5.

1945 metais Kongresų aikštėje Liublianoje vėl susirinko laiminga minia. Būtent tuomet Jugoslavija atgimė iš kraujo, kaip mus mokė mokykloje, mus, vėliau atėjusius į šį pasaulį. Jugoslavija buvo komunistinė ir titoistinė. Prasidėjo nemirtingumo amžius.

Ne tik mes, užsirišę pionieriškus kaklaraiščius ir suspaudę mažus kumščius, sveikinantys taikų, gražų žmogų balta uniforma, bet ir visi tie, kurie mus mokė: darbininkai ir kareiviai, rašytojai ir filosofai – visa Jugoslavija tikėjo, kad gyvena niekada nesibaigsiančioje epochoje. Apie tai, kad jos įsikūnijimas (biografiją ir daug jo garbei parašytų eilėraščių mokėjome atmintinai) kada nors paprasčiausiai numirs, niekas iš mūsų nė nepagalvojo. Jugoslaviją, geografiškai ir kultūriškai egzistuojančią šalį, vėl pakeitė idėja. Neliečiama ir nemirtinga triveidė idėja – Tito-Jugoslavija-komunizmas. Daugelis intelektualų adaptavo sau kompleksinę šios trivienybės posistemę su nesuskaičiuojamomis analogijomis ir variantais, susijusiais su kiekviena visuomenės dalele. Po ginčo su Stalinu idėja, papildyta sofistiniu turiniu, sustiprėjo ir už šalies ribų. Ne tik politine ir karine prasme. Jeanas Cassou bei daugelis kitų jos garbei rašė odes. Rytų Europos tautoms ji reiškė viltį. Jugoslavijos upės, Adrijos jūra, Alpių viršūnės – visa tai neturėjo nieko bendra su realybe. Visa tai tebuvo trivienybės idėjos ir jos posistemės metaforos. Tuomet niekam nė nešovė mintis, kad šios nuostabios, dinamiškai besirutuliojančioje istorijoje yra ir pažeminti, niekinami, įkalinti, kankinami ir žudomi žmonės. Jugoslavijos idėjos ir jos įkūnijimo kaina buvo aukšta ne tik per karą, bet ir vėliau. Gūdžiuose Slovėnijos miškuose, kai pasaulis jau džiaugėsi taika, į karstines duobes įmesta penkiolika tūkstančių kūnų – be tyrimo ir teismo nužudytų politinių priešų1. Kai pasaulis šlovino Tito narsą už jo pasipriešinimą Stalinui, Plikojoje saloje Adrijos jūroje buvo įkurtas vienas žiauriausių Europos naujojoje istorijoje egzistavusių gulagų. Auksinės trivienybės idėja įsiviešpatavo kariuomenėje, saugumo policijoje, fabrikuose ir universitetuose. Jugoslavija iš tiesų liberalesnė už kitą Rytų imperijos dalį – šios imperijos disidentiškiausia dalis – tuomet buvo labiausiai išlepintas Vakarų vaikas, kuriam reikia atleisti už išdaigas, nes jos tėra smulkmenos, palyginti su nauda bei viltim, kurią žadino. Reikia pripažinti, šioje Jugoslavijoje gyvenimas buvo visai neblogas. Žinoma, su viena išlyga: triviene dievybe, o vėliau ir visa posisteme abejoti nebuvo leidžiama. Tad būti kroatu reiškė būti kolaborantu, išdaviku, neturėti darbo arba sėdėti kalėjime. Valstietis arba katalikas tapo pavojinga kategorija, intelektualas – įtartinas, jeigu tik nebuvo tikras marksistas. Ir taip toliau iki smulkmenų, šiandien aprašytų įvairiuose dažnai besikartojančiuose prisiminimuose.

Taip, mes gyvenome nemirtingumo bei amžinybės epochoje. Viena roko grupė tapo labai populiari dėl dainos „Amžinybės vardas“. Jos priedainis skambėjo taip: „Jei yra amžinybė / jei amžinybė turi vardą / tas vardas yra Tito.“ „Jugoslavija – tai Tito“, – skelbė transparantai. Po Tito mirties atsirado pasiūlymų, dėl kurių diskutuota visai rimtai, kad Jugoslavija būtų pavadinta Jo vardu. Nežinau kaip, galbūt Titoslavija. Nesakau – Titolendu, nes tai būtų neskoninga, kaip neskoningas visuotinis mirusio prezidento apspjaudymas, nuo kurio negali apginti jokia Maršalo Tito atminimo ir vardo apsaugos komisija, kuri veikia iki šiol. Man dabar atrodo, kad aš pats pasiruošęs pradėti jį ginti. Tarp skubančių apspjauti yra tokių, kurie dar vakar kėlė jį į padanges. Ne taip seniai vienas serbų rašytojas, apimtas švento pykčio, perspjovė visus: pasiūlė ekshumuoti Josipą Brozą ir persmeigti jo širdį drebulės kaiščiu.Fanatikai vėl ėmėsi darbo. O aš, kalbėdamas apie Tito, norėjau tik atkreipti į kai ką dėmesį, o būtent į nelaimingąją „jugoslavizmo“ idėją, kuri pakilo virš realybės ir pasilaidojo po savo griuvėsiais.

Iš tikrųjų daug paprastų žmonių mano, kad Tito epochoje gyveno visai neblogai, bent jau geriau nei dabar. Taip pat kaip iki šiol dar gyvi Prano Juozapo valdymo laikotarpio piliečiai gali paliudyti, kad monarchijos laikais duona buvo pigesnė.

6.

Jugoslavijoje buvo gera gyventi tik santykinai, palyginus su kitais. O tie kiti, kuriems buvo blogiau, sudarė nemažą Rytų Europos dalį. Todėl jugoslavai su išdidumu, panieka bei gailesčiu (šį jausmų kombinacija būdinga Orientui) žvelgdavo į rumunus, lenkus, čekus ir vengrus. Buvo ir solidarumo, bet nedaug, visai nedaug. Gerokai daugiau buvo pasitenkinimo. Negausūs skeptikai, daugiausia vakarinėje šalies dalyje, kasdien galėdavę stebėti gyvenimą Austrijoje ir Italijoje, jau tuomet garsiai atkreipdavo dėmesį į šio jugoslavų pasitenkinimo savimi reliatyvumą. Maršalui Tito dar esant gyvam, pradėjo kristi įvairios naujųjų karaliaus drabužių dalys, pasirodė vis gilėjančios recesijos ženklai, augo infliacija, didėjo nedarbas, žmonės migravo iš pietų į šiaurę ir į Vakarų Europą. Pagal tuomečius kriterijus tai turėjo įrodyti teisę į laisvą judėjimą ir teisę į darbą. Iš tikrųjų taip ir buvo, bet už šios neva laisvės slėpėsi baimės ir represijų bangos, artėjo ir augo ekonominė krizė. Netrukus po maršalo Tito mirties paaiškėjo: santykinė socialinė ramybė bei pasitenkinimas buvo nupirkti kalno dolerinių skolų kaina, tokio aukšto kalno, kad už jo nieko daugiau nesimatė.

Povandeninių laivų slėptuvė Juodkalnijoje, Kotoro įlankoje. Dariaus Pocevičiaus nuotrauka

Sugriuvus sovietų imperijos daliai, įsigalėjus demokratijai iš pradžių Vengrijoje, o vėliau ir kitose šalyse, ši skaudi tiesa atvėrė akis net tiems, kurie iki tos akimirkos tapatino Jugoslaviją su dainomis apie Tito („nuo šio kelio nesitrauksime“) ir vėliavų mojavimu per krepšinio rungtynes. Net jie turėjo tai įsisąmoninti, visi protingi ir naivūs, kai tiesa palietė jei ne jų tikinčias širdis, tai bent jau smegenis. Tuomet jie pradėjo galvoti apie savo tuščias kišenes, visur įsiviešpatavo infliacija, ekonomika griuvo. Kvazireforma ir naujas įsiskolinimas, kuriuo valdantieji pasirūpino Vakaruose, į savo ankstesnės antirusiškos „tampono strategijos“ sąskaitą. Tačiau jokie seni metodai nebegelbėjo: visuotinis ekonominis kolapsas, didžiulis nedarbas, socialinių konfliktų sprogimas, konfliktų, kurie šioje šalyje tampa tautiniais konfliktais, – visa tai pasibeldė į mūsų duris.

Nežinau, kaip Tito pavyko pervesti „ištroškusius per vandenį“, kalbant apie Vakarų politikus (būtent šią metaforą vartojo, kad pagirtų jo protą ir pasijuoktų iš jo aukų), ir pasitelkus antisovietinį laviravimą traukti iš jų vis naujus kreditus ir paskolas. Iš tikrųjų visa ši šalis, o daugiausia kariuomenė buvo persmelkta komunizmo idealais ir vertybėmis. Kiekvienas suaugęs jugoslavas, tarnavęs kariuomenėje, žino, kad išgyveno ištisus gyvenimo metus ortodoksiškiausio, labiausiai atsilikusio ir dogmatiškiausio komunizmo tvirtovėje. Ir ši kariuomenė galimos krizės atveju turėjo būti Vakarų sąjungininke? Tik kas tuo tikėjo? Jugoslavijoje – niekas, Vakaruose, atrodo, – visi.

Dar ir šiandien atsiras politikų ir strategų, kurie vis dar 99,9 nuošimčių komunistinėje armijoje įžvelgs šios pasaulio dalies stabilumo garantą. Nepaisantys principų pragmatikai matematinėmis, geopolitinėmis bei strateginėmis idėjomis padarė daugiau blogio žmonijai nei žmonės su principais, kurie, beje, taip pat nėra nekalti. Argi Vakarai ne taip seniai neapdovanodavo pagalba kruvinojo Ceauşescu vien dėl to, kad šis laikėsi šiek tiek nepriklausomos užsienio politikos? Žinoma, sumokėjo už tai ne Vakarų strategai, už šią politiką savo krauju mokėjo rumunai. Ir dar šiandien tebemoka. Jeigu jau po Tito mirties klausydamiesi sirenų kaukimo ir žiūrėdami autentiško gedulo scenas, mes žinojome, kad tam tikra epocha nesustabdomai artėja prie pabaigos, kad tai, kas neva nemirtinga ir amžina, iš esmės yra mirtinga ir trumpalaikiška, tai galutinį eschatologiškiausios šio šimtmečio idėjos nuopuolį pamatėme per 1989-ųjų Kalėdas. Televizija, tas beprotiškas antigutenbergiškas išradimas, neleido mums skaityti kupinų dramatizmo aprašymų. Gyvai, tiesiogiai kasdien, kas valandą, rodė dramą rumunų kruvinojo karaliaus, kuris dar šiandien vaikščiojo raudonais kilimais, ištiestais jo garbei Teherane, o jau kitą dieną kažkurioje pamirštoje karinėje bazėje jam matavo spaudimą prieš egzekuciją. Tirono karalystė paskendo chaose ir kraujyje.

Ir tik tuomet iš tikrųjų pasibaigė ta epocha, pasibaigė tokiu pat stiliumi, kaip ir prasidėjo. Turiu rimtų abejonių, kad po šių finalinių scenų, kurioms netrūksta mielų akcentų – sienų griovimai, apsikabinimai, rašytojas disidentas beveik ką tik iš kalėjimo, dabar ant sosto, – epilogas dar priešaky. Sovietų Sąjungoje. Jugoslavijoje. Abiejose šalyse, kur pasauliui priimtina tvarka prievartauta ne tik visuomeniškumo srityje, bet ir mėginta pakeisti jos prigimtinę, kultūrinę esmę. SSRS teoretikai ir praktikai pašaukė gyventi „tarybų“, o JSFR – „jugo­slavų“ tautą. Ir išauklėjo mases, kurios tebetiki šiomis pasakomis. Kai kuriems žmonėms fikcija tapo realybe, bet pažadinta realybė negali to pripažinti.

7.

Paskutinę iliuziją išgyvenome septintojo dešimtmečio pabaigoje, kai suvokėme, kad, palyginus su pasauline komunizmo eschatologija, jugoslavų titoistinė, taip pat socialistinė, idėja turi savotiško protestantizmo bruožų. Reformos sukūrė liberalią atmosferą ir mes, būdami tuomet tokio amžiaus, kai formuojasi jaunuolio nuomonė, laikome šią situaciją savaime suprantama. Nežinojome, kad ši idėja telpa į bendrus pasaulinės broliškos ideologinės erdvės rėmus. Netikėjome, kad jugoslavų „protestantai“ jau kadaise klastingai išdavė vengrus, o dar mažiau tikėjome, kad paliks vienus čekus, kurie mūsų komunistinį Lutherį Prahoje nešiojo ant rankų. Kad gali grįžti šaltasis šeštasis dešimtmetis, niekam iš mūsų nė akimirkai neatėjo į galvą.

Ir būtent todėl kiekvienas ir visi kartu sumokėjome už savo liberalizmą, kairuoliškumą ir nacionalizmą.

Artėjo aštuntasis dešimtmetis, čekų kolaboracionistai glėbesčiavosi oro uostuose su mūsų valdovais. Tito atvyko su vizitu pas Kim Ir Seną, o jam sugrįžus, laiminga tauta Europos viduryje ištisas savaites kartojo vaizdus iš Korėjos: kelius, kuriais jis važiavo, minios užklodavo gėlėmis. Nežinau, ar Jis tuomet domėjosi kuo nors kitu, tačiau fanatikai galutinai perėmė reikalus į savo rankas. Jo nuotrauka tapo šventenybe, kaip ir šeštajame dešimtmetyje: tuomet dėl „nebaigtos revoliucijos“, dabar iš inercijos ir dėl fanatikų uolumo. Maža to, nebeliko vietos netgi šveikiškiems juokams. Šių nuotraukų net musės negalėjo apdergti. Mano naivus draugas, sekdamas daugelio pavyzdžiu, po įsiveržimo į Čekoslovakiją, įstojo į partiją (šia ypač paradoksalia kampanija, neturinčia nieko bendra su logika ir sveiku protu, tuo metu patikėjo daug žmonių), kiek vėliau atėjo pas mane kupinas nevilties. Jo dukrelė, grįžusi namo iš vaikų darželio, aiškiai pareiškė tėvams: „Jus irgi myliu, bet ne taip kaip draugą Tito.“ Mylėti draugą Tito ir laikyti save jugoslavu (gink Dieve, ne slovėnu, kroatu ar net „asmenybe“) buvo gerokai daugiau nei patriotizmo klausimas. Tai pasaulėžiūros klausimas.

Septintojo dešimtmečio pabaigoje Jugoslavija, pripažįstanti savo kultūrinius skirtumus, įvairias nuomones dėl pasaulio ir gyvenimo, artėjo prie realybės. Tačiau aštuntajame dešimtmetyje vėl tapo triviene Idėja. Turint omeny, kad šalies sienos buvo atviros (tai turėjo liudyti jos valdovų užtikrintumą bei jų nepaprastą tikėjimą), fanatikų darbas vis sunkėjo. Už šalies ribų tykojo realybė. Nepaisant to, su dar didesniu užsidegimu jie puolė į kovą su šia realybe: vėliavos, ceremonijos stadione2, dainos, rašytojų skaidrūs pareiškimai, skanduotės „Ju-go-sla-vi-ja“ arba „Ti-to, Ti-to“ daugeliui spaudė ašaras. Mes, kurie į šią naują šventinę beprotybę žiūrėjome iš šalies arba iš už grotų, o septintajame dešimtmetyje mūsų ten buvo daug, jau tuomet jutome, kad geruoju visa tai nesibaigs.

8.

Per keletą metų, kai mūsų valstybė vadinosi Serbų, kroatų ir slovėnų karalyste, dar prieš 1929-uosius, prieš diktatūros įvedimą ir pavadinimo pakeitimą į Jugoslavijos karalystę, iš pirmo žvilgsnio viskas buvo gerai. Serbai garsėjo karyba, kroatai – kultūra, slovėnai – ekonomika, kiekviena tauta nusipelnė valdžios ir šlovės. Bet jau prie pirmo, netgi paviršutiniško bandymo charakterizuoti jugoslaviškąją idilę, susiduriame su dvigubais sunkumais. Pirmasis – tai stereotipas: kroatų rašytojas Miroslavas Krleža aiškiai pasakė, ką apie tai galvoja: „Tegul Viešpats mus gina nuo serbų patrankų ir kroatų kultūros.“ Antroji kliūtis turi daugiau sąsajų su realybe. Šioje žemėje gyveno taip pat ir makedonai, laikyti pietų serbais, musulmonai bosniai, laikyti suturkintais serbais ir kroatais, tai yra tokiais, kurie verti daugiausia Karlo May’aus plunksnos bei jo kūrinio „Škipetarų šalyje“. Slovėnai jau tuomet buvo įsitikinę, kad yra ekonomiškai išnaudojami ir kultūriškai unifikuojami, kroatai teigė, kad juos engia, o serbai skundėsi, kad negauna vadovaujamo vaidmens, kuris priklauso atsižvelgiant į jų karines pergales. Komunistai šioje naujoje socialistinėje valstybėje kruopščiai rūpinosi, kad įvykiai, sužlugdę pirmąją Jugoslaviją, nepasikartotų, tam tikslui jie apsiginklavo Lenino teorija apie tautų santykius. Sukurtos respublikos, albanams suteikta autonominė provincija Serbijos sudėtyje. Be abejonės, jos neturėjo jokių kompetencijų, apie viską spręsdavo centras – politbiuras. Kuo daugiau respublikos (arba individo) teisių buvo įrašoma į kas keletą metų keičiamas konstitucijas, tuo mažesnės buvo jų realios galimybės. Idėja, kaip jau minėta, buvo viena – „jugoslavizmas“, o labiausiai šios idėjos laikėsi gausiausia federacijos tauta – serbai. Per gyventojų surašymą atsirado terminas „jugoslavas“ tautybei apibūdinti. Po keturiasdešimties metų negirdėtai energingo darbo kuriant šią naują tautą tarp dvidešimties milijonų šalies gyventojų suskaičiuota vos milijonas jugoslavų. Mirus maršalui Tito, po greitai yrančiu „jugoslaviškumo“ cementu pasirodė tai, kas buvo apačioje.

Atsimenu, tai įvyko 1979-aisiais. Sėdėjome puikiame romėnų amfiteatre Puloje, kur kasmet po žvaigždėtu dangumi buvo galima pamatyti naują jugoslavų kinematografijos produkciją. Daugybę metų demonstruoti filmai, į kuriuos publika reaguodavo entuziastingai, kai iššaudavo vienas partizanas ir krisdavo dvidešimt vokiečių, ir liūdnai dūsaudavo, kai šovus dvidešimčiai vokiečių žūdavo vienas partizanas. Tą vakarą laukėme visai kitokio filmo, tačiau mus nustebino prieš jį parodytas trumpas filmukas. Tai buvo dokumentinė juosta iš Kosovo, etnografinis filmas apie didelę albanų šeimą, kaip viename name gyveno keletas jos kartų, kiekviena prie savo židinio. Filmo vidury prasidėjo jo pabaiga: visi šeimos nariai išeidinėjo iš namo laiptais, vienas paskui kitą, nuo jauniausio iki vyriausio. Nežinau, ar jų buvo šimtas, ar daugiau, tačiau pranešimas aiškus: „Mes čia. Galite mus laikyti arnautais arba kaip Karlas May’us škipetarais, galite sakyti, kad mes įsiviešpatavome senoje serbų žemėje, tačiau mes čia, ir niekas negali šio fakto paneigti ar pakeisti.“ Serbai, Kosove turintys senųjų kultūros paminklų, vienuolynų, viduramžių serbų valstybės lopšį, negalėjo susitaikyti su realybe, panašiai kaip jugoslaviškos idėjos kūrėjai su tiesa, kad jugoslavų tautos nėra. Po dvejų metų Kosove pirmą kartą tapo neramu – demonstrantai reikalavo nepriklausomos respublikos. Panaudojus jėgą, demonstracija numalšinta, kaip ir vėliau vykusios kitos.

Ilgainiui paaiškėjo, kad šioje valstybėje nepatenkinti yra ne vieni albanai, o visos tautos, įskaitant mažumas. Leninizmo taisyklės neišsprendė nė vienos problemos nė vienoje srityje, akivaizdu, ši situacija susijusi su tautine problema, nors pasiekimais girtasi nuolat. Devintojo dešimtmečio viduryje paaiškėjo (turbūt būsiu apkaltintas stereotipiškumu), jog nepatenkinti yra slovėnai, nes jaučiasi ekonomiškai išnaudojami, o jų kultūrai gresia pavojus; kroatai – dėl panašių priežasčių ir dėl to, kad jų respublikoje visus vadovaujamus postus užima serbai, nuo slaptosios policijos iki vyriausybės kėdžių; serbai, kadangi per Jugoslaviją prarado savo valstybingumą, nes albanai juos persekioja Kosove, naikina jų senąją kultūrą, nes išsivysčiusi šiaurė (Slovėnija, Kroatija), kaip žinia, išnaudoja mažiau išsivysčiusius pietus, o ne atvirkščiai; makedonai – dėl to, kad jų respublika atsidūrė ant ekonominio bankroto ribos, ir Jugoslavija nedaro nieko dėl jų tarptautinio pripažinimo; albanai – dėl to, kad juos persekioja serbai, jų policija ir kariuomenė. Dėl įvairių priežasčių taip pat nepatenkinti ir nelaimingi Jugoslavijoje jautėsi ir juodkalniečiai, musulmonai bosniai, vengrai Voivodinoje bei italai Istrijoje. Šioje dirvoje greitai išaugo negatyvių stereotipų: slovėnai – proaustriški, separatistai, nekenčia kariuomenės, kasasi po valstybės pamatais; kroatai – žudikų tauta, savimi patenkinti miesčionys, Vatikano ir Kominterno sąmokslininkai; makedonai – parazitai; juodkalniečiai – tinginiai; albanai – primityvai bei prievartautojai; o musulmonai – Chomeinio žmonės.

Chaosas. Kas gali tai suprasti? Miroslavas Krleža šią situaciją apibūdino kaip balkanų smuklę, kurioje visi jau išgėrę ir elgiasi pavojingai. Ir laukia, kol kas nors sudaužys lempą. Jugoslavijoje ši metafora imta vartoti kasdienėje kalboje.

1 Kalbama apie sukarinto judėjimo „Domobrana“ dalyvių, kurie kartu su Vermachtu kovėsi prieš komunistų partizanus, masines žudynes. 1945 m. gegužę apie 10–12 tūkst. domobranų be teismo buvo sušaudyti komunistų Kočevski Rogo miškuose pietvakarių Slovėnijoje.

2 Kalbama apie Jaunystės dienos (slov., kroat., serb. Dan Mladosti / Дан Младости) šventines apeigas – gegužės 25 d., Tito gimtadienis, valstybinė šventė Jugoslavijoje.

 

                          Bus daugiau

 

Iš slovėnų kalbos vertė Nikodemas Szczyglowskis

Drago Jančar. „Spomini na Jugoslavijo“, 1991.