Stanislovas Žvirgždas. „Kiemas, 5“, 1980

 

Kiemas, 5

Apie 1980 m. pradėjau intensyviai fotografuoti Vilniaus vaizdus. Tada labai domino miesto kiemai ir sienos. Padariau seriją fotografijų „Kiemai“ ir „Sienos“. Fotografavau fotoaparatu „Horizont“ vertikaliai ir iš labai arti. Atspausdinau penkis kiemus. Fotografijos buvo 50 x 60 cm formato. Be to, tuo metu buvo pomėgis fotografijas spausdinti su plačiais juodais kraštais ir dar apvedžioti plonais baltais rėmeliais. Draugijoje buvo rengiama kažkokia didelė fotoparoda, tad tas fotografijas pateikiau Meno tarybai. Dėl juodo fono ir tamsaus kolorito į parodą jos nebuvo atrinktos. Po kurio laiko mane pasikvietė Antanas Sutkus ir sako: „Vilnius išdažytas gražiomis spalvomis, atnaujintas (laukta Michailo Gorbačiovo iš Maskvos vizito), o tu jį vaizduoji rūškaną ir aptriušusį. Patariu, pasišvaistyk su savo „Horizontu“ naujuose šiuolaikiniuose rajonuose Lazdynuose ar Žirmūnuose, tada tavo fotografijas eksponuosime visose parodose ir dėsime į almanachus.“ Patylėjau, bet nefotografavau. 1981 m. Estijoje vyko fotografijų paroda „Gintaro kraštas ’81“, kurios vertinimo komisijai priklausė Rimantas Dichavičius. Pamatęs mano fotografijas nuvežė į Estiją, kur jos buvo labai palankiai įvertintos. Niekada nesigailėjau, kad nepaklausiau Sutkaus patarimo ir nesišvaisčiau su fotoaparatu po naujus rajonus. 1983 m. fotografija „Kiemas 5“ 59-ajame tarptautiniame fotosalone Saragosoje (Ispanija) buvo pripažinta geriausiu peizažu ir įvertinta prizu.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Kiemas, 4“, 1980

 

Kiemas, 4

Visada mėgau fotografuoti Vilnių, jo siauras gatveles ar vaizdus iš žemų žiūros taškų. 1980 m. fotografavau seriją „Kiemas“. Pilies gatvėje radau įdomų kiemą, viršuje perkirstą nedidele arka. Fotografuodavau drėgnu oru, kai sienose išryškėdavo dėmės, atsirasdavo ir keistas blizgėjimas. Pasitiesdavau polietileno gabalą ir fotografuodavau panoraminiu fotoaparatu „Horizont“. Pirmą kartą nufotografuoti kadrai manęs netenkino, tad po kurio laiko atėjau dar kartą. Atsiguliau ant patiestos plėvelės ir jau taikausi fotografuoti. Tuo metu atsidaro durys, į kiemą išeina milicininkas ir pasuka tiesiai prie manęs. Priėjęs barasi: „Čia tau ne lova, tad ko voliojiesi girtas.“ Atsikėliau ir sakau: „Esu fotografas ir fotografuoju Vilniaus kiemus.“ Milicininkas, pamatęs, kad nesu „prirėžęs“, dokumentų netikrino, atsiprašė ir susidomėjo mano panoramine kamera. Pasiūliau pasižiūrėti per vaizdo ieškiklį. Jis labai nustebo, kad tiek daug galiu aprėpti. Po to padėkojo ir nuėjo. Toliau fotografavau, tą kartą sekėsi.

 

Stanislovas Žvirgždas. „Kiemas, 3“, 1980

 

Kiemas, 3

Po kelių dienų vėl pasitaikė fotografuoti palankus oras. Griebiau fotokrepšį ir išskubėjau į miestą. Šv. Ignoto gatvėje buvau nusižiūrėjęs kiemą prie pat Dominikonų bažnyčios. Įėjęs į kiemą apsidairiau ir pastebėjau kiemo viduryje kanalizacijos šulinio groteles. Gyventojai į tą šulinį pildavo pamazgas ir tualetų turinį. Nepagalvojau, kad tai jie gali daryti neišeidami į kiemą. Pasitiesiau plėvelę ir jau ketinau fotografuoti, kai viršutiniame aukšte prasivėrė langas ir pasirodė moteris su pamazgų kibiru. Kol ji apsižiūrėjo, ar niekas nemato, pasigriebęs plėvelę spėjau nubėgti po arka. Moteris netrukus ištuštino kibirą ir uždarė langą. Kieme pasklido kvapas, nuo kurio norėjosi vemti, bet noras padaryti gerą kadrą buvo stipresnis. Vėl pasitiesiau plėvelę ir, nuogąstaudamas būti apipiltas „aromatingu“ skysčiu, atsiguliau ir nuspaudžiau keletą kadrų. Paskui palikęs jau nepanaudojamą plėvelę skubiai nuėjau. Laboratorijoje išryškinau juostą ir pasidžiaugiau, kad nepaisydamas pavojaus ryžausi fotografuoti.