Ilona Mažeikienė. 1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“

Sausio 25 dieną Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje (Arsenalo g. 3A), atidaryta Lietuvos dailės muziejaus ir Lenkijos instituto Vilniuje paroda „1863 metų sukilimo ženklai Arturo Grottgerio kūrybos cikluose „Polonia“ ir „Lituania“. Ją surengusios institucijos kartu su Lietuvos muziejų asociacija taip pradėjo 2013 m. Lietuvos muziejų kelio programą, skirtą 150-osioms 1863 metų sukilimo metinėms pažymėti. Šiųmetis muziejų kelias nusidrieks per tris dešimtis Lietuvos muziejų, savo rinkiniuose saugančių dramatiškų įvykių liudijimus, bus surengta daugiau nei pusšimtis įvairių renginių, skirtų gaivinti istorinę atmintį, žadinti pilietiškumą ir tautinę savimonę. Nuo kovo 17 dienos šią kilnojamąją parodą jau turėtų išvysti ir kitų Lietuvos miestų – Telšių, Kelmės, Anykščių, Gargždų bei Šalčininkų – gyventojai. Visa paroda skelbiama ir virtualiai (www.ldm.lt). Parodoje pirmą kartą eksponuojami unikalūs vieno garsiausių lenkų dailininko romantiko A. Grottgerio (1837–1867) spalvota kreida sukurti ciklai „Polonia“ (1863) ir „Lituania“ (1864–1866).
A. Grottgeris kūrėjo pašaukimą laikė tarnyste tėvynei, manė, kad ginkluotas sukilimas ir to meto įvykiai leido jam tapti tikru tautos dailininku, nors ir apgailestavo, kad tik kreidele jam lemta kovoti. Sukilimo viziją A. Grottgeris įkūnijo keturiuose savo kūrybos cikluose (be jau minėtų dviejų, dar buvo „Varšuvoje“ ir „Kare“). Jo kūrybos pasiūlytą herojinę, idealistinę ir alegorinę viziją priėmė ir aprobavo tiek to meto visuomenė, tiek ir 1863 m. įvykių dalyviai. Buvo manoma, kad A. Grottgerio sukurti patriotiniai ciklai, kaip svarbus epochos dokumentas, turėjo būti pasiekiami kiekvienam, ir, anot lenkų tapytojo sukilėlio Maksymiljano Gierymskio, tiesiog privalomi kaip Adomo Mickevičiaus eilių tomelis kiekvieno lenko namuose. XIX a. plitę, slaptai spausdinti ir slėpti, dažniausiai prastos kokybės litografijų, pastelių bei fototechnikos būdu reprodukuoti A. Grottgerio piešiniai ilgainiui tapo lenkų ir lietuvių kultūros dalimi, laikyti dažnuose namuose kaip neįkainojama, ypač branginama istorinė relikvija, šventenybė. Ciklo „Lituania“ originalai ir autentiškos „Polonia“ heliograviūros yra Krokuvos nacionaliniame muziejuje, kuris ir paskolino parodai A. Grottgerio piešinių faksimiles.
Dailininkas buvo gyvas istorinių įvykių liudininkas, bičiuliavosi su sukilėliais, padėdavo įsigyti jiems ginklų, gerai pažino kovotojų kasdienybę. Tragiški 1863 m. įvykiai greičiausiai nulėmė posūkį A. Grottgerio kūryboje. Uolus to meto Jano Maszkowskio ir Juliuszo Kossako mokinys, Vienos dailės akademijoje su pasisekimu kūręs batalines scenas, žanrines ir peizažines kompozicijas, susidomėjo stiprią psichologinę įtampą patiriančio herojaus portretu.
Ciklą „Polonia“, iš pradžių vadintą „Rusų užgrobimo scenomis“ ir skirtą kovojančios už laisvę tautos dramai papasakoti, dailininkas pradėjo kurti Lvove, o vėliau pratęsė Vienoje. Jį sudaro antraštinis lakštas – pavergtos tėvynės Lenkijos alegorija (moteris, sėdinti sukaustytomis rankomis antikinių griuvėsių fone), ir aštuonios scenos, chronologiškai perteikiančios sukilimo etapus nuo prievartinio rekrutų ėmimo, pasiruošimo kovai, nuožmių mūšių iki pralaimėjimo ir visuotinio gedulo. Sukilimui Lenkijoje pralaimėjus dailininkas ėmėsi Lietuvoje vykusių kovų temos, kurią išskleidė šešių simbolinių paveikslų cikle „Lituania“. 1864–1866 m. sukurtas kartonų ciklas greitai išpopuliarėjo ir paplito. Čia nerasime tiesioginių sąsajų su sukilimo didvyriais, tad savo iškalba ciklas idealistinis, universalus. Paveikslai leido bet kuriai Lenkijos ar Lietuvos šeimai, įsitraukusiai į sukilimą ir paliestai represijų, tapatintis su nupieštų veikėjų likimais.
Cikle „Polonia“ atsekamos net kelios siužetinės gijos, veikia daugybė skirtingų veikėjų, kuriuos tarpusavyje sieja tik panaši vidinė jausena, skausminga bendra patirtis, o cikle „Lituania“ yra pasakojama vieno lietuvių girininko istorija ir tragiškas jo šeimos likimas. Prie pastarojo ciklo pirminio sumanymo „Lietuvos giria“ („Bór Litewski“) – duoklės gimtajai poeto Adomo Mickevičiaus žemei – A. Grottgeris pradėjo dirbti 1864 m., visam laikui išvykęs iš Vienos ir apsistojęs savo bičiulio Stanisławo Tarnowskio namuose Sniatinkoje, netoli Drohobičo. Ciklą turėjo sudaryti septyni lakštai: „Miškas“, „Sargyba“, „Stovykla naktį“, „Pavojus“, „Malda prieš kautynes“, „Apsiaustis“ ir „Degantis miškas“, kuriuose pasakojama apie lietuvių partizanų tragišką žūtį priešų padegtoje girioje. Žinios apie partizaninį karą ir įvykius Lietuvoje dailininką pasiekdavo iš žurnalo „Postęp“ publikacijų. Iš išlikusių eskizų ir piešinių galima spręsti, kad dailininkas rengėsi sukurti simbolinę Lietuvos įvykių sintezę. Ciklas buvo sumanytas kaip vientisas, tvirto, rūstaus ir vyriško charakterio kūrinys be jokių sentimentų. Nežinia kas ir kodėl paskatino dailininką pakeisti savo nuostatas, bet naujajame kūrinyje dominuoja ne monumentalumas, bet lyrizmas. Anot vieno pirmųjų šio ciklo kartonų komentatoriaus ir dailininko bičiulio Jano Matejkos, A. Grottgeris sugebėjo „sujungti paprastos lietuvių šeimos gyvenimą ir visos tautos interesus, išvengti politinės propagandos ir tyčinio priešo žeminimo“. Taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą A. Grottgerio pasakojimo toną, kuris žavėjo veikėjų kilnumu ir kėlė pagarbą. Gražiai atsiliepęs ir pats autorius: „Gal kuklus ir gal meniškai ne itin vykęs, bet nuoširdus, iš širdies gelmių išgautas lenko dvasios akordas.“
Ciklą „Lituania“ A. Grottgeris užbaigė 1866-aisiais Lvove ir tais pačiais metais pirmą kartą viešai eksponavo kartonus Lvovo rotušėje, tikėdamasis išskirtinio publikos dėmesio. Jo lūkesčiai išsipildė – visuomenė ciklą priėmė labai šiltai. Vėliau dailininkas kūrinius rodė privačiuose Krokuvos namuose ir Mokslo draugijos rūmuose. 1867 m. ciklą eksponavo „Hôtel Lambert“ ir „Goupil“ galerijoje Paryžiuje, kur telkėsi lenkų menininkai emigrantai. Ketino eksponuoti ir Pasaulinėje meno parodoje Prancūzijos sostinėje, bet kartonų niekam neįsigijus, menininkas labai išgyveno. Prabėgus dvejiems metams po dailininko mirties ciklą nusipirko Krokuvos dailės bičiulių draugija, vėliau jį perleido Krokuvos miesto tarybai, o ši padovanojo Krokuvos nacionaliniam muziejui.
Ciklo „Lituania“ piešiniuose atsiskleidė brandaus A. Grottgerio meninis stilius. Kreidiniai kartonai buvo labiausiai pamėgta dailininko technika, tinkamiausia įgyvendinti jo kūrybiniams sumanymams. Grafinį pradą XIX a. dailėje galima laikyti ir anuometinės epochos simboliu – jis buvo itin dažnas menininkų kūryboje, kaip ir išpopuliarėjęs pieštų kartonų fenomenas. Grottgeris buvo meistriškai įvaldęs piešimo kreidelėmis techniką, naudojo tik juodą ir baltą kreidas, kuriomis piešė ant rupaus gelsvo kartono. Šiame cikle, kaip nė viename kitame, dailininkui puikiai pavyko susidoroti su šviesos kontrastais. Šviesa ir gilūs šešėliai ne tik padėjo išryškinti formas, suteikti apimtį ir sukurti reikiamą nuotaiką. Subtilus pustonių žaismas nuo tirštos juodos iki rusvos leido menininkui itin tikroviškai, tiesiog tobulai perteikti medžiagiškumą. Taip menininkas demonstravo ištikimybę fotografinio realizmo estetikai. Šiame cikle jis palyginti mažai naudojo baltos kreidos: tik paryškindamas vieną kitą akcentą ar pabrėždamas tai, kas jam svarbiausia. Panaudotas šviesos ir tamsos žaismas – tai akivaizdus dailininko posūkis idealizuoto misticizmo link. A. Grottgerį tarsi užvaldė fantastiniai motyvai, romantiška simbolių poetika, mesianizmas – mirties šmėkla negirdimai sklendžia gūdžioje girios tankmėje („Giria“), naktį pirkios lange pasirodo likimo ranka („Ženklas“), mėnesiena nušviečia priesaikos sceną („Priesaika“), mūšio įkarštis ir egzaltacija tiesiog dega jo dalyvių akyse („Mūšis“), žuvusio vyro dvasia lanko netektį patyrusią šeimą („Dvasia“), tremtinė regi Dievo Motinos viziją Sibiro kasyklų požemiuose („Vizija“).
Arturas Grottgeris. „Mūšis“. Krokuvos nacionalinis muziejus Itin svarbi vieta A. Grottgerio kūryboje teko moterų personažams. Daug emocinio krūvio dailininkas suteikė jaunos moters, ištikimos mylimosios, motinos ir našlės vaizdiniams. Dailininko kūrybos tyrinėtojai tokį moters motyvo išryškinimą sieja su A. Grottgerio biografijos detalėmis, Vienoje likusios dailininko mylimosios Wandos Monné ilgesiu. Ieškodami sąsajų su lietuviškąja to meto literatūra, rastume ir daugiau panašaus likimo moterų paveikslų, tarkim, Jono Biliūno „Liūdnos pasakos“ veikėją, skausmo ir netekties gėlos pastūmėtą iki beprotybės. Abiejuose cikluose – tiek „Polonia“, tiek ir „Lituania“ – gausu ir krikščioniškos (šventieji paveikslai, Nukryžiuotasis, žuvusį sūnų apraudanti suklupusi motina, artima kanoninei Pietai), ir antikinės simbolikos (kalvėje kalami ginklai, atsisveikinimo scenos, situaciją komentuojantys personažai).
Sukilėlių tema nupieštuose kartonuose A. Grottgeris įtvirtino idealų maištininko prototipą – kovingą, veržlų jauną vyrą. Savo kompozicijose dailininkas nemažai perėmė ir iš poromantinio teatro. Apie tai liudija ne tik melodraminės nuotaikos, bet ir pats scenų komponavimo principas: vertikaliai išilgintas stačiakampis, viršuje primenantis arką. Pasak dailės tyrinėtojų, šis charakteringas kartonų kompozicijos bruožas primena scenos rėmus. Sceniškumas būdingas ir veiksmo kompozicijai lakštuose – žuvusio herojaus dvasią, stovinčią visai greta kūdikį laikančios žmonos, mato tik žiūrovas, o ji to net neįtaria. Atskiros ciklų scenos sukomponuotos gyvųjų paveikslų stiliumi. Dailininkas pripildo scenas autentiškų detalių – tai lova, knygų lentyna, krosnis, prabangus sietynas, kaimo pirkios lubos, autentiški daiktai, net gyvi padarai – šuneliai, triušis, lūšis. Anot A. Grottgerio kūrybos tyrinėtojų, stipriai juntamas glaudus kartonų ryšys su fotografine raiška. Dailininko polinkį fotografiškumui veikiausiai lėmė ketinimai gaminti kartonų originalų fotoreprodukcijas arba šia linkme pastūmėjo pradėta rinkti fotografinių sukilėlių portretų kolekcija.
Ciklas „Lituania“ kalba apie herojų nemirtingumą. Gausūs realistiniai ir metoniminiai epizodai abu ciklus kilsteli į simbolines poemos aukštumas. Anot dailininko ir kūrybos tyrinėtojo Mieczyslawo Porębskio, A. Grottgeris priklauso tiems Europos menininkams, kurie pateikė ankstyvąjį įžanginį etapą ar eklektišką versiją to, ką būtų galima pavadinti XIX a. stiliumi.