Spalio 18 d.

Nuo rugpjūčio nesu parašiusi eilėraščio. Tiesiog negaliu. Yra poetų, kurie į visus šiuos įvykius atsiliepia rašydami eilėraščius, tučtuojau. Ir aš suprantu, kaip tai svarbu: tinkamas žodis gali numalšinti skausmą, suteikti jėgų, gali išsakyti kitų jaučiamą pyktį ar neviltį. Net tu, dažniausiai rašantis prozą, parašai porą eilėraščių, supranti, kad tų žodžių reikia.

O man tai, kas vyksta, atrodo neišsakoma. Tik anksčiau parašyti mano eilėraščiai yra svarbūs ir pritaikomi šiai situacijai...

Šiandien paskutinė intelektualaus knygų festivalio „Pradmova“ diena, jis ketvertą dienų vyko Minsko centre esančiuose Dailės parodų rūmuose. Organizatoriai iš pradžių dvejojo, ar verta jį iš viso rengti, bet vėliau nusprendė festivalio neatšaukti. Įvairiomis temomis (įskaitant ir dabartinius iššūkius) vykusios diskusijos, skaitymai ir knygų pristatymai buvo lankomi gausiau, nei tikėtasi. Nepriklausomi leidėjai ir knygynai taip pat pardavinėjo savo knygas. Tiesą sakant, tokio didelio literatūrinio renginio neturėjome nuo žiemos.

 

 

Vakar, šeštadienį, buvo tavo naujos knygos pristatymas, tu dalinai autografus. Mes nusprendėme atvykti keletą valandų anksčiau ir apsižvalgyti. Kol keliavome, prie Dailės parodų rūmų įvyko Studentų maršas. Studentai pabandė susirinkti ir surengti maršą prieš valstybės smurtą. Ir milicija tučtuojau griebėsi smurto prieš juos, jie buvo mušami ir sulaikomi tiek gatvėse, tiek Rūmų kieme, po langais, pro kuriuos viską matė festivalio dalyviai ir svečiai.

Apie tai perskaitėme „Telegram“ naujienų skiltyje važiuodami autobusu. Žiaurumas, prie kurio jau ėmėme priprasti. Bet visa tai buvo taip arti vietos, į kurią važiavome pasidžiaugti bent trupinėliu buvusio gyvenimo – knygomis, skaitytojais, leidėjais, literatūriniais pašnekesiais, apkalbomis ir juokais. Tu nekantriai laukei šio susitikimo, nerimavai, ar ateis žmonių, ar jiems patiks knyga. Bet šiuos lūkesčius sužlugdė kaukėtų, lazdomis virš jaunimo galvų mosuojančių vyrų vaizdai, vyrų, tempiančių jaunuolius į mėlynus autobusiukus be numerių. Tu paprašei, kad išliptume.

 

Julijos Cimafejevos nuotraukos

 

Stotelėje prisėdai ant suoliuko, įsikniaubei veidu į delnus, o aš tyliai glosčiau tau nugarą. Greta du jaunuoliai – galbūt taip pat studentai, galbūt nelabai ką ir nutuokiantys apie politinį šalies gyvenimą – aptarinėjo savo reikalus ir sumišę žvilgčiojo į mus. Nusprendėme iki kitos stotelės eiti pėsčiomis. Ėjome ilgai, atvira erdve, aplinkui nebuvo jokių pastatų, tik plačios žalios vejos. Staiga tu pravirkai, verkei keletą minučių, tada lioveisi. Tavo veidas buvo šlapias nuo lietaus ir ašarų. „Aš nebegaliu ištverti tiek blogio“, – tarei.

Autobusu nuvažiavome iki prekybos centro, tu užsukai į tualetą, o aš toliau skaičiau apie Studentų maršą. Jis buvo išvaikytas, daug dalyvių sulaikyta. Išsivėmęs pasijutai geriau. Net galėjai šypsotis.

Festivalyje buvo smagu. Į pokalbį su tavimi susirinko daug žmonių. Atrodei dailiai, buvai pasitikintis savimi, kalbėjai apie knygą, mūsų tamsius laikus, apie rašytojo vaidmenį. Žmonės klausėsi, uždavinėjo klausimus, plojo. Jie taip pat buvo išalkę literatūrinių įspūdžių. Vėliau gal penkiasdešimt žmonių su tavo knyga rankose išsirikiavo į eilę ir laukė akimirkos susitikti su mėgstamu rašytoju. Niekam nepasakojome, kas tą popietę nutiko.

/ / /

Šiandien, sekmadienį, buvo mano pristatymas ir mano silpnumo akimirka. Nauja poezijos knyga pasirodė prieš pat rinkimus. Dabar suprantu, kad tai buvo pats blogiausias laikas: niekam neįdomi poezijos knygelė, kai pagrindinės naujienos – mirtis, mušami ir sulaikyti žmonės. Tiesa, mes juk negalėjome viso to nuspėti, kito laiko pasirinkti negalėjome.

Tad tai buvo pirmasis knygos pristatymas. Tiek pristatyme, tiek skaitymuose žmonių buvo nedaug, niekas manęs nieko neklausinėjo, nupirko vos kelias knygas. Susinervinau. Pokalbį moderavusi bičiulė Ania vėliau nusprendė prisijungti prie mitingo. Šviesos ir garso granatos, vandens patrankos, vaikomi žmonės. Tu įkalbėjai mane neiti, tiesiog išėjome pasivaikščioti.

Ir ta kaltės, nevilties ir nereikalingumo našta staiga tapo tokia nepakeliama, kad šį kartą pravirkau aš – prie filharmonijos, kur šią vasarą skaičiau eiles. Verkiau, o tu glostei mano nugarą ir šalai spalio ore.

Stingulys užplūdo vėliau: negalėjau grįžti į festivalį, negalėjau daugiau skaityti, nors buvo suplanuotas dar vienas renginys – poezijos vertimų. Paskambinau Aniai, kuri taip pat turėjo ten dalyvauti, skaityti savo vertimus, ir ją perspėjau. Ji man papasakojo, kad į mitingą važiavo tramvajumi, matė, kaip žiauriai vaikomi žmonės ir nusprendė prie mitingo nebeprisijungti.

Spalio 25 d.

Šiandien smagiai pasivaikščiojome. Tikrai, pasivaikščiojome. „Aš išėjau pasivaikščioti“, – tai garsus 73 metų Baltarusijos protestų veteranės Ninos Baginskajos posakis. Taip ji milicijai paaiškino, kodėl ji vaikšto gatve, virš galvos iškėlusi didžiulę baltos, raudonos ir baltos spalvų vėliavą. Mes visi tik vaikštinėjame (tuomet, kai nesprunkame).

Kartais mitingas virsta gera ekskursija, kai žmonės iš vienos miesto dalies žygiuoja į kitą. Aišku, už tai reikėtų padėkoti valdžiai, kuri užtveria pagrindinius kelius ir apjuosia didžiąsias aikštes spygliuota viela, taip priversdama mus pasirinkti kitas kryptis. Taip kiekvienąkart vis geriau pažįstame miestą.

Šiandien žygiavome nuo Stelos iki „Rygos“ prekybos centro. Nenaujas, bet malonus maršrutas. Vėliavos, plakatai, skanduotės, pro langus mus sveikinantys žmonės. Bet likus keliems šimtams metrų iki „Rygos“ pamatėme milicijos kordoną, todėl demonstrantai nusprendė pasukti atgal, o mes – išeiti iš ten kiemais. Kažkiek bėgome, kurį laiką slėpėmės prekybos centre. Bet galiausiai Iharis nusivežė mus abu ir Anią į jų butą.

Mes patenkinti kartu gaminome kuklią vakarienę, kai paskambino mano jaunesnysis brolis, klausė, kas vyksta. Jis tuo metu buvo ten, su protestuotojais Arlauskajos gatvėje. Prisimenu, kaip rugsėjį, mes su tavimi tada buvome Prahoje, jis paskambino man klausdamas to paties. Skambutis buvo tarptink­linis, mes važiavome autobusu, buvome su kaukėmis. Pagalvojusi, kad jis yra ten, kur sprogsta garso granatos, taip susinervinau, kad nusiplėšiau kaukę ir ėmiau jam garsiai skaityti naujausias „Telegram“ žinias. Būdama Prahoje pasakojau jam apie milicijos kordonus ir vaikomus žmones Drazduose – Minsko rajone, kuriame gyveno daug valdininkų. Ir nekreipiau dėmesio į suirzusius čekus, kurie prašė mane kalbėti tyliau ir užsidėti kaukę. Mes nebebuvome paprasti ir normalūs žmonės, buvome atvykę iš šalies, kurioje valstybė paskelbė karą savo piliečiams.

O dabar pasakojau jam, kas dedasi Arlauskajos gatvėje. Viena vertus, jaučiau kaltę, kad esame saugūs Ihario ir Anios bute, bet, kita vertus, tikrai džiaugiausi sėdėdama prie stalo, ant kurio buvo maisto ir vyno. Skaitydama „Telegram“ juostą supratau, kad pasivaikščiojimas, kuris mums atrodė toks malonus ir mielas, virto šaudynėmis ir protestuotojų medžiok­le – su garso granatomis ir guminėmis kulkomis. Mano perpasakotas „Telegram“ žinutes brolis kartojo aplink esantiems draugams, visi jie stovėjo kažkur prietemoje ir laukė išsamesnių žinių. Galiausiai švelniai paprašiau jį eiti namo, nors žinau, kad jis jau suaugęs ir pats gali spręsti, ką jam daryti.

Vėliau sužinojome apie žiauriai mušamus žmones, apie gaudynes gyvenamųjų namų kiemuose. Viename iš labiausiai sukrečiančių vaizdo įrašų riaušių milicija įsilaužė į butą, kuriame slėpėsi keliolika žmonių ir, nepaisydama klūpančios, verkiančios ir maldaujančios moters, grubiai išsitempė visus bute rastus vyrus.

Mes visi suprantame, kad tai fašizmas iš mūsų vaikystės vadovėlių. Fašizmas, įsilaužęs į mūsų butus ir gyvenimus.

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas