Iš ciklo „Atgal į mokyklą“

 

Pirmos dvi birželio savaitės mokykloje yra paskutinės šiais mokslo metais. Nors direktorius per susirinkimą pabrėžė, kad turime užtikrinti kokybišką ugdymą visus metus, nusprendžiau turintis teisę atsipalaiduoti. Po išsiskyrimo su Ramune neturiu nei jėgų, nei noro ruoštis pamokoms, todėl iš vakaro paieškau kokio nors filmo, kuris būtų bent šiek tiek susijęs su pilietiškumo tema, kitą dieną su mokiniais jį peržiūrime, aptariame, diskutuojame.

/ / /

Šįkart žiūrime Mindaugo Survilos dokumentinį filmą „Stebuklų laukas“ apie žmonių, gyvenusių prie Kariotiškių sąvartyno, kasdienybę.

Iš pradžių vaikai filmą žiūri pasyviai. Neaišku nei kokie žmonės filmuojami, nei kur jie tiksliai gyvena. Pirmieji kadrai – vyras ant rogių tempia didelius butelius su vandeniu, vyras ir moteris rūko, moteris kerpa vyrui plaukus.

Po pirmųjų penkių minučių sustabdau filmą ir užduodu šiuos klausimus: kaip apibūdintumėte šiuos žmones? kur jie gyvena? iš ko jie pragyvena? ar jie atrodo nelaimingi? ar norėtumėte kaip nors šiems žmonėms padėti?

Devintokai, įvertinę aprangą ir gyvenamąją aplinką, pastebi, kad nufilmuotieji gyvena ne kaime, bet kažkur miške, ir jų namai – keistos lūšnos. Mokiniams sunku atsakyti, iš ko jie gali pragyventi. Alanas spėja, kad gal ką nors sumedžioja miške. Anot Rugilės, gal vagia ir iš to pragyvena. Bet paklausti, ar filme rodomi žmonės atrodo liūdni, vaikai purto galvas. Ir tikrai filmo veikėjai atrodo visaip, bet tik ne liūdni – vaikus tai labiausiai stebina.

Kiek sudėtingiau mokiniams atsakyti, ar norėtų filmo veikėjams kaip nors padėti. Kai užduodu šį klausimą po pirmos filmo ištraukos, pakyla vos kelios rankos. Bet vėliau, kai filme parodoma, kaip tie žmonės kuičiasi sąvartyne, dirba, renka įvairius metalus, neša juos parduoti, o už gautus pinigus perka žvakių pasišviesti namie, šiek tiek maisto, daugėja norinčių tiems žmonėms padėti.

Tačiau klasėje visada yra mokinių, kurių filme rodomų žmonių istorijos nepaliečia. Jie nenori jiems padėti nei pažiūrėję filmo pradžią, nei pamatę, kaip sudėtingai gyvena, nei po filmo. Akvilė yra viena iš tokių mokinių, ji sako:

– Jei mes jiems duosime pinigų, jie tikrai viską pragers, taigi matosi.

– Iš ko tai matosi? Mes nematėme, kad jie gertų alkoholį, – sakau.

– Gal ir nematėme, bet man viskas aišku. Jie turbūt viską pragėrė, todėl ir apsigyveno prie šiukšlyno, – nenusileidžia Akvilė.

 

„Paskutinis skambutis“. Vaclovo Strauko nuotrauka iš LM archyvo

 

/ / /

Žiūrime filmą toliau. Priešpaskutinė scena kaip tik susijusi su alkoholiu. Vyras sėdi su anksčiau nematyta moterimi, skamba muzika, moteris pilsto skaidrų gėrimą iš limonado buteliuko į puodelius. „Už narsą“, – sako moteris, jie sudaužia puodeliais ir išgeria.

Dabar moteris nori šokti, kitoje scenoje ji su vyru lauke. Iš lūšnos sklinda muzika, jie apsikabinę tarsi šoktų valsą, bet abu vos pastovi ant kojų. Prie būdos pririštas šuo žiūri į juos ir kraipo galvą. Vyro burnoje smilksta cigaretė, jis viena ranka graibo moteriai užpakalį.

Šioje vietoje filmą sustabdau, nes kitoje scenoje moteris bus likusi viena lauke, elgsis neadekvačiai ir daužys rankomis lūšnos sieną – šito mokiniams nebūtina matyti.

– Ar nesakiau, mokytojau? Va, ir įrodymas, kad jie geria! – triumfuoja Akvilė.

Keli kiti mokiniai pritaria Akvilei, kad filmo veikėjams visai nereikia padėti.

– Jie patys dėl visko kalti, – sako Akvilė.

– Pakelkit rankas tie, kuriems atrodo, kad šie žmonės patys kalti dėl to, jog atsidūrė tokioje situacijoje, – raginu mokinius.

Pusė klasės pakelia rankas, kita pusė nekelia rankų. Vieni žvalgosi į kitus.

– Kodėl tu nekeli rankos? – klausia Akvilė savo suolo draugės, bet draugė tyli.

/ / /

Nuraminu įsišnekėjusius vaikus ir paleidžiu paskutinę filmo dalį.

Rodoma scena labai tyli, rami, beveik idiliška. Moteris ir vyras pasibučiuoja, prisėda prie staliuko lūšnoje. Kamera fiksuoja, kas ant stalo: silkė, burokėlių salotos, bandelės, balta mišrainė, mėsos kukuliai pomidorų padaže, dar kažkas.

Per klasę nuvilnija nuostabos banga.

Vėliau moteris su vyru kalbasi, džiaugiasi, kad sulaukė dar vienų Kalėdų. Moteris prisimena anksčiau filme neminėtą Sigitą. „Duok dieve, kad Sigitui viskas būtų gerai“, – sako. O kitoje scenoje ji jau laiko telefoną prie ausies, skambina. Kai kažkas atsiliepia, ji prisistato kaip Sigito mama ir prašo pakviesti jį prie telefono.

– Labas, sūneli, – ištaria, o klasėje dabar jau ir tie, kurie neatidžiai žiūrėjo filmą, suklūsta.

Kalbėdamasi su sūnumi moteris sužino, kad jis buvo sukūręs šeimą, bet jau spėjo išsiskirti. Ji pradeda verkti, sako, naktimis jį vis sapnuoja. Paskui maldauja sūnaus, kad ją aplankytų. Scena liūdna, ir aš ją sustabdau dar visam motinos ir sūnaus pokalbiui nepasibaigus.

Kai pakeliu akis į mokinius, kelios mergaitės klasės gale šluostosi akis.

– Prašau pakelkite dabar rankas tie, kurie norėtų kaip nors padėti šiems žmonėms, – paraginu.

Suskaičiuoju 23 pakeltas rankas, rankų nepakėlė tik 3 mokiniai. Akvilės ranka pakelta – ji pakeitė nuomonę. Kai vėliau diskutuojame, kokios pagalbos reikėtų šiems žmonėms, nė vienas mokinys nekalba apie pinigus.

– Jiems reiktų normalaus darbo, – sako vienas.

– Ne, jiems reikia psichologo pagalbos, – sako kitas.

– Jiems reikia gydytis nuo alkoholizmo.

– Kas nors turėtų jiems nuvežti naujų drabužių.

Ir taip toliau.

/ / /

Kol vaikai diskutuoja ir apmąsto filmą, man reikia pamoką užbaigti paskutiniu klausimu ir aptarimu.

– Kas galvojate, kad šie žmonės patys kalti dėl to, kokioje situacijoje atsidūrė?

Šį kartą mokiniai mąsto ilgiau, rankos kyla labai lėtai. Prieš tai pusė mokinių pakėlė rankas, o dabar pakilo tik trečdalis rankų.

– Daugiau nei pusė jūsų galvoja, kad filme matyti žmonės nėra kalti dėl to, kaip susiklostė jų gyvenimas.

– Jo, mokytojau, gal jiems kažkas blogo nutiko gyvenime, – sako Andrius.

– Aha, gal koks gaisras, gal namai sudegė, – antrina Mykolas.

– Arba juos išmetė iš darbo, – sako kažkuris.

– Gal iš jų atėmė vaikus ir jie tada ėmė gerti.

– Arba jie prarado visus pinigus ir prasigėrė.

– Būna, žmogų kas nors apgauna ir jis paskui niekuo nebetiki.

Kai galimų versijų banga baigiasi, padarau trumpą pertrauką.

– Demokratinėje valstybėje yra du svarbiausi principai – lygybė ir laisvė. Esam laisvi tol, kol netrukdom kitiems, ir visi esam lygūs prieš įstatymus, taisykles ir kitas tvarkas. Manau, jei elgiamės neatsakingai su savo laisve, tada turime prisiimti atsakomybę už gyvenimą, kurį susikuriame. Kad ir kas nutiktų gyvenime, visada turime pasirinkimą. Ir tas pasirinkimas yra mūsų pačių atsakomybė.

– Tai jums pačiam atrodo, kad jie patys dėl visko kalti? – klausia Akvilė.

– Taip, – sakau.

/ / /

Mokiniai nežino, kad jų mokytojas net neturi kur gyventi.

Išsiskyręs ir išsikraustęs iš Ramunės buto apsistojau pas draugą Saulių. Jis iškart sutiko mane priimti, o apie mano viešnagės trukmę neklausė. Bet žinau, kad tas laikas anksčiau ar vėliau ateis. Žinoma, man ir pačiam norėtųsi gyventi atskirai, turėti savo erdvę, bet būsto nuomos kainos tiek išaugę, kad dabar galėčiau sau leisti nebent aptriušusį butą. Sumokėjus už nuomą ir komunalines paslaugas man liktų keli šimtai eurų, iš kurių kažkaip turėčiau pragyventi.

Juokinga, kad mokau vaikus prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, bet pats negaliu pasigirti, kad man tai sekasi daryti. Praėjus kelioms dienoms po išsiskyrimo pradėjau jausti, kad situacija, kurioje atsidūriau, yra kažkokia kvaila klaida, nesusipratimas, laikinas trikdis, kad viens du ir jis kažkaip išsispręs, susitvarkys savaime. Ėmiau kurti planus, kaip vėl būsiu kartu su Ramune ir viskas bus gerai. Bet, praėjus pirmajai savaitei po išsiskyrimo, vieną vakarą išjungiau Sauliaus svetainėje šviesą ir įsitaisęs ant jo odinės sofos pajutau keistą nerimą, anksčiau nepatirtą baimę.

Paėmiau į rankas telefoną ir pirmą kartą po išsiskyrimo parašiau Ramunei.

/ / /

Nauja diena, nauja klasė, tas pats filmas „Stebuklų laukas“.

Mokinių nuotaikos žiūrint filmą keičiasi kaip ir ankstesnių klasių. Iš pradžių jiems juokinga, kai kurie net bando šaipytis filmo veikėjų, bet kuo toliau, tuo labiau visi rimsta, suklūsta, žiūri susikaupę, o motinos skambučio sūnui scena nokautuoja.

– Mokytojau, bet jie tokie patys žmonės kaip mes, – sako Tatjana.

– Ką turite omenyje? – klausiu.

– Na, jie turi namus, rūpinasi vieni kitais. Jie dirba, gamina valgyti. Švenčia Kalėdas, turi jausmus.

– Teisingai, – sakau. – Mes bendros vertybės: šeima, meilė, sveikata, rūpestis vienas kitu.

– Man anksčiau visada atrodė, kad bomžai yra degradai ir jiems niekas nerūpi.

Po trumpos diskusijos užduodu paskutinį klausimą:

– Kam atrodo, kad situacija, kurioje yra atsidūrę filme matyti žmonės, yra jų pačių kaltė?

Pakyla tik penkios rankos.

– Kodėl likę dvidešimt nekėlėte rankų? Ar galite pasakyti, kas, jūsų nuomone, yra kaltas dėl to, kad šie žmonės gyvena šalia sąvartyno?

Kurį laiką mokiniai tyli, paskui pradeda:

– Gal jie netyčia pateko į kalėjimą ir išėję negalėjo susirasti darbo?

– Galėjo augti alkoholikų šeimoje ir tapti tokie pat kaip jų tėvai.

– Neteko namų ir turėjo kur nors apsistoti.

– Valdžia kalta, valstybė turi jais rūpintis, o nesirūpina.

– Mokytojau, jie tam sąvartyne gal gimė, užaugo ir niekada nematė normalaus gyvenimo?

– Gal juos kas nors apvogė, jie neteko visų pinigų ir turėjo kažką daryti.

– Galėjo būt, kad jų namai sudegė ir jie liko be gyvenamos vietos.

– Jie gėrė, šeima juos paliko, tai išeina, kad jie iš dalies patys kalti, bet kalti ir jų artimieji, nes negalima palikti giminaičių bėdoje.

Kai išsikalbėję vaikai nutyla, pasakau savo nuomonę, kad žmogus visada turi kelis pasirinkimus, net jei ir atsiduria sudėtingoje situacijoje, ir kad turi prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.

Mokiniai tyli, tik Kamilė pakelia ranką.

– Taip?

– Būna, kartais žmonės palūžta po nelaimingos meilės ir paskui jiems niekas nesvarbu.

/ / /

Pamoka baigiasi, mokiniai išeina, o mano kišenėje vib­ruoja telefonas. Pažiūriu – skambina Ramunė. Įkvepiu, iškvepiu, atsiliepiu.

Ramunė sako norinti atsiprašyti, kad viskas įvyko taip staiga. Ji sako, jog esu geras žmogus ir mudu išsiskyrėm ne dėl to, kad kažką blogai padariau. Ar ją išgąsdino mano kalbos apie šeimos kūrimą? Ne, neišgąsdino.

– Niekada neabejojau tavo meile man. Bet kai pasakei, kad nori su manimi kurti šeimą ir auginti vaikus, tą akimirką supratau, kad tai būtų neteisinga.

– Neteisinga?

– Neteisinga tavo atžvilgiu.

– Nesuprantu.

Ramunė tyli.

– Niekad nesupratau, ar aš pati tave myliu, ar man tiesiog patinka, kad tu mane tiek metų myli. Ir kai pasakei, kad nori sukurti su manimi šeimą, tą akimirką viską supratau.

– Ką supratai?

– Esi vertas žmogaus, kuris tave tikrai mylėtų.

Nuskamba skambutis, mokiniai pradeda rinktis į klasę, kyla šurmulys. Ramunė atsiprašo, aš atsiprašau, ir pokalbis baigiasi.

Atsisėdu už stalo, kilnoju kažkokius popierius, nuskamba antras skambutis, į klasę įeina paskutiniai mokiniai.

– Kaip laikotės, mokytojau? – sako dešimtokas Marius. – Girdėjau, su kitomis klasėmis žiūrite kažkokį filmą. Ar ir mes žiūrėsim?

– Jo, mokytojau, žiūrim filmą, – pritaria kiti mokiniai.

Linkteliu, be įžangos paleidžiu filmą ir einu į klasės galą. Ten paleidžiu vandenį, prausiu veidą, trinu akis, atsigeriu. Trumpam kažkaip susitvardau, atrodo, nurimstu ir įsitaisęs klasės gale kartu su mokiniais žiūriu jau daugybę kartų matytą filmą apie sąvartyno žmones. Bet kai ekrane pasirodo šuo, o šeimininkė jį glosto ir jie abu džiaugiasi vienas kitu, man vėl pradeda riedėti ašaros.

Suole priešais sėdėjusi Monika atsisuka į mane, nusisuka, vėl atsisuka.

– Mokytojau, ar jums viskas gerai?

Linkteliu, tyliai atsistoju ir išeinu iš kabineto.

Nika Benetas – rašytojas, gimęs Šiauliuose, dabar gyvena Vilniuje ir dirba mokytoju, slapta žiūri televiziją, myli kates.