Zigmo Vitkaus nuotrauka

 

Jeigu galėtume užduoti šį klausimą vilniečiams prieš 85-erius metus, tikėtina, atsakymuose būtų nuskambėję žodžiai „Neris“ arba „Vilija“, „upė“, „graži vietovė“, „kalnai“, būtų kalbama apie poilsį, paminėtas geležinkelio tunelis. Jei paklaustume vilniečių to paties šiandien, veikiausiai užsimintų apie „pramonę“, „elektrinę“, „plentą“, „rajoną“, geležinkelio stotelę „Paneriai“. Žemieji Paneriai ilgai buvo važiuojančių autostopu laukimo vieta.  

Turbūt nėra kito Vilniaus rajono, kurio reikšmės per pastaruosius 9 dešimtmečius būtų taip radikaliai pasikeitusios, išskyrus Tuskulėnus1. „Kas mylėjo šį Pavilnio kraštą, tas, žinoma, mylėjo ir Panerius“, – esė „Paneriai-bazė“ rašė Jozefas Mackiewiczius, o Czesławas Miłoszas knygoje „Abėcėlė“ juos apibūdino kaip „romantiškiausią vietovardį, filomatų, o vėliau ir mūsų, moksleivių ir klajūno klubo, gegužinių vietą“. 

Šiųdviejų vilniečių atsiminimuose galima justi Panerių idealizavimo tradiciją, kurios šaknų reikėtų ieškoti XIX a. romantizmo sąjūdyje, kai imta ieškoti idealių vietų, kur gamta ir istorija sudarytų darnią sampyną2. Tokią vietą Lietuvoje rašytojas Feliksas Bernatowiczius rado Paneriuose. Apysakoje „Pajauta, Lizdeikos duktė“ rašo, jog čia (dabartinės Šv. Jėzaus Nukryžiuotojo koplyčios vietoje) buvusi viena pirmųjų Vilniuje krikščioniškų šventovių, iškilusi čia be Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jogailos žinios, dėl to šis buvęs priblokštas.

Po trijų dešimtmečių Władysławas Syrokomla „Iškylų knygoje“ suabejojo dėl tokio egzistavimo, tačiau sykiu palankiai autoriui pridūrė, kad „romanų rašytojas gali visiškai laisvai kurti smulkius faktus“. Aprašymuose W. Syrokomla išskyrė keletą Panerių vietoženklių, kuriuos po 2 dešimtmečių aprašė ir Adamas H. Kirkoras: kalnus, upę, kelią į Trakus, Kauną ir Gardiną, prie kelio stovinčią koplyčią, upę ir geležinkelio tunelį. 

XIX a. antroje pusėje vilniečiai atmintyje dar turėjo būti išlaikę keturis W. Syrokomlos išskirtus praeities siužetus susijusius su Paneriais: carinės Rusijos dalinių traukimąsi iš Vilniaus per 1794 m. sukilimą, Vilniaus magistrato suorganizuotą Napoleono pasitikimą 1812 m. birželio 28 d., šiam žygiuojant į Rusiją, ir 1831 m. birželio 19 d. mūšį tarp caro kariuomenės ir Lietuvos bei Lenkijos sukilėlių; taip pat Panerių kalnų plėšikus. 

1962 m. išleistuose JAV lietuvių publicisto ir komunistų partijos nario Rojaus Mizaros atsiminimuose Paneriai iškyla kaip pasakų erdvė: „Kai buvau mažas, girdėjau apie Panerius daug būtų ir nebūtų dalykų. Vaizdavausi, kad ten yra kažkoki užkeikti kalnai, kuriuos paprastam žmogui sunku pereiti. Žmonės pasakodavo, kad Paneriuose yra daugybė plėšikų (...). Panerių plėšikai, gyvenę kaip kokie karaliai, buvę turtingi, galingi.“ 

Apsiskaitęs XIX a. vilnietis dar būtų galėjęs pacituoti ir Adamo Mickiewicziaus „Pono Tado“ 4-os knygos pradžią: „Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena! Baltvyžy, Paneriuos ir šiandien jie šiurena. Miškai, kurių ūksmė ir šlamesys ramino Vytenį, Mindaugą ir didį Gediminą.“ Iš tolesnių eilučių aiškėja, kad A. Mickiewiczius turėjo galvoje konkretų tašką – Vilnelės ir Neries santaką, kur buvo sumedžiotas legendinis tauras, tačiau Panerių reikšmės – tai būtų galima pabrėžti – niekad nesutapo su apibrėžta geografine vieta. 

Žodis „Paneriai“ gali žymėti keletą dalykų: bet kurį iš Lietuvos teritorijoje tekančios Neries kranto tašką; sakant „Paneriai“, galima turėti galvoje Panerių kalnus – 5 km ilgio erozinį kalvyną, susidariusį prieš 100 tūkst. metų ir jo papėdę. Enciklopedine prasme „Paneriai“ – tai Vilniaus miesto pietvakarinė dalis kairiajame Neries krante, išsidėsčiusi jos slėnio terasose (apatinėje ir viršutinėje), kurias kerta Savanorių prospektas.  

Yra ir dar viena Panerių reikšmė – tai tie Paneriai, kurie, anot J. Mackiewicziaus, nacių okupacijos metais užsitarnavo „grėsmingą šlovę“: „Niūri, grėsminga Panerių šlovė nuo 1941 metų lėtai sunkėsi kaip tekantis lipnus žmonių kraujas, kaskart plačiau po šalį, iš šalies į šalį, bet iki šiol viso pasaulio dar nepasiekė.“ Bet pernelyg užbėgame už akių. Tarpukariu Paneriai buvo betampantys vieta, kurioje visi būtume norėję gyventi.  

1932 m. Baltosios Vokės dvaro savininkas Wlodzimierzas Lęskis gavo valstybės valdžios institucijų leidimą šiaurinėje savo valdų dalyje, besiribojančioje su Panerių kalnais3, įkurdinti kurortą. Veikiausiai gamtos, legendų ir istorijos sampyna nulėmė, kad po 2 metų Aukštuosiuose Paneriuose pradėtai statyti urbanistine prasme novatoriškai spindulinio plano gyvenvietei buvo suteiktas Jogailaičių (Jagiellonow) pavadinimas, o viena gatvė pavadinta karalienės Jadvygos vardu. 

Paneriuose buvo lankęsi daugelis to meto vilniečių. Juos „Vilniaus peizaže“ poetizavo Janas Bulhakas, mėgęs čia paklajoti, o bene geriausiai įsižiūrėjo botanikas Jakobas Mowszowiczius. 1936 m. J. Mow­szowiczius apgynė disertaciją „Panerių kalnų flora ir augalų bendrijos“, kurioje Paneriai apibūdinami kaip floristikos požiūriu viena turtingiausių Vilniaus krašto vietovių, tarsi viso krašto augalų kompendiumas.  

Romantiškasis Panerių laikotarpis nutrūko 1941-ųjų pavasarį. Tais metais sovietų valdžios įsakymu Paneriuose (rytinėje Jogailaičių dalyje) pradėta statyti degalų bazė, turėjusi aptarnauti čia pat statomą lauko aerodromą. Šios vietos pasirinkimą bazės statyboms lėmė strateginė padėtis, t. y. patogus susisiekimas (plentai į Kauną, Trakus ir Gardiną bei geležinkelis) ir miškinga vietovė, tinkama karinio objekto maskuotei.

Degalų saugyklos (6 didelės duobės ir jas jungiančios tranšėjos) pradėtos įrenginėti kaip tik ten, kur turėjo iškilti dalis Jogailaičių vasarnamių. Iš 1938 m. sudaryto perspektyvinio Panerių-Jogailaičių užstatymo plano matyti, kad gyvenvietė suskirstyta į 4 apgyvendinimo zonas. Iki karo antros zonos sklypai buvo parduoti, čia jau stovėjo 27 vasarnamiai. O trečia zona arčiausiai Gardino plento tebebuvo tuščia. Ji ir pasirinkta bazės statyboms.  

Kaip ir kada tiksliai vokiečiai atrado šią bazę ir sumanė panaudoti ją masinėms žudynėms – žinių neturima. Žinoma, kad nacistinės Vokietijos kariniai daliniai į Panerius įžengė 1941 m. birželio 24-ąją. Tądien buvo užimtas ir Vilnius. Manytina, kad dar iki prasidedant karo veiksmams vokiečiai buvo išžvalgę vietovę ir žinojo čia esant slaptą karinį objektą, o netrukus į Vilnių atvykę vokiečių saugumo policijos ir saugumo tarnybos (SD) B operatyvinės grupės būriai netruko įvertinti jo privalumus.  

Pirmosios Vilniaus žydų egzekucijos nebaigtos statyti degalų bazės teritorijoje buvo įvykdytos lygiai po 10 dienų: 1941 m. liepos 4, 5 ir 8 d., o nuo 11 iki 19 d. vyko kasdien. Tomis dienomis prasidėjo tai, kas iš esmės pakeitė Panerių tapatybę. Pirmosios žinios, kad Paneriai – tikrai ne darbo stovykla, miestą pasiekė rugsėjo 4 d., kai į getą po žudynių grįžo keliolika žmonių. Dienoraštyje bibliotekininkas Hermanas Krukas tomis dienomis rašė: „Drebančiomis rankomis rašau šiuos žodžius. Viskas, ką girdėjau, ir viskas, ką parašiau, tėra tik maža dalis to (...).“ Ir toliau: „...tai skamba lyg aidas iš kito pasaulio. Tai, ką aš čia pasakoju, tikrai yra šauksmas iš kapo duobės. Tačiau žmonės, apie kuriuos čia išgirsime, tikrai prisikėlė iš kapo po žudynių ir pasiekė žydų ligoninę Vilniuje. 11-kos metų mergaitė Judita Trojak iš Šiaulių gatvės 11-26 buvo operuota. Randu ją ligoninės lovoje išsigandusią ir nusilpusią“ („Paskutinės Lietuvos Jeruzalės dienos. Vilniaus geto ir stovyklų kronikos“, 2004, p. 88). 

 

Bus daugiau

 

1 Tuskulėnai – XIX a. pradžioje Vilniuje, Žirmūnuose, Neries dešiniajame krante pastatyta vėlyvojo klasicizmo užmiesčio rezidencija. 1944 m. dvaro rūmai atiteko SSRS NKVD. 1944–1947 m. jų teritorijoje buvo užkasti 767 asmenys, sušaudyti NKVD vidaus kalėjime. Kapavietė atrasta 1994 metais.

2 Tokia „idealia vieta“ Vokietijos kultūroje (literatūroje, dailėje, folk­lore) būtų Švarcvaldas, Lietuvos ir Lenkijos – Belovežo giria, JAV – Josemičio upės slėnis ir kalnai, taip pat Juodieji kalnai, Lat­vijoje – Gaujos upės slėnis ir kt. Pastebėčiau, jog visas šias vietas jungia trys romantizmo epochoje idealizuoti dėmenys: upė, kalnai ir miškai.

3 Lenkiškuose šaltiniuose visad rašoma „góry“ (kalnai), o ne „wzgórze“ (kalvos).

 

Tekstas parengtas pagal 2023 m. spalio 19 d. konferencijoje „Europa. Sostinė. Tapsmas: XIX–XXI a. Vilnius“ skaitytą pranešimą

 

 

 

 

Zigmas Vitkus – istorikas.