaus Eimonto Stankevičiaus dekoratyviu darbu „Legenda“20. Nugaromis susiliejusios keturių moterų figūros su išryškintais veidais, žiūrinčiais į skirtingas puses, anot autoriaus, vaizdavo etnografinius regionus – Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Žemaitiją. Virš galvų iškeltose rankose jos laikė didžiulį ratą, kuriame galima įžvelgti ir karūną, ir saulę. „Legenda“ tikrai monumentali – 7 m aukščio skulptūra turėjo stovėti ant dvimetrinio kubo formos postamento.

1989-aisiais tuomečiame Leningrade iš bronzos išlietas 10 t kūrinys sugrįžo į Vilnių, tačiau mitinguojantiems miestiečiams jis jau nebuvo reikalingas. Po 10 metų autorius emigravo į JAV, o nuo laiko pažaliavusiomis pjuvenų plokštėmis apkalta skulptūra iki šiol guli privataus namo patvoryje Jeruzalėje. Čia gyvenantis skulptoriaus bičiulis, pažadėjęs rūpintis pastatymo reikalais, niekaip negali jos įsiūlyti miesto valdžiai net už dyką.

Dingusi V. Mykolaičio-Putino figūra

1987 m. balandį skvere tarp K. Kalinausko ir J. Basanavičiaus gatvių, netoli santuokų rūmų bei Šv. Konstantino ir Michailo cerkvės, nutarta statyti paminklą poetui ir prozininkui Vincui Mykolaičiui-Putinui21. 1990 m. skulptorius Gediminas Jokūbonis sukūrė 3,5 m aukščio gipsinę susimąsčiusio išminčiaus poza sėdinčio V. Mykolaičio-Putino figūrą (5 pav.).

Tais pačiais metais susirinko komisija, besiruošianti po trejų metų paminėti rašytojo 100 metų jubiliejų. Kas tada nutiko, prisiminimų knygoje aprašė pats skulptūros autorius: „Viena iš narių, ponia Irena Kostkevičiūtė, besijaučianti vienintele poeto žinove ir jam artimu asmeniu, pradėjo kritikuoti, esą ne tokios buvusios poeto akys, demonstravo iš rankinuko išimtą fotografiją. Supratau, kad jos tikslas –­ būtinai sunaikinti modelį, nepastatyti šio paminklo, nes jis buvo pradėtas kurti be jos žinios ir ne tų žmonių, kuriuos ji galėjo prie poeto prileisti.“22

Jo žodžius patvirtina literatūros kritikė Donata Mitaitė, tuo metu dirbusi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute: „Vytautas Kubilius, kaip ir instituto direktorius Jonas Lankutis, buvo jubiliejinės komisijos nariai. Vieną dieną, atėjęs į darbą, Kubilius papasakojo apie išvakarėse vykusį tos komisijos posėdį: poniai Irenai numatomo statyti pamink­lo Mykolaičiui-Putinui maketas nepatikęs, tai turbūt paminklo nebus, dar ir dar kažkas jai labai nepatikę. Dabar jau nebeprisimenu, kas nepatiko, bet iš Kubiliaus pasakojimo puikiai suvokiau, kas jaučiasi esąs Mykolaičio-Putino vietininkas žemėje.“23

Oficialiai buvo pareikšta, kad netinka ne poeto akys, o paminklo vieta. Vėliau pasiūlytas Tauro kalno šlaitas priešais Tauro g. 10 namą, kuriame gyveno V. Mykolaitis-Putinas, tačiau ir ši vieta atmesta kaip per ankšta ir nepagarbi, nes ten neva laksto šunys.

Tolesnį gipsinės skulptūros likimą sužinome iš tų pačių G. Jokūbonio prisiminimų. Laikas bėgo, finansavimas nutrūko, dirbtuvėje ėmė stigti vietos, tad skulptorius perdavė ją saugoti į Respublikinės bibliotekos sandėlį Sapiegų rūmuose. Kai bibliotekai teko sandėlį apleisti, Vilniaus mero pavaduotojo Gedimino Paviržio rūpesčiu miesto savivaldybė priglaudė skulptūrą pas save. Priglaudė taip, kad skulptūra nerasta iki šiol.

Kokios dar skulptūros būtų (ne)pastatytos?

A. Venclovos biustą ir V. Mykolaičio-Putino paminklą randame paminėtus 1986 m. Vilniaus vykdomojo komiteto sudarytame paminklų ir skulptūrų perspektyviniame plane iki 2000-ųjų24. Be šitų Vilniuje iki tūkstantmečių sandūros planuota pastatyti dar 12 paminklų ir skulptūrų. Pirmieji trys – aiškiai propagandiniai: V. Leninui Naujojoje Vilnioje, F. Dzeržinskiui Kalvarijų gatvėje ir A. Sniečkui miesto centre. Tarp likusiųjų galime atrasti visai įdomių sumanymų.

1996-aisiais Vingio parke suplanuota skulptūrinė kompozicija dainų šventėms įamžinti, senamiestyje turėjo atsirasti skulptūra „Vilnius – amatų miestas“, Pilaitėje – kompozicija „Tautų draugystė“, prie vaikų ir jaunimo centro Ukmergės gatvėje –­ skulptūra vaikiška tematika, prie „Žalgirio“ stadiono – sporto tematika, konk­rečiai neįvardytuose naujuose rajonuose –­ keturios skulptūros gamtosaugos, taikos, žmogaus ir darbo temomis.

 

1 „Viskas prasideda nuo projekto: pokalbis su Lenino premijos laureatu architektu docentu Vytautu Brėdikiu“, Kultūros barai, 1977 m., Nr. 9, p. 16.
2 „Monumentalistai – Vilniaus universitetui“, Gimtasis kraštas, Nr. 5 (573), 1978 m. vasario 2 d., p. 5.
3 Pokalbis su skulptoriumi Gediminu Karaliumi. 2017 m. balandžio 12 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
4 Vilniaus vykdomojo komiteto potvarkis dėl dekoratyvinių skulptūrų pastatymo, 1981-12-30, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2196, l. 235.
5 Pokalbis su skulptoriumi Nagliu Nasvyčiu, 2017 m. balandžio 9 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
6 Vilniaus vykdomojo komiteto potvarkis dėl P. Deltuvos dekoratyvinės skulptūros pastatymo, 1979-06-14, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2007, l. 13.
7 Vilniaus vykdomojo komiteto prašymas dėl dekoratyvinių skulptūrų „Mokslas“ ir „Jaunystė“, 1981-02-13, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2227, l. 40.
8 Valstybinio statybos reikalų komiteto raštas dėl dekoratyvinės skulptūros Jaunimo sode, 1981-03-10, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2227, l. 47.
9 Pokalbis su skulptoriumi Sauliumi Indrašiumi, 2017 m. balandžio 19 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
10 Pokalbis su menininku Džiugu Katinu, 2017 m. balandžio 20 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
11 Pokalbis su keramiku Egidijumi Talmantu, 2017 m. balandžio 9 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
12 Audronė Guigaitė. „Kai nusėda dulkių debesis, arba Pasakojimas apie jauną skulptorių Gediminą Žuklį“, Jaunimo gretos, Nr. 6 (475), 1984 m. birželis, p. 12.
13 Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko raštas dėl brangių medžiagų skyrimo, 1982-03-16, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2330, l. 72.
14 Pokalbis su skulptoriumi Gediminu Žukliu, 2017 m. kovo 14 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
15 Vilniaus vykdomojo komiteto potvarkis dėl dekoratyvinių skulptūrų pagaminimo, 1979-03-05, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2004, l. 79.
16 Vilniaus vykdomojo komiteto potvarkis dėl dekoratyvinės skulptūros pastatymo, 1988-07-22, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2901, l. 192.
17 Pokalbis su buvusiu Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininku Algirdu Vileikiu, 2017 m. kovo 13 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
18 A. Venclovos biusto įrengimo Rašytojų gatvėje projektas, 1988 m. gruodis, VAA, f. 1070, ap. 11, b. 54, l. 1–11.
19 Pokalbis su skulptoriumi Alfonsu Ambraziūnu, 2017 m. balandžio 12 d. garso įrašas iš autoriaus archyvų.
20 Vilniaus vykdomojo komiteto potvarkis dėl dekoratyvinės skulptūros Pašilaičiuose pastatymo, 1987-02-18, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2821, l. 46.
21 Vilniaus vykdomojo komiteto potvarkis dėl paminklo-biusto rašytojui Vincui Mykolaičiui-Putinui pastatymo, 1987-04-19, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2823, l. 155.
22 Gediminas Jokūbonis. „Kai žaidė angelai: atsiminimai“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 243.
23 „Nepaklusęs laikui: atsiminimai apie Vytautą Kubilių“. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2011, p. 225–226.
24 Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininko raštas Kultūros ministerijai dėl paminklų ir skulptūrų perspektyvinio plano sudarymo, 1986-12-04, VAA, f. 761, ap. 9, b. 2864, l. 37–38.