Nika Benetas. Kaip tavo diena mokykloje?

Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

 

Būna pamokų, kurias norisi iškart užmiršti, apsimesti, kad jos niekada neįvyko. Ir ne todėl, kad mokiniai elgėsi netinkamai, ne todėl, kad nesuvaldei klasės – dažniausiai todėl, kad pats supratai: pamoką pavertei chaosu, netinkamai suformulavai jos tikslą ir uždavinius, pateikei neaiškias užduotis ir vaikai ilgai nesuprato, ko iš jų nori, ko tikiesi.

Dar būna pamokų, kurios yra tiesiog OK – nei daugiau, nei mažiau. Jose neįvyksta nieko ypatinga. Nei labai gera nuotaika klasėje, nei labai užsivedę visi, bet matai, kad mokiniai mokosi, konspektuoja, nėra pasyvūs, atsakinėja į klausimus ar diskutuoja su tavimi, kai ateina tam laikas, ir, kad ir kaip vertintum tokias pamokas, iš esmės negali jomis skųstis.

Bet būna ir visai kitokių pamokų – tokių, per kurias, atrodo, mes visi skraidom. Jos nutinka netikėtai, dažnai joms specialiai nesiruošiu, jos tiesiog ištinka, ir tiek. Vienas kitas juokelis pamokos pradžioje ir jau matai besišypsančius vaikus. Nuotaika gera, vaikai truputį atsipalaiduoja, juos lengviau sudominti nauja tema. Net jei reikia rašyti, jie nedejuoja – parašo greičiau, nei tikiuosi, ir kartais patys inicijuoja diskusiją. Tada belieka tik sekti paskui ir džiaugtis, kad tos pilietiškumo pagrindų pamokos jiems kelia klausimų, kad pavyksta juos priversti susimąstyti, abejoti tuo, ką žino ir kaip mato pasaulį, savo valstybę, galų gale save pačius.

– Kartais man atrodo, kad per jūsų pamokas mes iš tiesų mokomės etikos, – sako dešimtokė Reda.

Aš nežinau, ar tai gerai, ar nelabai, bet kol kas mokyklos direktoriui mano pamokos neužkliūva.

 

Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Rimvydo Strielkūno nuotrauka

 


/ / /

Štai ir šiandien grįžau namo kupinas įspūdžių. Ramunė virtuvėje kaip tik pradėjusi kepti blynus.

– Kaip tavo diena mokykloje? – klausia ji.

Aš pabučiuoju ją, apkabinu per liemenį ir pradedu pasakoti.


/ / /

Šiandien mokykloje vyko paskutinis skambutis, dvyliktokams nebevyks pamokos, liko tik išlaikyti egzaminus. Ta proga po šeštos pamokos vienuoliktokai ir dvyliktokai turėjo eiti žiūrėti mūsų mokyklos mokinių pastatyto spektaklio. Bet rinkosi ne tik vienuoliktokai ir dvyliktokai, į aktų salę plūdo ir devintokai, dešimtokai, mokytojai. Ne visiems užteko kėdžių, kai kurie ramstė sienas, sėdosi ant ilgos palangės.

Kol laukėm pasirodymo, aktoriai bėgiojo tai šen, tai ten. Viena aktorė, devintokė, kažkodėl išbėgo iš aktų salės apsiašarojusi. Daug įtampos, daug veiksmo, nors spektaklis dar net neprasidėjo.

Teatro būrelio vadovas Laurynas ramino verkiančią mokinę, paskui ją nuvedė į užkulisius. Spektaklis vėlavo jau dešimt minučių, bet niekas nepyko – po puikaus kalėdinio spektaklio visi pasitiki mokyklos teat­ro būreliu.

Kai pagaliau spektaklis prasidėjo, mokyklos renginiuose dažnai girdimo mokinių šnekučiavimosi tarpusavyje nebeliko. Visi akylai stebėjo, kas vyksta scenoje. Aktoriai ir aktorės šįkart vaidino epizodus iš mokyklos gyvenimo. Parodijavo mokytojus, mokinius ir jiems gerai sekėsi. Visi įsijautę, gal net per daug – devintokė Gabrielė tiek blaškėsi ant scenos su dideliu grietinės indeliu ir šaukštu, kad netyčia nutėškė šaukštą grietinės tiesiai mokytojoms, sėdinčioms pirmoje eilėje, po kojomis. Bet niekas nepyko – žiūrėjome ir tyliai šypsojomės matydami mums taip gerai suprantamas scenas iš mokyklos gyvenimo.

Spektakliui pasibaigus suskambo plojimai, visa aktų salė atsistojo. Puikus renginys.


/ / /

Pasibaigus spektakliui užsukau į savo kabinetą, norėjau išnešti du ryšulius nereikalingų popierių į konteinerius šalia mokyklos. Eidamas link konteinerių sutikau kelis dešimtokus, mėtančius į krepšį.

– Mokytojau, gal prisijungsit? – paklausė jie.

– Kad gal ne, – atsakiau. – Labai jau nekoks iš manęs metikas.

– Kaip norit.

Bet kai sumečiau tuos popierius į konteinerį ir grįždamas artėjau prie vaikinų, pagalvojau: kodėl gi ne, visai smagu būtų kelis kartus mesti į krepšį, juk anksčiau šitas žaidimas tiek daug džiaugsmo teikdavo.

– Gerai, pabandysiu, – pasakiau.

Mokiniai šypsosi, pasuoja man kamuolį. Imu kamuolį į rankas, kelis kartus pamušu į žemę. Žengteliu į priekį, pamušu kamuolį tarp kojų, sugaunu kita ranka. Pašoku, metu – nepataikau.

– Neblogai, neblogai, mokytojau, – ragina mane dešimtokai.

Jie vėl atmeta man kamuolį. Aš stoviu prie tritaškių zonos, mušinėju kamuolį, prie manęs artinasi Arijus, rodo, kad pulčiau, o jis ginsis. Mane apninka keista baimė, bet dabar negalima trauktis ar nesutikti su šiuo iššūkiu. Pasilenkiu žemiau ir mušinėdamas kamuolį dešine ranka artinuosi baudos aikštelės link.

– Arijau, parodyk tam mokytojui, – sako kažkas iš šono, visi žvengia, aš irgi šypsausi.

Kai mokiausi mokykloje, dešimtoje klasėje trečiadieniais galėdavome rinktis į mokyklos sporto salę žaisti krepšinio. Sueidavo dešimtokai, vienuoliktokai, keli dvyliktokai, kūno kultūros mokytojai ir pats mokyk­los direktorius. Tada skirstydavomės komandomis ir žaisdavome. Mokytojai būdavo ir vienoje, ir kitoje komandoje, ir jei kada tekdavo gintis nuo mokytojo, atsirasdavo papildomos motyvacijos, o jei gindavaisi nuo direktoriaus, tai ne vienas nuo tos motyvacijos ir perdegdavo.

Žengiu kelis žingsnius į šoną, tada spurtuoju į šoną. Arijus, atrodo, nespėjo paskui mane, bet kai stabteliu prieš metimą iš krašto, matau, kad jis jau mane pasivijo. Paleidžiu kamuolį į krepšį, kamuolys, neužblokuotas Arijaus, kelis kartus pasišokinėja ant lanko ir neįkrenta.

– Nieko, mokytojau, nieko, jums visai neblogai sekėsi, – sako Arijus, kiti pritaria. – Užsukit kada į sporto salę, mes renkamės pirmadieniais per aštuntą pamoką.

Pasakau, kad pagalvosiu, ir grįžtu į mokyklą. Saulė maloniai šildo, o man ant rankų liko tas odinio kamuolio kvapas.


/ / /

– Štai pirmi blynai. Kaip tik tau. Gali jau valgyti, – sako Ramunė.

– Ne, aš palauksiu tavęs. Noriu valgyti kartu, – sakau.

Kol ji pila tešlą į keptuvę, aš negaliu nurimti.

– Noriu valgyti kartu su tavim. Žiūrėti televizorių, skaityti laikraščius. Vaikščioti po senamiestį. Išvykti prie jūros, gulinėti pavėsyje. Arba maudytis kartu vonioje.

Ramunė nusišypso.

– O ko dar nori? – klausia ji.

– Noriu gulinėti lovoj su tavim. Suskaičiuoti tavo apgamus. Papasakoti tau apie dieną darbe. Ir kad tu papasakotum apie savo dieną darbe. Noriu eiti žiūrėti su tavimi kokio nors filmo, kad ir baisiai rimto, vieno iš tų, kurie tau patinka, žinai. Noriu tau zyzti į ausį, kai mane užknis būti tavo darbo baliuje. Noriu mėtytis sniego gniūžtėmis. Noriu, kad paskaitytum man savo dienoraščius. Noriu vaikščioti su tavimi po miškus.

Ramunė užsuka dujas, prisėda su savo blynų lėkšte priešais mane.

– Ramune, aš noriu su tavimi sukurti šeimą.


/ / /

Kai vienas žmogus nori su kitu žmogumi kurti šeimą, bet tas kitas nenori, vienam iš jų reikia išsikraustyti. Kadangi aš buvau atsikraustęs į Ramunės nuomojamą butą, išsikraustyti teko man.

Pirmas dvi naktis nakvojau pas draugą Saulių, o sek­madienio vakarą grįžau į Ramunės butą pasiimti daiktų. Tiesa, daug savo turto neturėjau – drabužiai, knygos, žurnalai, užrašų sąsiuviniai, kompiuteris ir keli stalčiai visokiausių menkniekių.

Ramunės namie neradau, gal ir gerai – galėsiu ramiai susirinkti daiktus. Bet kai tik užėjau į svetainę, supratau, kad mano daiktai jau buvo paruošti. Aštuonios įvairaus dydžio kartoninės dėžės stovėjo kambario viduryje. Knygų lentynose žiojėjo skylės, man skirtos knygos buvo jau atrinktos ir sukrautos į dėžes. Užrašų sąsiuviniai, žurnalai – kitoje dėžėje. Visokie smulkūs daiktai, higienos reikmenys, rankšluosčiai, drabužiai – likusiose dėžėse.

Beveik visos mūsų knygos buvo pirktos kartu, bend­rai, niekad negalvojant, kad tai vieno ar kito knygos, todėl dabar pasidarė įdomu, kurios iš tų knygų atiteko man. Atidariau knygų dėžę ir pradėjau žiūrinėti.

Dėžėje radau visas Witoldo Grombrowicziaus, Maxo Frischo, Undinės Radzevičiūtės (šitos Ramunė nekentė), Ugnės Barauskaitės, Gintaro Bleizgio knygas; šiek tiek detektyvų atidavė man, šiek tiek pasiliko sau. Poezijos knygas padalijo per pusę, nors poezijos pati seniai nebeskaitė; bet man kažkodėl atiteko nelabai įsimintinos poezijos knygos, o lentynose liko Marcelijus Martinaitis, Vytautas Stankus, Mindaugas Nastaravičius. Lentynose taip pat kažkodėl liko mano mėgstami Jurgis Kunčinas ir Italo Calvino, kurių Ramunė visai nemėgo. Taip pat pastebėjau, kad mano dėžėje nėra kelių esminių knygų, kurios man reiškė daug, bet kurios Ramunei visai nebuvo įdomios, pvz., Bohumilo Hrabalo „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ arba Jeano-Philippe’o Toussant „Vonios kambarys“. Užtat gavau kelias, kurių Ramunė žinojo, kad neapkenčiu – Frederico Beigbeder „Meilė trunka trejus metus“ ir Gianfranco Calligaricho „Paskutinė vasara mieste“.

– Kodėl tu taip elgiesi su manimi?

Pirmą kartą per šias kelias dienas pajutau ne liūdesį ar sielvartą dėl išsiskyrimo, o kažką panašaus į apmaudą, pereinantį į pyktį.

Atvėriau spintos duris ir tarp Ramunės drabužių suradau baltus marškinėlius su petnešėlėm, kuriuos dažnai vilkėdavo miegodama. Įmečiau juos į dėžę prie savo drabužių, uždariau ir pamažu viską išsinešiau laukan. Ten sukroviau į išnuomotą automobilį, buto raktus įmečiau į Ramunės pašto dėžutę ir nuvažiavau.


Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.