Iš ciklo „Atminties stalčiai“

 

Apsigyvenęs nepažįstamoje vietoje, netrukus apeinu savo būsimąjį kvartalą – gal teks kada grįžti autopilotu, gal užsisvajojusią galvą kojos neš į priešingą pusę. Štai Venecijoje iš aikštės, kurioje glaudžiausi, į miesto kūną (žemėlapyje slibino apžiotas kyšulys) vedė net penki maršrutai – tik į trečią dieną supratau, kad pėdindamas į San Marco visada pasirenku ilgiausią. Paprastai stengiuosi išsiversti be žemėlapio, kliaujuosi tuo, ką pavadinčiau topografinės atminties kodu gene. Dažniausiai pataikau, o kartais atrandu ir įdomesnių radinių nei ieškotieji. Orientyrais renkuosi bokštus arba vitrinas, ypač tas su gyvais vaizdais. Taip vienoje jau sutemus pamačiau išvaizdų, per kažkokį likimo fuksą išlikusį ilgabarzdį hipį žieduotais pirštais, atsisukusį veidu į gatvelę ir nelyg per ritualinį transą šlifuojantį masyvius akinių rėmelius. Už jo stovėjo elegantiškos vitrinos su jau gatava produkcija. Pro šalį, įbedę akis į išmaniųjų ekranėlius, plaukė tuntai GPS2 aukų. Štai jie man buvo tikras atradimas – eiti nieko aplinkui nematant! Ne mistiškam, o banaliam turistiniam tikslui aukojant patį ėjimą! Werneris Hercogas ir Valdas Papievis to tikrai nesuprastų.

 

Autoriaus nuotrauka

 

Kartą įsidrąsinęs žengiau į rėmelių studiją. Dizaineris, pakėlęs akis nuo „staklių“, nuskenavo manuosius, regis, liko patenkintas, tad įsišnekėjom. Antonio dirbo pagal užsakymus iš viso pasaulio, jo paprastai vienetinius dirbinius nešiojo Holivudo klientai ir Venecijos kentai. Beveik viskas ant to mažo stalelio TIK rankomis buvo gaminama iš zebu, muflonų ir Amerikos buivolų ragų. Vėliau su barzdočiumi susidurdavome ir kitose vietose – pusryčiaudami prie Operos, krantinėse, ten matydavau jį su draugais ir šunimi – pandemija pakeitė keturkojų statusą ir statistiką, nes per karantiną jie buvo vos ne vienintelis leidimas laisvai krantinėti.

Čiabuvių teigimu, vos prieš keletą metų pasirodžiusį meistrą dar ankstoka vadinti tikru venecijiečiu. „Laikas parodys“, – sakė jie, pro taurės stiklą žvelgdami į Letės vandenų pakaitalą kanale. „Bet jis jau pakeliui“, – atitardavo kiti. „Bet jis juk nakvoja Trevize!“ – nukirsdavo treti. Taip optikos salonas „In Barberia“ Fuseri gatvėje ilgainiui tapo mano vaikštynių atskaitos tašku: štai nuo čia kojos neša pačios. Su Antonio visada pasilabindavom, naujus rėmelius būtinai užsisakysiu pas jį. Juk tau skirtas laikas gali būti ir taip matuojamas: nuo vienų akinių rėmelių ligi kitų.

1 It. Optikos salonas.

2 Angl. Globalinės padėties nustatymo sistema.

Rolandas Rastauskas – poetas, eseistas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, nejudantis keliautojas – savas tarp svetimų, svetimas tarp savų.