Prieš akis iškyla vaizdas: teroristų užgrobtas lėktuvas sminga į pirmąjį Pasaulio prekybos centro bokštą.

Keista, bet šis vaizdas gražus, suvokimas, kad tai tragedija, nusinešusi tūkstančius gyvybių, ateina vėliau. Iš pradžių tai grynas grožis.

Lėktuvas, smingantis į dangoraižį tarsi tai būtų lėlių namelis. Holivudas mus įpratino katastrofas suvokti pirmiausia estetiškai, tai yra pajusti malonumą. Žinoma, jeigu mes patys nesame tos katastrofos dalyviai. Kuo šiurpesnė katastrofa, tuo efektyvesnis grožis, tuo didesnis malonumas.

Moralinis šio grožio vertinimas ateina vėliau. O gal ir nebeateina – feisbukinė ar kita socialiniuose tinkluose bei medijose taškoma empatija yra savarankiškas žanras, nesusijęs nei su išgyvenimais, nei su žmonių tarpusavio santykiais.

Šioje istorijoje, šiame dviejų pasaulių susidūrime yra dar kažkas. Ne tik simbolika, kad tai buvo Pasaulio prekybos centras, prekyba, Vakarų pasaulio esmė, tai, kas perkama ir parduodama. Godumas. Yra drama, tai, kas mus sukrečia, kas mus keičia ir ko vis labiau trūksta Vakarų civilizacijai, kur viskas vis labiau nusaldinta, vis mažiau kuriama, vis daugiau atrajojama, vis mažiau jaudinančio grožio, vis daugiau menkaverčio kičo.

Jėzaus Kristaus gimimas turėtų būti lėktuvas, kuris įsirėžia į mūsų apsnūdusius sąmonės ir pasąmonės bokštus ir pažadina naujo gyvenimo energiją, kaip Ind­ra, savo vadžra nukaudamas Vritrą, išlaisvina pasaulio vandenis. Bet taip nėra, Jėzus virto plastikine kičine lėle, kuri tik teršia šią planetą, bet nenušviečia, nesudrebina, nepažadina.

 

Sigito Parulskio nuotrauka