Žoulienė iš Kretingos

1954

Ją vadinom tik Žouliene. Vardu – niekuomet. Buvo aukšta, galingai sudėta, smarki. Papos vyresnė sesuo.
Papa turėjo bent šešias seseris Monstvilaites. Dažniausiai minėjo jau mirusią Ievą Bučmienę, Plungės bažnyčios skalbėją, „pročka“ vadinamą.
„Ėiveelė... Bučmieneelė...“ – kone švelniu balsu ištardavo.
Gal ji buvo kokia rami, meili ir mažutė. O gal svarbi dievotam Papai, nes turėjo sūnų Antaną, studijavusį teologiją Vokietijoje, teisę ir žurnalistiką Romoje, vėliau atsidūrusį Amerikoje ir tapusį pranciškonų vienuoliu. 
Dar minėta sesuo Čioldienė – ji taip pat tarsi kokia bevardė buvo prisimenama tik kaip Čioldienė. Toji pavardė Plungės namuose tuoj sukeldavo šypseną ar net atvirą juoką.
„Nebūk Čioldienė... Eek, eek, šnek lygo Čioldienė... Bene Čioldienė būsi?“ – buvo sakoma, jei kas pasielgdavo keistai, juokingai, netinkamai.
Esu teiravusis, kas toji Čioldienė? Tik tiek sužinojau, kad tai savotiška prietranka: iš kaimo sekmadienį ateidavo bažnyčion, paskui eidavo į turgų ir grįždavo tik pavakariais jau gerai įmetusi ir vidun nė neužsukdavo, taikydavo į tvartą, pernakvodavo ant šiaudų, o ryte jau būdavo išėjusi į savo kaimą.
Kitų Papos seserų vardų nesu girdėjus, visos už jį vyresnės, gal jau mirusios buvo.
Smarkioji Žoulienė gyveno Kretingoj ir retkarčiais pas mus į Plungę atvažiuodavo traukiniu. Atvažiuodavo nepranešusi. Vakare vėlai arba anksti ryte, būdavo, garsiai pabels į virtuvės langą, įėjusi sėsis ant žaliosios skrynios ir dar nenusivilkusi didelio juodo pliušinio palto su milžiniška jūros liūto apykakle ilgai ir garsiai žemu balsu kalbės.
Tokią ją pirmąsyk ir išvydau, nuo jos balso dundėjimo pabudusi ir pravėrusi virtuvės duris. Veidu buvo į Papą panaši. 
Mama ruošė pusrytį, o Papa sėdėjo ant savo kėdės prie stalo ir kone pagarbiai klausėsi, mažai teįsiterpdamas. Sunku būtų įsiterpti – Žoulienės šneka tranki, be pauzių, įsakmi.
Kreipė dėmesį tas jos atlapotas juodas pliušinis paltas, rusvais žvėrelių kailiais pamuštas. Kai jau kabės ant gembės, slapčia prieisiu tų kailių pačiupinėti – gana šiurkštūs buvo. Žoulienė! Tai skambėjo svarbiai. Jeigu Mama ją iš tolo per langą pamatydavo šūkteldavo: „Untaa, Palits pareen.“ („Anava, Paltas pareina.“)
Sakydavo, kad ji – buvusi mokytoja, vaikų darželio auklėtoja, visokių organizacijų narė, prieš karą gyvenusi net Vilniuj, lenkų persekiota už lietuvybės skleidimą, o caro laikais dar suspėjusi vaikus ir lietuviško rašto slapta mokyti. Dabar Kretingoj ji yra arti bažnyčios, uoli tretininkė, vis kažin ką svarbaus veikia, kažin ką svarbaus organizuoja.
Papa kiek privengė sesers. Nors laikė ją autoritetu ir šio to atsiklausdavo („Rasit, Žouliene bus bežėnonti“), tačiau vadovaujamas nesileido, juk Žoulienės reiktų klausyti be jokių prieštaravimų. „Žou­lienė – ožuolėnė, kėita, lygo ožouls“, – komentuos Papa.
Baigusi penktąją klasę, buvau Palangoj, Mokslų akademijos pionierių stovykloj, netoli Tiškevičiaus rūmų. Mamytė įtaisė. Labai man ten nepatiko, priminė vaikų darželį: anksti kelt į liniuotę, bendra mankšta, po du išsirikiavus – į valgyklą. Miegam daug vaikų dideliam kambary geležinėse lovose. Vakarais – dainos, jų nemoku. Prie jūros, aišku, smagiau. Bet ir maudymasis pagal komandą. Viskas nuolat prižiūrint vadovui. Nuobodu. Ir raudonus kaklaraiščius kasdien turime užsirišti. Ir naujųjų draugų žaidimai nepažįstami. Tad, kai vieną gražią dieną stovyklos kieme pasirodė Žoulienė ir liepė krautis daiktus – „Važiousva į Kretingą“, – labai apsidžiaugiau. 
Vos išėjome mano lagaminėliu nešinos už vartų, Žoulienė nurišo man raudoną kaklaraištį, ir mes išvažiavome tarpmiestiniu autobusu. 
Kretingoj Žoulienės namas netoli bažnyčios, prie pat akmeninės kapinių tvoros, ant stataus skardžio. Žoulienės du kambariai kairiojoj namo pusėj, o antroj pusėj, kaip ji sakė, prieš karą buvęs jos įkurtas vaikų darželis, dabar ten apsigyvenusi šeima, nes namas nacionalizuotas.
Pas Žoulienę man patiko – turėjau baltai paklotą minkštą lovą prie pat lango, joje saldžiai, „kaip Plungėj“ išsimiegodavau. Pagalvė buvo didelė ir minkšta. Ir valgėm dviese prie didelio stalo kažką labai gardaus. Ėjom į bažnyčią, buvo atlaidai, daug vėliavų, skambėjo varpai, paskui ėjom į kapus. „Kaip Plungėj.“
Pakeliui užsukome į vaistinę, nes ant kairiosios mano pėdos nykščio atsiradusi pūslė susprogo. Žoulienė pirko jodo ir merliaus. Patepusi aprišo. 
Truko gal tik pora dienų, ir anksti rytą, kai dar miegojau, atvažiavo mano Mamytė iš Vilniaus. Žoulienė dar nebuvo grįžusi iš bažnyčios.
Mane pažadinusi Mamytė liepė krautis daiktus, važiuosim į Vilnių. Atsisėdusi prie stalo ėmė rašyti Žoulienei laišką. Rašė ir plėšė. Buvo sutrikus. Pasėdėjusi, pagalvojusi, vėl rašė ir vėl plėšė. Pagaliau liepė paskaityti ką parašiusi: „Cioce Ona, be reikalo kišiesi į mūsų gyvenimą. Giedrė neturi tėvo, bet įsidėmėk, ji turi motiną. Giedrę išsivežu. Jadvyga.“ 
Nežinau, kaip iš tikrųjų buvo – iš kur Mamytei atsigirdo, kad jos dukra „išvogta“. Gal stovyklos vadovybė pranešė. Ir iš kur Žoulienė sužinojo, kad aš pionierių stovykloj – gal apsilankiusi pas Papą sužinojo, tad tiesiu taikymu ir atskubėjo brolio anūkės „nuo komunistų gelbėti“. „Kas tau Žoulienę sulaikys!“ – juoksis vėliau Papa.
Žoulienė tuomet ėjo 70-uosius. Vaikui turėjo atrodyti baisiai sena. Bet nė mintis tokia neateidavo. Kaip viesulas toji Žoulienė buvo.
Mirdama sudarė smulkmenišką testamentą ir tą ypatingąjį juodo pliušo paltą su jūros liūto apykakle, rusvais žvėrelių kailiukais pamuštą, paskyrė Plungės Mamai. Paltas mano mažutei Mamai vilkosi žeme, pusė rankovių karojo tuščios, tad iš anksto buvo pažadėtas man.
Juo apsivilkusi jaučiausi šauniai, veik neatpažįstama veidrodyje – kaip iš spektaklio ar iš fotografijos prieš šimtą metų. Paskui vis ruošiantis „ką nors persiūti“ to palto viršus buvo nuardytas, o apačia gerai tarnavo bulvėms rūsyje uždengti – rusvieji kailiukai, kad ir smarkiai apdilę, jas ilgus metus gelbėjo. 
Tik kraustantis iš buto Vilniuje, Vaižganto gatvėje, palto pliušinis viršus, kaip ir jo rusvų žvėrelių apačia, atgulė konteineryje. 
„Sic transit gloria mundi“, – pasakė mano Mamytė. Buvo mokiusis lotynų kalbos.